Didysis nusikaltimas: armėnų genocidas Pirmojo pasaulinio karo šešėlyje

Pirmojo pasaulinio karo šešėlyje Osmanų imperijoje buvo nužudyta iki 1,5 milijono armėnų. Virš 30 pasaulio valstybių, įskaitant Lietuvą, pripažįsta armėnų genocidą, tačiau to iki šiol nepadarė Turkija. 

Šias skaudžias ir iki šiol negyjančias istorijos žaizdas priminė balandžio 24 d. vykęs armėnų genocido minėjimas ir pasirodžiusi žinia apie Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Naujienų agentūra „Elta“ pranešė, kad, sulaukęs neformalių Užsienio reikalų ministerijos ir Turkijos ambasados „paskatinimų“, archyvas panaikino įrašą, skirtą armėnų genocidui paminėti.

Ir nors Vyriausiosios archyvaro tarnybos vadovė Inga Zakšauskienė teigė, kad oficialių užklausų ar skundų iš Turkijos ambasados nesulaukta, ji patvirtino, kad vyko neformalus susitikimas su ambasada, labiau priminęs „minkštosios galios priemones“.

„Buvo išreikštas susirūpinimas, kodėl Valstybės archyvai sau leidžia publikuoti ir viešinti, galbūt, politinius klausimus“, – „Eltai“ sakė ji.

Savo ruožtu Užsienio reikalų ministerija tikino neteikusi jokių rekomendacijų.

Armėnija, daugelis istorikų ir 32 šalys prieš armėnus vykdytus žiaurumus laiko genocidu, tačiau iš Osmanų imperijos pelenų iškilusi Turkija pateikia kur kas mažesnį žuvusiųjų skaičių – apie 300–500 tūkst. – ir atmeta genocido terminą.

Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, ja paragino Turkiją pripažinti įvykį kaip istorinį faktą.

Armėnų genocidas

Kadaise galingą Osmanų imperiją valdė turkai, o armėnų krikščionys buvo viena iš daugelio joje gyvenusių etninių grupių. 19 amžiaus pabaigoje matydami silpstančią imperiją ir spaudžiami persekiojimo, dalis armėnų įkūrė politines organizacijas, siekusias didesnes autonomijos. Braškančiai valdžiai tai įtvirtino abejonę dėl armėnų lojalumo imperijai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo turkai ir kurdai surengė daugybę armėnų žudynių, patys armėnai taip pat atsakydavo išpuoliais.

Kartu kažkada buvęs nuosaikus Jaunųjų turkų judėjimas, iškilęs 1908 metais, darėsi vis labiau nacionalistinis. 1914 metais jie oficialiai įstojo į Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje ir kovojo prieš Rusiją.

Daugelis armėnų prisijungė prie partizanų grupuočių, siekusių padėti įsiveržusioms carinės Rusijos pajėgoms, o kartu su rusais kovoję armėnų savanorių batalionai tikėjosi, kad caras vėliau parems jų siekį iškovoti nepriklausomybę.

To meto turkų propaganda vaizdavo armėnus kaip grėsmę imperijos saugumui – kaip sabotuotojus ir prorusišką „penktąją koloną“. Jie buvo kaltinami ir dėl imperijos pralaimėjimo Rusijai.

Armėnų populiacija imperijos valdžios įsakymu buvo žudoma, deportuojama, o be šeimininkų likusi nuosavybė konfiskuojama.

Pirmosiomis genocido aukomis laikomi į osmanų kariuomenę paimti armėnų vyrai, kurie vėliau buvo atskirti ir nužudyti.

1915 m. balandžio 24 d. Osmanų vidaus reikalų ministras Talaatas Pasha, vadinamas vienu iš armėnų genocido architektų, įsakė suimti 250 armėnų intelektualų ir politikų, dauguma jų paskui buvo nužudyti. Būtent šią dieną vėliau imta minėti armėnų genocidą.

Remiantis Armėnijos nacionaliniu institutu, 1915 m. pavasarį ir vasarą visose teritorijose už karo zonų ribų armėnams buvo įsakyta palikti savo namus. Konvojai, kuriuose buvo dešimtys tūkstančių moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus vyrų, buvo varomi per Sirijos dykumą į koncentracijos stovyklas. Jiems nebuvo duodama maisto ir vandens, sąmoningai siekiant paspartinti jų mirtis. Vyrai ir paaugliai berniukai buvo atskiriami nuo kolonų ir nužudomi. Kolonas taip pat puldinėjo organizuotos grupuotės, moterys ir vaikai buvo grobiami, prievartaujami. Armėnai krito nuo išsekimo, atšiaurių sąlygų, ligų ir bado.

„Žiaurus elgesys su deportuotaisiais, kurių dauguma buvo verčiami pėsčiomis pasiekti savo paskirties vietas, leido aiškiai suprasti, kad deportacijos iš esmės buvo kaip mirties maršai“, – rašo Armėnijos nacionalinis institutas.

Sirijos dykumas pasiekę išgyvenusieji merdėjo koncentracijos stovyklose, daugelis mirė nuo bado, ligų, o jų žudymai tęsėsi ir pasibaigus karui.

Iki 1923 metų beveik visa Anatolijos armėnų populiacija buvo išnykusi, o dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti atsiversti į islamą.

Apie šiuos žiaurumus pranešė užsienio liudininkai, tarp jų – žurnalistai, misionieriai ir diplomatai.

Dėl įvykdytų žiaurumų keli aukšto rango Osmanų pareigūnai 1919–1920 m. buvo teisiami. Gubernatorius Mehmedas Kemalis pripažintas kaltu ir pakartas, tačiau Jaunųjų turkų triumviratas, de facto valdęs šalį šiuo laikotarpiu, tuo metu jau buvo pasitraukęs iš Turkijos. T. Pasha, Ismailis Enveras Pasha ir Ahmedas Djemalis Pasha nuteisti mirties bausme už akių.

Istorikai teigia, kad armėnų genocidas buvo pirmasis modernus genocidas ir galėjo įkvėpti Adolfą Hitlerį imtis Holokausto.

Turkija neigia genocidą

Nors Ankara pripažįsta, kad daug armėnų ir turkų žuvo Osmanų pajėgoms kovojant su carine Rusija, ji įnirtingai neigia, kad buvo tikslingai vykdomas genocidas, ir atsakomybę dėl aukų priskiria Pirmajam pasauliniam karui.

Ankara aiškina, esą nėra patikimų įrodymų, kad „Osmanų vyriausybė turėjo iš anksto sutartą planą sunaikinti armėnus“, nors dauguma istorikų teigia, kad šis ketinimas yra aiškiai užfiksuotas istoriniuose šaltiniuose.

Taip pat iškeliamas paties genocido termino apibrėžimas.

Genocidas pirmą kartą paminėtas lenkų teisininko Raphaelio Lemkino 1944 m., o 1948 m. Jungtinių Tautų konvencijoje jis apibrėžiamas kaip „[…] bet kuris veiksmas, atliktas siekiant sunaikinti visą ar iš dalies nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią […]“.

„Pagal 1948 m. JT Genocido konvenciją tik kompetentingi teismai gali nustatyti, ar tam tikras įvykis gali būti apibūdintas kaip toks. Kompetentingas teismas nėra priėmęs jokio tokio sprendimo dėl 1915 m. įvykių“, – „Eltai“ nurodė Turkijos Užsienio reikalų ministerija.

Nepaisydama atliktų tyrimų, Turkija teigia, kad reikia tolesnių akademinių tyrimų ir archyvinių studijų, kad „būtų galima visapusiškai suprasti sudėtingą įvykių Osmanų imperijoje grandinę prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu“.

Istorikai aiškina, kad viena iš priežasčių, dėl ko Ankara nenori žudynių pripažinti genocidu, yra reparacijos. Jerevanas seniai reikalauja, kad Ankara sumokėtų piniginę kompensaciją ir atkurtų nuosavybės teises genocido, kurį armėnai vadina Didžiuoju nusikaltimu, aukų palikuoniams.

Be to, atkreipiamas dėmesys, kad didelė dalis Turkijos valstybę kūrusių asmenų tiesiogiai prisidėjo prie deportacijų ir žudynių arba genocidas jiems padėjo praturtėti.

Genocidą tyrinėjantis žinomas turkų istorikas Taneris Akcamas LRT RADIJUI yra aiškinęs, kad pripažinimą gali apsunkinti ilgametė Turkijos politika.

„Turkijos valdžia, net jeigu norėtų pripažinti ką nors, kas padaryta, turėtų pasiaiškinti, kodėl jie viską neigė daugiau nei 100 metų“, – pažymėjo jis.

Tarp 32 armėnų genocidą pripažįstančių šalių yra Vokietija, Prancūzija, Lenkija, Latvija, Belgija, Švedija, Kanada. JAV taip pat yra pripažinusios šį genocidą, o Joe Bidenas tapo pirmuoju šalies prezidentu, tai įvardinusiu garsiai.

Europos Parlamentas taip pat yra pripažinęs armėnų genocidą.