Artėjant Birželio sukilimo 85-osioms metinėms, prezidento vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė sako, kad nepaisant tamsiosios sukilimo pusės, jo reikšmė yra didelė ir peržengia nacionalinės istorijos ribas.
„Jis buvo vienas pirmųjų organizuotų ginkluotų antiokupacinių sukilimų Antrojo pasaulinio karo draskomoje Europoje, todėl jo reikšmė peržengia Lietuvos nacionalinės istorijos ribas“, – penktadienį 1941 metų birželio sukilimui skirtoje konferencijoje Seime sakė patarėja.
„Jis yra svarbus, charakteringas reiškinys tiriant mažųjų valstybių visuomenių reakcijas į okupaciją, totalitarinį smurtą ir nepriklausomybės netektį XX amžiaus Europoje“, – teigė ji.
Pasak J. Karpavičienės, brandi pilietinė visuomenė neturi ignoruoti tamsiųjų Birželio sukilimo istorijos puslapių, tačiau šie faktai neturėtų užgožti ir paties sukilimo kaip pasipriešinimo sovietinei okupacijai reiškinio bei siekio išsaugoti valstybės suverenitetą liudijimo.
„Sukilėlių kariniai daliniai sutrukdė sovietų jėgos struktūroms įvykdyti egzekucijas ar į sovietijos gilumą išvežti reikšmingą dalį suimtų politinių kalinių, taip išgelbėdami daugybę gyvybių“, – tvirtino ji.
Anot patarėjos, nors sukilimas neįgyvendino pagrindinio savo tikslo – tvarios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, jis sudarė svarbias prielaidas vėlesnei partizaninei rezistencijai bei disidentiniam judėjimui.
„Tai buvo įkvepiantis nepalaužtos tautos žingsnis siekiant išsivaduoti iš ją prievarta sukausčiusių okupacijos pančių. Sukilėlių pradėta kova tęsėsi per herojišką partizaninį karą, 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos aktą, disidentų veiklą, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir Sąjūdį, kol galiausiai atvedė mus į Kovo 11-osios Lietuvą“, – kalbėjo J. Karpavičienė.
Ji akcentavo istorinės atminties svarbą kaip vieną svarbiausių pilietinės tapatybės, visuomenės atsparumo ir nacionalinio saugumo elementų.
„Ši reikšmė ypač išryškėja šiandienos įtemptų geopolitinių iššūkių kontekste. Nevengdami tamsių istorijos puslapių prisiminkime Birželio sukilimą kaip liudijimą apie stulbinamą laisvės troškimo galią, pasipriešinimą neteisybei ir apsisprendimą veikti“, – sakė ji.
„Okupacijos tikrovė jiems buvo nepriimtina“
Sveikinimą konferencijai iš ligoninės atsiuntęs buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis teigė, kad pagaliau vyksta lūžis visuomenėje, kalbant apie 1941 metų sukilimą.
„Lietuvos sukilimas prieš SSRS kaip garbingas istorinis įvykis. Jis vertas ir studijuoti, ir minėti. Tikėtina, kad Lietuva tuo žygiu, kuris galėjo tapti pavyzdžiu kitoms nedidelėms tautoms, bus pelniusi reikšmingą vietą XX amžiaus Europos istorijoje“, – rašė jis.
Opozicinės Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Laurynas Kasčiūnas priminė, kad istorikas Edvardas Gudavičius Birželio sukilimą yra pavadinęs vienu didingiausių Lietuvos istorijos momentų, tautos žygdarbiu. Jis 1941-ųjų birželio 23-ąją statė greta 1918-ųjų vasario 16-osios ir 1990-ųjų kovo 11-osios.
„Birželio sukilimas parodė, kad Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės ugnis nebuvo užgesinta. Ji buvo, ji degė žmonių sprendimu veikti net ir tada, kai aplinkybės buvo tragiškai sudėtingos, o geopolitinė padėtis – beveik be išeičių“, – sakė politikas.
„Tai stiprūs žodžiai, bet jie nėra apie romantizuotą istorijos vaizdą. Jie apie faktą, kad kritiniu momentu atsirado žmonių, kurie prisiėmė atsakomybę veikti. Ne todėl, kad galėjo numatyti sėkmę, ne todėl, kad istorija jiems žadėjo palankias aplinkybes, o todėl, kad pati okupacijos tikrovė jiems buvo nepriimtina“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Jis pažymėjo, kad kalbant apie minėtą laikotarpį negalima supaprastinti istorijos. Tuo metu susidūrė du totalitariniai režimai, iškėlę daug skausmingų klausimų, apie kuriuos reikia atvirai ir atsakingai kalbėti.
„Bet istorinis sąžiningumas negali reikšti, kad iš akių pametame pagrindinį dalyką – 1941-ųjų birželį Lietuvoje įvyko antisovietinis sukilimas, liudijantis, kad tauta nepriėmė okupacijos ir siekė atkurti savo valstybę. Tai svarbu ne tik istorikams, tai svarbu ir šiandienos Lietuvai. Nes ir šiandien matome, kaip agresorius bando perrašyti istoriją, kaip okupacija vadinama išlaisvinimu, prievarta – istoriniu teisingumu, o tautų teisė pačioms spręsti savo likimą – grėsme. Tai nėra tik praeities ginčai. Tai įsišaknijęs imperializmas, gyva politinė technologija, kurią Rusija naudoja iki šiol“, – sakė L. Kasčiūnas.
Jo teigimu, Birželio sukilimo atmintis šiandien yra ir atsparumo klausimas, primenantis, kad okupanto pasakojimui negalima palikti tuščios erdvės.
Nevienareikšmiškas vertinimas
Birželio sukilimas Lietuvoje nėra iškilmingai minimas valstybės lygiu, jo vietos istorinėje atmintyje tebeieškoma, nes nei visuomenė, nei istorikai nesutaria, kur reikėtų brėžti liniją, vertinant jo vadus ir dalyvius.
Konferencijoje dalyvavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas istorikas Arūnas Bubnys priminė, kad neigiamą naratyvą apie Birželio sukilimą kūrė okupacinė sovietų valdžia, tvirtindama, kad sukilimo organizatoriai buvo nacių Vokietijos bendradarbiai, prisidėję prie civilių žmonių žudynių.
Grupė parlamentarų yra parengusi Seimo rezoliucijos projektą, kuriame raginama vertinant Birželio sukilimo ir okupacijų laikotarpio įvykius remtis istoriniais faktais, o ne propagandiniais stereotipais, vengiant tiek nusikaltimų neigimo, tiek nepagrįsto kolektyvinės atsakomybės taikymo Lietuvos valstybei, tautai ar rezistencijai.
„Birželio sukilimo atminimas turi būti puoselėjamas vadovaujantis istorine tiesa, pagarba visoms totalitarinių režimų aukoms ir Lietuvos valstybės laisvės bei nepriklausomybės idealu“, – rašoma projekte.
Jame, be kita ko, pripažįstama, kad tarp Lietuvos piliečių, veikusių abiejų okupacijų metais, buvo asmenų, dalyvavusių nusikaltimuose žmoniškumui ir Holokauste.
Anot rezoliucijos autorių, istorinės atminties instrumentalizavimas ir propagandiniai mėginimai visą Lietuvos antisovietinę rezistenciją tapatinti su nacistinio okupacinio režimo nusikaltimais kelia grėsmę objektyviam Lietuvos istorijos vertinimui, pilietinės visuomenės atsparumui ir valstybės tarptautinei reputacijai.
Birželio sukilimas buvo ginkluotas Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujamas bandymas atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jis prasidėjo 1941 metų birželio 22 dieną, nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, tikintis, kad nacistinė Vokietija padės atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Sukilimo metu paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, o Laikinoji vyriausybė siekė atkurti nepriklausomybę, tačiau tikslas liko neįgyvendintas nacių Vokietijai įvedus okupacinį režimą. Sukilimas buvo stichiškas, tai lėmė sumaištį, plėšimo atvejus.
Netrukus po sukilimo pradžios Kaune „Lietūkio“ garažų teritorijoje viešai nukankinta ir nužudyta daugiau nei 50 Lietuvos žydų, prieš tai kelias dienas Kaune buvo vykdomi žydų pogromai.
