Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, 30-asis Vilniaus festivalis tęsia prasmingą tradiciją istorinei atminčiai skirti ypatingą muzikinę programą. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyksiantis koncertas „Tikėjimas, viltis, meilė“ kvies į jautrią dvasinę kelionę, kurioje susitiks Olivier Messiaeno, Krzysztofo Pendereckio ir Ferenco Liszto kūryba, rašoma Lietuvos nacionalinės filharmonijos pranešime žiniasklaidai.
Programos centre – Mūza Rubackytė, kurios meninę biografiją lydi gilus ryšys su šių kompozitorių muzika. Kartu su Kauno valstybiniu choru ir dirigentu Robertu Šerveniku pianistė atliks ir finalinį koncerto akcentą, retai scenose skambantį Liszto opusą „Via Crucis“ („Kryžiaus kelias“). Muzikinė programa jungs sakraliosios muzikos šviesą, istorinės atminties skausmą, maldą, tylą ir viltį – temas, kurios birželio 14-ąją įgyja ypatingą prasmę.
Apie muziką, pranokstančią žodžius, asmeninį santykį su Messiaenu, Pendereckiu ir Lisztu, tylos patirtį ir kertinius žmogaus gyvenimo žodžius – tikėjimą, viltį ir meilę – kalbamės su Mūza Rubackyte.
– Programa vadinasi „Tikėjimas, viltis, meilė“. Ką šie trys žodžiai Jums reiškia šiandien ne tik kaip muzikei, bet ir kaip žmogui?
– Tai kertiniai žmogaus gyvenimo žodžiai. Būtent jie mus veda pirmyn, padeda įveikti gyvenimo išbandymus, matyti šviesą ir nešti ją kitiems. Viltis pražysta net nelaisvėje. O tikėjimas ir meilė tampa ta jėga, kuri viltį palaiko, augina ir veda žmogų per tamsą į šviesą.
– Koncertas vyks birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną. Tai data, kai minime sovietinių represijų aukas, pagerbiame tremtinių atminimą ir liudijame gyvą istorinę atmintį. Kaip, Jūsų manymu, muzika gali kalbėti apie istorinę atmintį, netektį ir viltį ten, kur žodžiai tampa per silpni?
– Atminties neištrinsi. Be praeities nėra ateities. Totalitariniai režimai visais laikais siekė perrašyti istoriją, iškreipti tiesą ir manipuliuoti jaunąja karta, todėl turime išlikti budrūs. Menas, muzika ir poezija tampa ypatinga erdve, kurioje pasąmonė neretai yra stipresnė už sąmonę. Menas leidžia kiekvienam iš mūsų girdėti, matyti ir suprasti savaip – remiantis savo patirtimi, išgyvenimais ir jausmais. „L’esprit cherche et c’est le coeur qui trouve“ (liet. „protas ieško, o širdis atranda“) – mąstė prancūzų rašytoja George Sand. Būtent šioje jausmų sferoje aukštoji Muzika yra Karalienė.
– Koncerto programoje skambės Messiaeno, Pendereckio ir Liszto kūryba. Kas, Jūsų akimis, jungia šiuos labai skirtingus kompozitorius?
– Dvasingumas. Visi trys jo siekė, visi tikėjo Aukščiausiąja jėga, vedančia mus į šviesą, išmintį, meilę ir apsaugančia nuo banalumo.
– Messiaeno muzikoje tikėjimas dažnai reiškiamas per spalvą, šviesą ir mistinę kontempliaciją. Kaip Jūs pati patiriate jo kūrinį „Pirmoji Mergelės Komunija“?
– Man teko laimė asmeniškai susitikti su genialiu kompozitoriumi ir žmogumi, klausytis jo improvizacijų Švč. Trejybės bažnyčioje Paryžiuje, jausti jo skleidžiamą šviesą ir gerumą. Karštas jo tikėjimas Aukščiausiuoju, paukščių kalbos tyrinėjimas, viduramžių choralo, indiškų ir graikiškų ritmų integravimas suteikia jo palikimui ypatingą vietą muzikos mene.
Ciklas fortepijonui „Dvidešimt žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“ – sovietmečiu uždraustas šedevras dėl realizmui „pavojingo“ mistinio pasinėrimo į dvasinę laisvę. Pati partitūra kupina ženklų, simbolių ir kontempliacinių sugestijų, tokių kaip „Thème de Dieu“, „Battement du cœur de l’Enfant“ ar „Embrassement intérieur“ (liet. „Dievo tema“, „Kūdikio širdies plakimas“ ar „Vidinis apglėbimas“ – aut. past.). Man prisiliesti prie jo kūrybos yra išskirtinė palaima ir kasdieninė meditacija.
– Su Pendereckiu Jus siejo ypatingi meniniai ryšiai ir draugystė. Kaip asmeninė pažintis su kompozitoriumi keičia jo muzikos interpretaciją?
– Mes, solistai, ilgai gyvename su kompozitoriaus kūriniu, neskaičiuodami laiko – kaip neskaičiuojame ir savo gyvenimo valandų. Gyvendami su mylimu kūriniu, it su mylimu žmogumi, aukščiausioje šio darbo stadijoje imame „kalbėtis“ su jo kūrėju, jaučiame glaudų ryšį. Taip gyvenu su Liszto kūryba, lyg būčiau jį artimai pažinojusi.
Kai toks susitikimas iš tiesų įvyksta, kaip nutiko su Krzysztofu Pendereckiu ir Elżbieta Penderecka, galima tikėtis dar gilesnio kūrinio perskaitymo pojūčio. Pendereckio koncerto fortepijonui ir orkestrui „Prisikėlimas“ kompaktinė plokštelė ir Čakona pasaulį išvydo tą dieną, kai gavau žinią apie Elżbietos mirtį. Tuo metu buvau Puerto Riko scenoje, ruošiausi repetuoti su orkestru. Kaip netikėti tuo ryšiu?
– Pendereckio Čakona Jono Pauliaus II atminimui yra gedulo, maldos ir susikaupimo muzika. Ką Jums reiškia grįžti prie šio kūrinio šiandien?
– Čakona yra Pendereckio „Lenkiškojo Requiem“ dalis. Man tai brangiausia gedulo muzika po Mozarto „Requiem“ „Lacrimosos“. Čakona skirta brangiam ir artimam Krzysztofo Pendereckio žmogui Karoliui Wojtyłai – popiežiui Jonui Pauliui II. Kartu tai ir rauda už tuos, kurių pati esu netekusi.
– Esate gyvenusi cistersų vienuolyne La Prée, Prancūzijoje. Kaip ši patirtis pakeitė Jūsų santykį su tyla, dvasingumu ir muzika?
– Gyvenimas harmonijoje su gamta, atsitraukimas nuo supančio šurmulio padeda išgirsti tylą ir save.
– Lisztas Jus lydi visą gyvenimą. Šioje programoje girdėsime ne tik virtuozą, bet ir mistiką, piligrimą, tikėjimo žmogų. Kuris Lisztas Jums šiandien yra artimiausias?
– F. Lisztas yra visas pasaulis. Jis lietė visus to meto muzikos žanrus, o jo evoliucija nuo „roko žvaigždės“ iki „vienuolio“ leidžia aprėpti visatą. Myliu visokį Lisztą, nes jis yra mano artimas bičiulis ir džiaugsme, ir dramoje, ir dvasingume.
– „Dievo palaiminimas vienatvėje“ – vienas intymiausių Liszto kūrinių. Kaip Jūs suprantate tą vienatvę?
– Kūrinys yra ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“, įkvėpto to paties pavadinimo prancūzų poeto Alphonse’o Marie Louis de Lamartine’o rinkinio, dalis. Lamartine’o poezijos pasaulis yra dvasiškai turtingas, jautrus ir daugiasluoksnis, subtiliai atsispindintis Liszto muzikoje. Pasinėrimas į šią muziką, gyvenimas joje, intymiausių jausmų ir jų garsinės išraiškos paieška kuriančiam menininkui suteikia ypatingo dvasinio peno, leidžia iš naujo sugrįžti į savo vidų ir atrasti save.
– Finalinis programos akcentas – retai atliekamas Liszto „Via Crucis“. Kuo šis kūrinys Jums ypatingas ir kodėl, Jūsų manymu, jis taip retai pasirodo koncertų scenose?
– „Via Crucis“ pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjo tik 2025 metų balandžio mėnesį, Šv. Jonų bažnyčioje. Tuomet jungtinis Vilniaus universiteto choras mano kvietimu ruošėsi vykti į Kompjenės (Compiègne) pilį Prancūzijoje, kur šį kūrinį pirmą kartą atlikome kartu. Kūrinys pasižymi išskirtinai išgrynintu, minimalistiniu muzikiniu tekstu. Tai tikra Kryžiaus kelio eisena, kuri, pagal autoriaus sumanymą, taip ir turėtų būti atliekama. Apoteozės ar Prisikėlimo laukti nereikia. Tai eisena, žyminti kiekvieno iš mūsų Kryžiaus kelią, kuris, pasak ispanų poeto Antonio Machado, „nutiesiamas einant“.
– Šįkart „Via Crucis“ atliksite kartu su Kauno valstybiniu choru ir dirigentu Robertu Šerveniku. Kaip šio kūrinio dramaturgijoje susitinka fortepijonas ir žmogaus balsas?
– Lisztas buvo virtuozas, improvizatorius, todėl jo kūryba suteikia daug interpretacinės laisvės. Kompozitoriaus muzikoje fortepijonas ir žmogaus balsas susitinka natūraliai, tarsi grįždami prie pirminio muzikos šaltinio – žmogaus balso ir kalbos.
– Ką norėtumėte, kad klausytojas išsineštų iš būsimo koncerto?
– Tikėjimą, viltį, meilę.
Kalbino Lukrecija Stonkutė.
30-ojo Vilniaus festivalio koncertas „Tikėjimas, viltis, meilė. Mūza Rubackytė, Kauno valstybinis choras, Robertas Šervenikas“ vyks birželio 14 d., sekmadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Festivalio rengėjai: Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, pagrindinis rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
