Apie tai, kad Suomija visais atžvilgiais gerai susitvarkiusi, girdime kiekvieną dieną. Tačiau atsakyti į klausimus „kodėl“, „kaip“ nelengva, net jeigu tą šalį neblogai pažįsti ir jai simpatizuoji (juk prieš 30 metų svajojome, kad gyvensime kaip suomiai).
Įsigilinti į Suomijos tikrovę labai padėjo rimto ir populiaraus vokiečių laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ komanda, dirbusi Helsinkyje. Jungtinės Tautos yra įsteigusios agentūrą „WHR“, kuri visame pasaulyje stebi, kaip žmonės jaučiasi, ir nustato jų laimės „indeksą“. Ji neutrali, joje dirba įvairių tautų ekspertai, valstybes „rūšiuojantys“ ne pagal dydį, o pagal tos šalies gerovę visais atžvilgiais. Suomijai pirmoji vieta tenka jau trečius metus iš eilės. Danija ir danai baisiausiai įsižeidė, kai buvo nustumti į antrą vietą.
Helsinkio centre stovi paminklas Nepriklausomybei, kurią suomiai paskelbė 1917-aisiais. Iki tol jų šalis niekada nebuvo nepriklausoma. Tas paminklas – ne statula ar koks nors obeliskas, bet naujoviška biblioteka. Pasak žinovų, pasaulyje nėra tokios, kuri jai prilygtų. Tas paminklas kainavo 100 milijonų eurų, bet suomiai dėl tokio išlaidumo nesigaili. Knyga jiems yra šventas dalykas. Daug knygų perka, daug ima bibliotekose – vidutiniškai vieną per mėnesį, jeigu skaičiuosime ir visai mažus, ir labai senus.
Suomiją, kaip ir visą žmoniją, koronaviruso epidemija užklupo netikėtai, tačiau šalis tvarkosi su ta bėda šaltakraujiškai ir gana sėkmingai. Mirčių nuo epidemijos procentas mažiausias pasaulyje – šiuo metu 63 asmenys vienam milijonui gyventojų per metus. Šalies ekonomika nuostolių patyrė irgi mažiau negu bet kuri kita Europos valstybė. Švedų laikraštis „Expressen“ įžūlokai paragino savo šalies ministrą pirmininką: „Paprašykite, kad Suomijos premjerė Sanna Marin ilgesniam laikui perimtų Švedijos vairą į savo rankas.“
Gyvenimo kokybė Suomijoje pranoko visus kaimynus. Švedai pavydi, nors valdė Suomiją 600 metų. Po to ją okupavo Rusija.
Išsivadavimo stebuklas įvyko visų akivaizdoje.
Pralaimėjusi karą sovietams, jeigu galima sakyti, kad „pralaimėjo“, Suomija vis dėlto išsaugojo nepriklausomybę. Dar ilgai skurdo. Mokėjo Rusijai kontribuciją! Milijonas suomių, ieškodami darbo, nuo 1950 iki 1960 m. emigravo į Švediją. Suomių žemdirbiai, dirbantys nederlingą žemę, gerai atsimena, kokia nuskurdusi buvo jų šalis.
Kas padarė stebuklą?
Viskas.
Suomiai labai išdidūs, nors išmintingai tą slepia. Nepatikėsite, bet energijos šuoliui pirmyn suteikė net grupės „Lordi“ pergalė, kai Eurovizijos konkurse daina „Hard Rock Hallelujah“ laimėjo pirmąją vietą. Truputį anksčiau ledo ritulio čempionate Suomija įveikė Švedijos komandą 4:1, nors visi manė, kad švedai nenugalimi. O suomių koncernas „Nokia“ užvaldė visą pasaulį.
Vokiečių žurnalistus iš „Süddeutsche Zeitung“ pasitiko Nazima Razmyar, Helsinkio vicemerė. Vardas ir pavardė rodo, kad ji afganė. Tėvas buvo Afganistano ambasadorius Maskvoje. Pasiprašė politinio prieglobsčio. Suomijoje daug užsieniečių iš viso pasaulio, bet niekas į juos nežiūri skersom. Atvykėliai gali balsuoti, o laikui bėgant įgyti pilietybę.
Razmyar teigimu, suomių šeimos labai įvairios, bet visos laikosi taisyklės, kad būtų po lygiai pasidalijama pareigomis. Suomiją tokią, kokia ji dabar yra, padarė moterys.
Vicemerė sako, kad jos vyras atneša jų naujagimę dukrą į kabinetą, kad Nazima galėtų pamaitinti kūdikį krūtimi. Valstybė irgi padeda moterims. Yra darželiai, kurie dirba ištisą parą 7 dienas per savaitę. 20 auklių prižiūri 75 vaikus. Jauniausiam 10 mėnesių. Tai labai padeda vienišoms motinoms ir toms, kurios dirba savaitgaliais arba kelias paras iš eilės. Sakysim, keleivinių lėktuvų palydovės reisuose į Niujorką, slaugės, kurioms tenka naktimis dirbti ligoninėse, arba padavėjos restoranuose... Visais atvejais mokestis ne didesnis kaip 289 eurai per mėnesį. Vaikai mokomi mylėti ir gerbti tėvus.
Mokslas visose mokymo įstaigose nemokamas. Didžiausias konkursas į tuos universitetų ir kolegijų fakultetus, kurie rengia mokytojus ir IT specialistus, į vieną vietą taiko 8–9 pretendentai. Galbūt todėl, kad mokytojų atlyginimai vieni iš didžiausių, o mokytojai labai gerbiami. Bet jie ir dirba daug. Būna atvejų, kad mokinys iš imigrantų šeimos suomių kalbą moka vos vos. Tada, sakykim, matematikos mokytojas papildomai konsultuoja jį po pamokų ištisus metus, kol vaikas išmoksta gerai kalbėti suomiškai ir spręsti algebros uždavinius.
Tauta nedidelė – 5,5 milijono. Suomiai nesibaido imigrantų, padeda jiems įsikurti. Bet šie privalo per nustatytą laiką išmokti kalbą, įgyti specialybę, jeigu jos neturi, o tada dirbti ir mokėti mokesčius. Suomijoje mokesčiai labai dideli, neretai sudaro daugiau kaip 50 proc. pajamų. Jeigu daug uždirbi, tai ne tik daugiau moki mokesčių, bet ir jų procentas vis didėja. Panašiai pučiasi ir baudos. Kai vieno pramonės koncerno vadovas įkliuvo, viršydamas greitį, policija, turinti teisę pasižiūrėti į sąskaitas banke, skyrė jam 90 000 eurų baudą. Pažeidėjas dėl to protestavo, išsikvietė advokatą, grasino skųstis prezidentui ir t. t., bet nuovados viršininkas jam ramiai paaiškino:
– Jeigu dar sykį viršysite greitį, bauda bus dvigubai didesnė.
Suomiai garsėja tuo, kad sąžiningai moka mokesčius (jie labai dideli visoje Skandinavijoje), netgi didžiuojasi juos mokėdami. Bent jau taip sako:
– Matau, kur mano pinigai nueina.
Jie santūrūs, niekada nešokinėja iš džiaugsmo. Danams palaima (jie tai vadina hygge) – popietė prie kaitraus židinio, gurkšnojant arbatą su citrina ir sausainiais. Suomiai turi panašų „palaimos“ apibūdinimą – kalsarikiannit. Tai reiškia lengvą ko nors mėgstamo gurkšnojimą namuose, irgi prie židinio, bet visiškai atsipalaidavus ir daug nekalbant.
Suomiai vadinami tyleniais, net pasišaipoma, esą jie „tyli dviem kalbomis“, nes švedų kalba irgi valstybinė. Antra vertus, esu pastebėjęs – jei tylenis suomis tikrai turi ką pasakyti, jo nesustabdysi.
Suomijos oras švariausias, vanduo tyriausias Europoje, gatvės saugios, valdžia gera, policija ir spauda pavyzdingai atlieka savo („sarginių šunų“) pareigas. Dar svarbiau – suomiai pasitiki vieni kitais.
Bet nėra namų be dūmų – psichologinė depresija šalyje plačiai pasklidusi. Suomijoje depresija sergančiųjų daugiau negu bet kurioje kitoje valstybėje (o gal kitur ta liga tiesiog nediagnozuojama?). Vis dėlto net šis šaukštas deguto nesugadina medaus statinės. Todėl kalėdinis sveikinimas būtų toks: mylėkime savo šalį taip karštai, kaip myli suomiai, ir būsime laimingi.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kultūros barai“ gruodžio numeryje.
