Anądien kalbėdamasi su drauge telefonu kažkokį reikalą apibūdinau kaip „visišką šūdą“. Fone klegėjo mano vaikai, todėl draugė atsargiai pasiteiravo, ar nieko tokio, jeigu jie išgirs šį žodį? Akimirką sutrikau, nes nėra lengviau išvesti mamos iš pusiausvyros, nei pasakyti, kad ji traumuoja savo vaikus.
Jų absoliučiai netraumuotų užauginti, regis, neįmanoma. Ir aš jau iš dalies susitaikiau su mintimi, kad mano dukros, artėjant jų trisdešimtmečiams, bent kartą prisėdusios ant psichoterapeuto kabinete esančio krėslo svarstys, kaip jas paveikė kuris nors man išsprūdęs sakinys ar veiksmas. Apie fizines bausmes čia nekalbu – jos, mano suvokimu, yra nepateisinamos.
Tačiau vaiką traumuoti gali per daug užimti tėvai. Arba tėvai, visą savo dėmesį ir laiką skiriantys tik vaikui ir nesuteikiantys jam pakankamai erdvės. Vaiką galima traumuoti žodžiais. Per griežtomis bausmėmis – vis girdžiu istorijų, kad griežtai katalikiškai auginti žmonės vos gavę laisvės gurkšnį duodasi po gyvenimą lyg nuo grandinės nutrūkęs šuo. Viską vaikams leisti irgi negerai – jiems reikalingos ribos. Vaikus gali neigiamai paveikti smurtas, matomas per televiziją, spalvingi jutubo filmukai taip pat veikia psichiką, dar labiau kenkia, jei žiūrimi išmaniojo telefono ekrane, mat šių spinduliuotė prasiskverbia pro plonytes mažųjų kaukoles.
Egzistuoja nuomonė, kad vaikams pasakoti apie Kalėdų Senelį yra nepagarba – nes šitaip ne tik meluojama vaikams, preziumuojant, kad jie gana naivūs patikėti pasaka, bet neretai jie ir gąsdinami „būk geras, kitaip Kalėdų Senis dovanų neatneš“. Dažno psichologo teigimu gąsdinimas tėra trumpalaikis metodas, o iš tiesų su vaikais reikėtų tartis ir juos motyvuoti ne baime, o atvirumu.
Kalbėdama su vienu pradinuku prisipažinau, kad mokykloje klaikiai nemėgau matematikos. Jo mama ėmė reikšmingai krenkšėti, o vaikui pasišalinus man pašnabždėjo „nesakyk, kad nemėgai matematikos, mes propaguojame tik teigiamą požiūrį į mokykloje dėstomus dalykus.” Nuoširdžiai sakau – tąsyk likau be žado, nes, mano kuklia nuomone, vaikui turėtų būti naudinga žinoti, kad ne jis vienas kažko nemėgsta ar nesupranta, kad anksčiau už jį buvę visagaliai suaugusieji patyrė lygiai tokių pačių problemų. Bet tėvai sprendžia patys. O beje, ar jūsiškiai jums vaikystėje irgi melavo sakydami, kad mokykloje jie mokėsi vien penketukais? Pamenu šoką, kai prieš keletą metų palėpėje radau, nesakysiu kurio šeimos nario, pažymių knygelę, pilną raudonai įrašytų dvejetų. Į „kodėl man nesakei?“ buvo atsakyta gūžtelėjimu pečiais. Numanau, ką galvojo mano senelių ir tėvų karta – kad nėra ko girtis nesėkmėmis, suaugę turi rodyti gerą pavyzdį, o vaikas – žinoti savo vietą.
Taigi, tūkstantmečio karta besigydydama tėvų paliktas žaizdas savipagalbos knygomis, kreipdamasi į koučerius ir psichologus, suvokia ir baisią tiesą: tapusi mama ar tėčiu vis tiek kažką padarysi ne taip.
Kaip yra dabar? Nevardinsiu visų vaikų ugdymo stilių. Man, kaip mamai, imponuoja prieraiši tėvystė ir švelni tėvystė. Čia jeigu kalbėtume teoriškai. O praktiškai tai pernai atvažiavus pailsėti į sanatoriją mano vyresnėlė, ne laiku pažadinta iš pietų miego, pakėlė tokį vėją, kad aš apsiverkusi čiupau telefoną į rankas ir gūglinau: „5 year old toddle tantrum what to do” (visada gūglinu anglų kalba, nes gaunu daugiau informacijos). Atsakymas buvo paprastas: išlikite ramūs. Ir šie žodžiai man tąsyk tikrai padėjo. Man išlaikius ramybę ir nieko nedarius, netrukus aprimo ir vaikas. Prisiminus šią situaciją tenka pripažinti, kad kartais dėl per didelio informacijos kiekio galima taip pasimesti, kad nepagūglinusi nebežinau, ką daryti su savo vaiku, kad jo netraumuočiau. Ar mama visada geriausiai žino, kas geriausia jos vaikui? Šis klausimas tebūna retorinis.
Jokiais būdais neteigiu, kad seniau buvo geriau, kada fizinės bausmės ir kolektyvinis gėdinimas buvo norminės vaikų ugdymo praktikos. Man atrodo, ne veltui tarp tūkstantmečio kartos Naujojo amžiaus šalininkų itin populiarus gijimas plačiausia prasme, kuris dažnai apima ne tik romantinių santykių, bet ir vaikystės traumas. Yra netgi konkretūs tai žymintys terminai „motinos žaizda“ ir „tėvo žaizda“; ir egzistuoja nuomonė, kad šias žaizdas savyje nešiojasi kiekvienas žmogus, mat tobuli tėvai tiesiog neegzistuoja. Taigi, tūkstantmečio karta besigydydama tėvų paliktas žaizdas savipagalbos knygomis, kreipdamasi į koučerius ir psichologus, suvokia ir baisią tiesą: tapusi mama ar tėčiu vis tiek kažką padarysi ne taip. Šis žinojimas gali paralyžiuoti arba nuvest į kraštutinumus.
Todėl man iš visų skaitytų knygų ir straipsnių labiausiai patinka pasiūlymas būti savo vaikams tiesiog netobulu žmogumi – neapsimetinėti, sakyti „nežinau“, rodyti jausmus.
Turbūt ne veltui ta pati karta dažnai paniekinamai vadinama „snaigių karta“. Šis terminas atsirado 2016-aisiais, vartojamas apibūdinant perdėtai jautrius, politiškai korektiškus, itin lengvai įsižeidžiančius, kitokios nuomonės negalinčius pakęsti žmones. Ši frazė taip pat siejama su savigaila, aukos vaidmeniu, dažnai vartojama politiniame kontekste konservatoriams apibūdinant kairiųjų pažiūrų žmones. Tačiau prisimindama draugę, nenorėjusią, kad jos sūnus žinotų, jog kažkas pasaulyje gali nemėgti matematikos, neišvengiamai galvoju apie snaigę, kuri yra ypatinga ir vienintelė tokia pasaulyje, bet, žiūrėk, nuo vieno nepatogaus žodžio ims ir ištirps.
Tiesa, terminas „snaigių karta“ atsirado JAV, kur politinio korektiškumo teorijos turėjo daugiau laiko sužydėti. Tačiau trisdešimtmetį nepriklausomybės skaičiuojančioje Lietuvoje, galima spėti, kad snaigių karta auga būtent dabar.
Todėl man iš visų skaitytų knygų ir straipsnių labiausiai patinka pasiūlymas būti savo vaikams tiesiog netobulu žmogumi – neapsimetinėti, sakyti „nežinau“, rodyti jausmus. Myliu žmoniją, bet neslepiu nemėgstanti pasipūtusio kaimyno. Prie vaikų sakau „šūdas“, nes „suaugę mėgsta keiktis“, bet meluoju jiems apie Kalėdų Senį – man šis melas gražus. Ir iš visų jėgų stengiuosi surasti aukso viduriuką tarp sovietinio mentaliteto „vaikas turi būti savo vietoje“ ir mamos-psichologės sindromo, kai gavusi nuo penkiamečio per veidą, ji švelniu balsu klausia, ar nori apie tai pasikalbėti? Jau dabar žinau, kad man nepavyks.
