Vienišumas, nepriteklius ir atskirtis – su tokiais sunkumais susiduria regione gyvenantys senjorai, pasakoja organizacijos „Namai visiems“ vadovė Giedrė Šedbarienė. Dažnai atokiau gyvenančius senjorus pasiekti ne taip paprasta, o daugelis jų neišgali susitvarkyti kiaurų langų. Todėl neretam kelionė į teatrą tampa gyvenimo įvykiu, o Vilniuje pirmą kartą apsilankiusi 80-metė negalėjo sustabdyti riedančių ašarų.
Kaip pasakoja G. Šedbarienė, organizacija ėmė kurtis 2013 metais. Iš pradžių susibūrė savanorių grupelė, norėjusi padėti nepritekliuje gyvenantiems žmonėms maistu.
„Sugalvojome, kad virsime karštą sriubą ir dalinsime ją Šakių rajono gyventojams“, – LRT.lt pasakoja G. Šedbarienė.
Įvairiais produktais prisidėjo „Maisto bankas“, regiono ūkininkai, savanoriai virdavo sriubą. Bendraudami su pavalgyti atėjusiais žmonėmis, savanoriai pastebėjo, kad maistas jiems – priežastis susitikti ir pabūti kartu.
Taip gimė dalinimosi daiktais erdvė – atėję pietų, žmonės atsinešdavo išaugtų vaikų rūbų, pradėjo keistis jais ir įvairiais kitais daiktais.
„Pamatėme, kad tai labai skatina bendruomeniškumą, tad prie pagalbos maistu pridėjome ir pagalbą būtiniausiais daiktais, drabužiais. Ir dabar turime sandėlį. Vieni atneša kokių nors daiktų, kiti juos pasiima – vyksta tokie mainai“, – dalijasi G. Šedbarienė.
Organizacijai augant, buvo lengviau suprasti, kokių paslaugų žmonėms reikia, tad imta teikti ir pagalba namuose, laikino atokvėpio paslauga, dienos socialinė globa, taip pat apgyvendinimo paslaugos, veikia senjorų klubas. Šiandien „Namai visiems“ teikia pagalbą Šakiuose ir Jurbarke.
„Mūsų tikslas – kad senjorai ar žmonės su negalia kiek galima ilgiau gyventų namų aplinkoje ir nepatektų į globos įstaigas“, – apibendrina organizacijos vadovė G. Šedbarienė.
Vienišas gyvenimas ir mirtis
Pasak G. Šedbarienės, vienas didžiausių iššūkių regione – tai, kad žmonės ir sulaukę senatvės nori gyventi savo namuose, tačiau tam nėra sąlygų. Pavyzdžiui, nuošaliose vietovėse neįvestas vandentiekis, namai neapšiltinti, todėl juose žiemą šalta arba gyventojams sunku patiems savimi pasirūpinti. Tokiais atvejais į pagalbą ateina organizacijos „Namai visiems“ darbuotojai.
„Kai kuriuos gyventojus pasiekti gana sudėtinga, mūsų darbuotojams tenka važiuoti per žvyrkelius, molynus, miškus, laukus... Kad ir kokia būtų žmogaus buitis, savo namuose išgyvenęs 80 metų, jis nori užbaigti savo gyvenimą tarp savų sienų, nes jam tai labai svarbu“, – pasakoja G. Šedbarienė.
Ji atvira – skaudžiausia matyti vienišų žmonių gyvenimą, kai šalia nėra artimųjų. Būna, vaikai miršta anksčiau nei tėvai, kartais jie gyvena toli nuo tėvų namų, tad pasirūpinti sudėtinga.
„Padedame buityje, bendraujame, lankome. Mūsų apsilankymas dažniausiai būna vienintelė pagalba, mūsų savanoriai dažnai būna vieninteliai žmonės, kurie apskritai pas tą žmogų atvažiuoja“, – sako organizacijos „Namai visiems“ vadovė.
Mirties tema – darbuotojų kasdienybė. Neretai nutinka taip, kad lankomą senjorą organizacijos darbuotojai randa jau mirusį namuose.
„Atvažiuojame ryte, o žmogus jau būna be gyvybės ženklų. Skaudu, kad jis vienas numirė, bet kartu džiugu, kad žmogus taip negulėjo savaitę ar mėnesį (...). Tokios situacijos labai jautrios. (...) Mūsų užduotis – kad žmogus nesijaustų vienišas, kad jaustų, kad juo rūpinasi, jam padeda“, – teigia G. Šedbarienė.
Gyvenimo įvykis – išvyka į Vilnių ar teatrą
Tolimesniuose regionuose stipriai jaučiama vienišumo problema. Todėl „Namai visiems“ organizuoja senjorų klubo veiklas. Susirinkę senjorai dalyvauja įvairiose veiklose, pavyzdžiui, sportuoja, mokosi dirbti su kompiuteriu, o po veiklų vyksta bendri pietūs.
Pasak G. Šedbarienės, tokios bendros veiklos ir pietūs formuoja šeimyniškumo jausmą, padeda kurtis draugystėms. Pavyzdžiui, prie pietų stalo susipažino dvi senjorės, šiandien jos – geriausios draugės.
„Jos viena kitos laukia prie laiptinės, pasipuošia, apsirengia savo mėgstamus švarkelius, užsiriša skareles ir kartu besišnekučiuodamos ateina pietauti į mūsų valgyklą. Jos kuria istorijas, dalijasi daiktais, viena kitai neša buities daiktus. Jos pasakoja, kad joms anksčiau buvo labai liūdna, nes nebuvo su kuo pasikalbėti, o tokiame amžiuje susirado draugę, su kuria gali keistis daiktais, kalbėtis“, – džiaugiasi G. Šedbarienė.
Ji pastebi, kad didelė dalis senjorų patiria skurdo riziką – nedidelės pensijos ar įvairių išmokų neužtenka, kad senjorai galėtų gyventi oriai.
„Įsivaizduojame kitos šalies senjorus, kurie sau leidžia keliauti, eiti į kavines ar į kino teatrus, o didžioji dalis mūsų regionuose gyvenančių senjorų ne tik negali sau to leisti, bet net negali leisti apie tai pagalvoti“, – apgailestauja organizacijos vadovė.
Todėl „Namai visiems“ organizuoja įvairias senjorų ekskursijas. Pavyzdžiui, išvyka į Muzikinį teatrą daugumai senjorų buvo gyvenimo įvykis. Kitą kartą organizacija senjorams suorganizavo kelionę – kalėdiniu traukiniu senjorai keliavo į Vilnių.
„Matau, Vilniuje viena senjorė vaikšto ir verkia. Klausiu, kas atsitiko, o ji pasakoja, kad pirmą kartą lankosi Lietuvos sostinėje. O jai 80 metų. Būdama tokio amžiaus, ji pirmą kartą išvažiavo ir pamatė, kaip atrodo Lietuvos sostinė. Skaudi socialinė atskirtis, žmonės negali sau leisti pamatyti net Lietuvoje esančių miestų.
Senjorai galvoja apie tai, kaip susimokėti už maistą, vaistus ir komunalinius mokesčius. Viskas. Tiesa, žmonės dar šiek tiek atsideda pinigų laidotuvėms, nes jiems svarbu, kad jie būtų palaidoti oriai“, – pasakoja G. Šedbarienė.
Dažnai senjorams trūksta pinigų, atrodo, būtiniems dalykams. Pavyzdžiui, žmonės neišgali pasikeisti visiškai kiauro lango ar nusipirkti naujų užuolaidų vietoj suplyšusių.
„Mums atrodo, kad įsidėti naują langą – būtinybė, bet daugumai senjorų tam reikia taupyti daug metų. Nemokamas maistas jiems leidžia kažkiek susitaupyti, bet retas senjoras leidžia sau pagalvoti, kad atsidės pinigų spektakliui. Jie galvoja apie buities gerinimą, o ne apie orią senatvę ir pramogas. Tai yra labai liūdna“, – sako G. Šedbarienė.
Ne patys kalti
Organizacijos „Namai visiems“ vadovė pabrėžia – nors atsiranda manančių, kad nepritekliuje gyvenantys senjorai patys kalti dėl dabartinės savo padėties, jai atrodo svarbu padėti žmonėms.
„Jie gyveno tokiu laikmečiu, kai galbūt ne visi galėjo užsidirbti pensijai, nes buvo okupacija. Ne visi jie patys kalti. Jie tiesiog gyveno tokiu laiku, kai galbūt neturėjo galimybių. Mes dabar galime jiems padėti“, – akcentuoja G. Šedbarienė.
Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad lengviau padėti tada, kai yra stipri bendruomenė: „Jei bendruomenė stipri, ji tikrai rūpinasi savo nariais, bet jei bendruomenė išsibarsčiusi ir nėra branduolio, tada žmonės yra atskirti, vieniši, jais mažiau rūpinamasi.“
Tiesa, G. Šedbarienė sutinka, kad kaimiškose vietovėse gali būti sunkiau teikti pagalbą. Dėl prasto susisiekimo pasiekti senjorus sudėtinga, išsiaiškinti, kad jiems apskritai reikia pagalbos, – taip pat.
„Bendruomenės stiprinimas ir bendruomeniškumo kūrimas yra vieni svarbiausių dalykų, nes pagalba gali ateiti net ne per paslaugas – per kaimynus, bendruomenės narius. Kuo stipresnė bendruomenė, tuo pagalba arčiau“, – pažymi G. Šedbarienė.
