Prieš 30 metų Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje paskirtas signataras, istorikas Vytautas Plečkaitis sako, kad Ukraina dažnai įsivaizduojama mąstant lietuviškomis kategorijomis, tačiau šios valstybės likimas po Sovietų Sąjungos griuvimo buvo sudėtingesnis. „Rusija Ukrainą visada stengėsi išlaikyti savo įtakos zonoje. Nebūtinai užgrobti, bet kad Ukraina būtų paklusni“, – sako diplomatas.
Sudėtinga nepriklausomybė
Nepriklausoma valstybe Ukraina tapo vėliau nei Lietuva – 1991 metais, jau po Maskvos pučo, kai buvo aišku, kad Sovietų Sąjunga žlugo. Kitaip nei Lietuva, ji prisijungė prie Rusijos sukurtos Nepriklausomų valstybių sandraugos buvusioms sovietinėms respublikoms ir kitoms regiono valstybėms.
Pirmuosius prezidento rinkimus laimėjo Aukščiausiosios Rados vadovas Leonidas Kravčukas, o nuo 1994 metų dešimtmečiui į šį postą atėjo pramonininkas Leonidas Kučma.
Pasak V. Plečkaičio, Ukraina dešimtajame dešimtmetyje Vilniuje buvo matoma kaip svarbi valstybė pramonei, prekybai, ja domėjosi verslininkai. Valstybės pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kalbėta, kad reikėtų bendrų bankų, kad verslininkai galėtų greičiau atsiskaityti ir pinigų nepasiglemžtų infliacija.
„Vakarų šalys į Ukrainą vis dėlto žiūrėjo kitaip nei į Baltijos valstybes. Mūsų istorija visai kita, tarpukariu turėjome savo valstybę“, – LRT RADIJO laidoje „Buvo nebėra“ sakė V. Plečkaitis.
Jei Lietuvos politikai tuo metu sutarė dėl to, kad Lietuva turi siekti narystės NATO ir ES, Ukrainos poziciją galima apibūdinti kaip manevravimą.
„Ukraina nuolat ieškojo stiprių investicijų, garantijų iš Rytų arba iš Vakarų. Ypač tai pabrėžė L. Kučma <...>. Jis nemažai pasakojo, kad reikalinga globa, nes kaip valstybė jautėsi netvirtai, jiems reikėjo gauti garantijų“, – susitikimus su Ukrainos politikais prisimena V. Plečkaitis.
Spaudimas dėl branduolinio ginklo
Atgavusi nepriklausomybę, Sovietų Sąjungos arsenalo dalį paveldėjusi Ukraina buvo trečia pagal dydį branduolinė jėga pasaulyje, vyko aktyvios diskusijos, ar pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, kuri būtų įpareigojusi atsisakyti branduolinio ginklo mainais į JAV ir Rusijos saugumo garantijas, kompensacijas. 1994 metais Ukraina galiausiai pasirašė memorandumą ir savo ginklus perdavė Rusijai.
„Ukraina vykdys visus branduolinius įsipareigojimus. Bet ar yra galimybė juos vykdyti? Už skysto kuro raketų išmontavimą pažadėta juokingai maža suma, specialistų paskaičiavimais, tai kainuotų ne mažiau 5–8 mlrd. dolerių. Ukraina neturi tokių lėšų, todėl tikėtina, kad programos truks ilgesnį laiką“, – „Panoramai“ 1994 m. sakė tuometis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Rostyslavas Bilodidas.
Anot V. Plečkaičio, sunku pasakyti, kas būtų buvę, jei Ukraina nebūtų atsisakiusi branduolinio ginklo. Jis pabrėžia ir tai, kad jis valdytas iš Rusijos.
„Ukraina, ieškodama lėšų pragyvenimui, sumokėjo branduolinio ginklo atsisakymu“, – sakė jis.
Rusijos agentai ir bandymai sugyventi
Kita Ukrainos nuolaida Maskvai buvo leidimas Juodojoje jūroje laikyti laivyną. Iki pat 1997 metų šalys nesutarė, kaip pasidalyti strategines pajėgas, galiausiai pasirašė sutartį, kuria Rusija įsipareigojo gerbti Ukrainos sienas. Šią sutartį Ukraina nutraukė po Krymo aneksijos.
Anot V. Plečkaičio, rusų diplomatai dažnai pabrėždavo, kad Ukraina yra broliška, draugiška rusams tauta. Savo ruožtu Ukrainos saugumo pareigūnai lietuviams užsimindavo, kad jų nestebi, nemano, kad gali pakenkti – tačiau iš Rusijos galima laukti visko. Buvo žinoma, kad Rusijos agentų tinklas dirba valstybės institucijose.
„Rusija Ukrainą visada stengėsi išlaikyti savo įtakos zonoje, laikė ją interesų zona. Nebūtinai užgrobti, bet kad Ukraina būtų paklusni“, – sako diplomatas.
Tačiau ir Ukrainoje, ypač tarp palaikančių komunistų partiją, manyta, kad su Rusija galima sugyventi, ypač dėl ekonominės naudos. V. Plečkaitis įsitikinęs, kad skyrėsi Lietuvos ir Ukrainos pragmatizmo laipsnis.
„Manyčiau, jų charakteris lankstesnis, jie žiūri naudos labiau nei, pavyzdžiui, lietuviai“, – svarsto V. Plečkaitis.
Jis prisimena ir tai, kad ilgą laiką, iki pat Oranžinės revoliucijos ir provakarietiško V. Juščenkos pergalės, istorinėje atmintyje Ukrainoje nebuvo ryškus ir Holodomoro minėjimas.
Tai buvo 1932–1933 m. sovietų režimo dirbtinai sukeltas badas Ukrainoje, per kurį mirė milijonai žmonių, taip bandyta palaužti ukrainiečių nacionalizmą. Holodomoras šiandien pripažįstamas kaip genocidas.
„Prieš tai nebuvo draudžiama, bet ir nebuvo skatinamas dalykas, daug žmonių ir nežinojo“, – sako pašnekovas.
O diskusijos apie narystę ES ir NATO, anot V. Plečkaičio, Ukrainoje prasidėjo tik tada, kai 2013 metais Vilniuje prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasirašė asociacijos su ES sutarties, pareiškęs, esą ji suerzintų Rusiją. Į Kyjivą grįžusį V. Janukovyčių jau pasitiko tūkstantiniai Euromaidano protestai, o kitais metais Rusija pradėjo Ukrainos okupaciją.
„Žmonės tiesiog nejautė, kad tai įmanoma <...>. Nebuvo pakankamos jėgos visuomenėje, siekio, kad už tai kovotų politikai. Apie tai net nesigirdėjo“, – apie visai priešingas dešimtojo dešimtmečio nuotaikas nei Lietuvoje sakė V. Plečkaitis.
Anot jo, tai galima sieti su tuo, kad Ukrainos geopolitinė situacija buvo kitokia nei Lietuvos.
„Mes tokie maži ir manome, kad turėjome kažkur grįžti. O Ukraina save laikė didele valstybe“, – pridūrė pašnekovas.
Paklaustas, ar 2004 metų įvykius, vadinamus Oranžine revoliucija, galima lyginti su Lietuvos Kovo 11-ąja, V. Plečkaitis sako, kad šio laikotarpio istorija dar turės būti geriau išnagrinėta ateityje.
„Žiūrėčiau kaip į tam tikrą pilietinį karą, už jo stovėjo ir vidinės jėgos, ir išorinės. Pas mus jo nebuvo“, – pabrėžė jis.
Infliacija ir oligarchai
Greta geopolitinių sukrėtimų Ukrainą krėtė tipinės dešimtojo dešimtmečio posovietinės valstybės problemos – infliacija, skurdas, pagal kuriuos ji pralenkė Lietuvą, taip pat ėmė stiprėti oligarchai, jie įtakingi ir šiandien. Ukrainoje iškilo industriniai ir nusikaltėlių klanai, siekę politinės valdžios. Jau griūvant Sovietų Sąjungai iškilo ir skirtis tarp Rytų ir Vakarų ukrainiečių, jų politinių nuostatų ir pozicijos dėl Ukrainos nepriklausomumo.
„Aktyviai vyksta privatizacija, prasideda oligarchų kova. Pavyzdžiui, Krymą valdyti paskirtas L. Kučmos žentas. Oligarchai dalijosi tai, kas anksčiau priklausė valstybei, kartais kruvinu būdu“, – prisiminė V. Plečkaitis.
Anot V. Plečkaičio, Lietuvoje, vertinant Ukrainos padėtį, dažnai ignoruojamas jos dydis. Ukrainoje žymiai lėčiau nei Lietuvoje vyko privatizacija, sunkesnė buvo kova su nusikalstamumu.
„Taip paprastai išspręsti klausimų, žymiai greičiau išspręstų Baltijos šalyse, Ukrainai nepavyko <...>. Prisimenu, jau pervažiavus Baltarusijos sieną matėsi nauji pastatai, šviečiančios degalų kolonėlės. O Ukrainoje to dar nebuvo“, – keliones į Lietuvą prisimena buvęs ambasadorius.
Viso pokalbio klausykite laidos „Buvo nebėra“ įraše:
