„Žmogaus teisių temos labai lengvai panaudojamos formuoti diskursui ir kurti baimėms, kurti alternatyvioms visatoms, kuriomis žmonės įtiki. Jei kam nors suteiki teisių, pavyzdžiui, sudaryti sąjungą, nuo to tavo santuoka netampa prastesnė“, – interviu LRT.lt sako socialdemokratas, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis.
Apie prioritetus žmogaus teisių srityje, tinkamą laiką partnerystės projektui ir valdančiųjų įsipareigojimus – LRT.lt pokalbis su L. Šedvydžiu.
– Ankstesnė valdančioji dauguma ar dalis jos nemažai dėmesio skyrė žmogaus teisių klausimams, kelis kartus į Seimą nešė įstatymo projektus, tačiau likdavo nieko nepešę – atsimušdavo ir į opozicijos, ir į dalies koalicijos partnerių sieną. Kokią žmogaus teisių padėtį Lietuvoje perimate iš ankstesnės valdančiosios daugumos?
– Per praėjusią kadenciją iš esmės būta kelių teigiamų poslinkių. Pirmasis klausimas, be abejonės, buvo asmenvardžių rašymas. Šis projektas buvo priimtas gana plačios koalicijos ir iš tuometinės valdančiosios daugumos, tiesa, ne visos. Tiesą sakant, priimtas šiek tiek pernelyg susiaurintas projektas, nes diakritiniai ženklai asmenvardžių rašyme taip ir nebuvo įteisinti. Galbūt prie šios temos šią kadenciją prieisime.
Situacija dviprasmiška. Reikia suprasti, kad veikti žmogaus teisių lauke parlamente nėra lengva. Diskutuoti visomis šiomis temomis be galo paprasta, nes žmonės tiesiog gali diskutuoti reikšdami nuomones, kurios nieko nekainuoja: nereikia žinių, veikia išankstiniai įsitikinimai iš vienos ir kitos pusės.
Man kyla klausimų, ar praėjusioje kadencijoje būta didelio proveržio be trijų raidžių (Q, W, X) projekto priėmimo. (...) Akivaizdžiai turime situaciją, kai daugybė temų pakabintos. Pavyzdžiui, kalbant smurto artimoje aplinkoje ar smurto lyties pagrindu tema, šioje kadencijoje priimsime Europos Sąjungos direktyvą – manau, šiokį tokį praktinį proveržį padarysime.
Bendras jausmas – kad buvo bandyta daryti daug dalykų, bet kyla klausimų, ar tai buvo daroma labai efektyviai, siekiant platesnio konsensuso, kad tai būtų kiek nors sėkminga. Buvo priimtas Tautinių mažumų įstatymas, tačiau jis niekam nepatinka, tiesiog buvo priimtas tam, kad būtų. Dėl šio įstatymo kritikos yra iš įvairiausių pusių, daugiausia dėl lentelių valstybine ir vietos kalba, šis klausimas akivaizdžiai sprendžiamas per teisines praktikas.
Lietuvoje susiduriame su įdomesniu fenomenu – kadangi parlamente egzistuoja tam tikri spazmai ir negebama to išspręsti, reikšminga dalis klausimų sprendžiama per teismines praktikas, konstitucinių principų taikymą, išeinant už teisinio reguliavimo ribų. Pavyzdžiui, taip yra keičiant asmens dokumentus, kai asmuo pasikeičia lytį.
Nežinau, ar praėjusioje kadencijoje situacija buvo labai bloga, bet sakyti, kad padaryta labai didelių proveržių, būtų labai nesąžininga.
– O kokius tris darbus įsipareigojate atlikti kaip komiteto pirmininkas? Ne tik jūs, aišku, bet ir valdančioji koalicija.
– Smulkesnių klausimų bus akivaizdžiai ir daugiau, bet kalbėkime apie trumpąjį laikotarpį. Pirmiausia, į Lietuvos teisę perkelsime ES direktyvos dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje nuostatas. Šią direktyvą Lietuva įsipareigojusi priimti iki 2027 metų. Man tikriausiai vienas svarbiausių klausimų – jos apimtys ir įgyvendinimas, reali forma.
Kaip žinia, su europiniais teisės aktais atskiros valstybės gali pasirinkti tam tikras strategijas – minimalią ar šiek tiek ambicingesnę. Kadangi turime didelę problemą su smurtu artimoje aplinkoje, galbūt čia turėtume stengtis šiek tiek plačiau peržiūrėti teisės aktus, tą pačią sutikimo sąvoką – galbūt.
– Praėjusioje kadencijoje buvo tokių bandymų.
– Buvo bandymų, tik reikia suprasti, kad, tikėtina, labai sudėtinga ir komplikuota tai išimti iš tam tikro konteksto. Bet jei tokia nuostata yra didžiuliame pakete, kuriame būtų ir sveikatos, socialinių paslaugų užtikrinimas, susijęs su asmenimis, nukentėjusiais nuo smurto artimoje aplinkoje, daugiausia – moterimis... Manau, galima padaryti subalansuotą ir ambicingą paketą.
– Gerai, viena dalis – ES direktyva. O kokie kiti du svarbiausi darbai?
– Pabandyti atsisakyti neveiksnumo sąvokos tikriausiai bus visos kadencijos darbas – tai daug komplikuočiau, nei gali atrodyti. (...) Nesu tikras, ar Seime būtų palaikymas Konstitucijos pataisai. Paprastą daugumą tikrai galima surinkti, bet su konstitucine dauguma gali būti visokių kliuvinių. (...)
Matyt, artimiausiu metu grįšime prie asmenvardžių rašymo su diakritiniais ženklais klausimo. Čia, matyt, nebus tiek daug problemų. (...)
– Tikriausiai vienas labiausiai aptarinėtų Vyriausybės programos punktų – įsipareigojimas kovoti su antisemitizmu. Buvo įvairių pasvarstymų, kad vienas iš koalicijos partnerių lyderių yra pagarsėjęs antisemitiniais pasisakymais, svarstyta, kad apskritai šis siekis nebūtų įtrauktas, jei ne toks koalicijos partneris.
Man įdomi jūsų nuomonė – ar, jūsų akimis, nesusikerta šie du aspektai? Nemanote, kad valdančioji dauguma arba didysis koalicijos partneris taip tarsi ir įgalina antisemitizmą, priimdamas antisemitiniais pasisakymais garsėjantį koalicijos partnerį?
– Kaip tik manau, kad čia yra visai nebloga proga kai kuriems žmonėms mokytis apie tam tikrą kalbėjimo žalą. Negi reikėjo netraukti šio įsipareigojimo? (...) Mano nuomonė yra gana paprasta – mes gyvename šalyje, kurioje per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta 90 proc. bendrapiliečių žydų. (...) Mano supratimu, Lietuvai to nereflektuoti būtų neatsakinga.
Ar Lietuvoje egzistuoja antisemitizmas? Taip, jis egzistuoja. Ar antisemitines konvulsijas padidina visokie tarptautiniai įvykiai, karas Gazos Ruože? Be jokios abejonės.
– O koalicijoje egzistuoja tos antisemitinės nuostatos?
– Ne. Aš nesu girdėjęs. Pasakysiu tai, kas galbūt kam nors gali nepatikti. Man atrodo, kad žmogus, apie kurį mes čia kalbame, iš esmės pasinaudojo tam tikru žiniasklaidos, viešųjų kalbėtojų jautrumu, kad sukurtų nesibaigiantį naujienų ciklą, kad būtų galima vėl ir vėl apie jį kalbėti. Tai manipuliacija.
Ar asmeniškai jis turi kokių nors antisemitinių nuostatų? Veikiausiai turi. Bet, man atrodo, apklausę daugelį Lietuvos žmonių, pamatytume, kad, tikėtina, kokių nors keistų įsitikinimų turi daugelis. Turbūt ne čia problema. Ar tai politinis antisemitizmas? Abejoju.
Tikėtina, kad mes turime ne modernų politinį antisemitizmą, bet ikimodernųjį, atėjusį iš visokių liaudies tikėjimų, Katalikų bažnyčios dogmų užsilikusių liekanų. Tai pakeisti be galo sudėtinga. Manau, kad Lietuvoje turime problemą ne tik su antisemitizmu.
Labai akivaizdžiai išreikšta ir stebėtinai viešojoje erdvėje toleruojama islamofobija. (...) Yra nusistatymų prieš romus – tai situacija, apie kurią niekas pernelyg nenori kalbėti, bet nuostatos prieš romus yra be galo paplitusios. Yra ir kita tema, į kurią turėtume atkreipti dėmesį. Puikiai suprantu, kad vyksta karas, kad Ukrainą užpuolė Rusija, kad smurtautojai dažnai – 90 proc. – yra rusai ar rusakalbiai, bet visos tos nuostatos [prieš rusakalbius] taip pat, atrodo, stiprėja.
– Prie to pereisime, bet dar noriu paklausti apie koalicijos partnerį Remigijų Žemaitaitį. Vienas aspektas buvo antisemitinės kalbos, bet kitas aspektas, dėl kurio ir premjerui tenka aiškintis ir dėl kurio matome demokratų nepasitenkinimą, yra tam tikros kalbos apie gynybą, apie Ukrainą. Tai tarsi toks spyglys, kuris vis įduria koalicijos partneriams. Kaip jūs matote visus šiuos pasisakymus?
– Kaip suprantu, jis toliau žaidžia tą patį rinkiminį žaidimą. Jis mato tas temas, kurias žmonės politiniame centre stengiasi apeiti. O jis stengiasi jas užaštrinti, iš jų padaryti tam tikrą politinį šou. Tai nėra atsakingas veikimas.
Iš kitos pusės, būkime atviri, atsakomybės už savo žodžius neprisiėmimas arba jų pakartojimas vos ne visiškai priešingai rodo tam tikrą nerimtumą. Kad būtų labai lengvas partneris, tai tikrai ne.
Galėtume plačiau diskutuoti, ar tai koreliuoja su visais kitais „Nemuno aušros“ frakcijos nariais. Keistas jausmas – kai kas yra sakoma viešajai erdvei, socialiniams tinklams, tai tokia pasipiktinimo industrija, kad paskleistų žinutę, o tada susiduri su pakankamai ramiais kitais frakcijos nariais, kurie taip nesimakaluoja. Dėl to yra tas jausmas, kad mes stebime labai didelį šou.
– Pereikime prie kitos temos. Praėjusioje kadencijoje buvote įsirašę partnerystės klausimą į programą, bet dalis socialdemokratų balsuodavo prieš, dalis – už. Per šiuos rinkimus partnerystės klausimas programoje vietos jau nerado.
Vyriausybės programoje kalbama apie kovą su neapykantos nusikaltimais ir diskriminacija. Kokiomis priemonėmis tai darysite? Galbūt įstatymas kaip tik padėtų nuraminti aistras, jį priėmus, nebeliktų ir skaldančio klausimo? Ar galime tikėtis Partnerystės įstatymo Lietuvoje iki kitų rinkimų?
– Matėme viešą pareiškimą iš Tėvynės sąjungos nario Mato Maldeikio [kad Civilinės sąjungos projektas grįžtų į Seimo salę]. Mano pozicija labai paprasta. Šiuo metu nėra iki galo aišku, ar partnerystei pakaks balsų. Tai labai priklauso nuo kelių aspektų.
Visai kaip mūšyje – egzistuoja reljefas arba kraštovaizdis, kuriame vyksta kokia nors kova, egzistuoja laikas, iniciatyva ir šiaip bendros oro sąlygos. Sakyčiau, norint, kad partnerystė būtų priimta, nuo stalo turi būti nuimti esminiai rinkiminiai, plakatiniai socialdemokratų pažadai.
Pakalbėkim apie dabartinius siūlymus ar bandymus, pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos nariams imti tą vėliavą į rankas. Atkreipsiu dėmesį – jei šios iniciatyvos nebus socialdemokratų, jei ne socialdemokratų frakcijos nariai rinksis šios iniciatyvos laiką ir vietą, tas partnerystės projektas, koks yra priėjęs prie priėmimo stadijos, tikėtina, Seimo salėje bus nužudytas.
– Dėl to, kad ne socialdemokratai jį teikia?
– Viskam turi būti tinkamas laikas ir tinkamas kontekstas. Jei Tėvynės sąjungos nariai Seimo salėje nori šlovingai nužudyti šį be galo netobulą įstatymo projektą, tai į priekį. Aš taip nedaryčiau, aš daryčiau šiek tiek kitaip. Aš ieškočiau būdų, kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie neturi stiprios pozicijos šiuo klausimu. Aš žiūrėčiau, kaip galima sutelkti balsus, kad egzistuotų iš esmės veto atspari dauguma.
Kol nėra sutvarkyta antroji pensijų pakopa, mokestinė sistema, tam tikras pensijos sistemos pertvarkymas – plakatiniai, svarbiausi rinkiminiai pažadai, kurie yra programos priekyje, aš nelįsčiau į tą pačią diskurso pelkę, kurioje visi galės išsirėkauti ir parodyti tam tikroms grupėms, kad labai stengiasi, bet jiems labai nesiseka. Aš esu šiek tiek labiau orientuotas į rezultatą, o ne pastangas. (...)
– Paraleliai negali eiti tie plakatiniai pažadai ir partnerystė?
– Aš žinau, kokiu būdu politikoje surišami klausimai. Mokesčių reforma, antroji pensijų pakopa – šie klausimai patys bus komplikuoti, sukeliantys įvairiausių diskusijų. Aš noriu, kad mes šiuos klausimus atskirtume. Kai mes būsime pasikloję lovą, bus galima pradėti šiek tiek prasmingesnę diskusiją.
– Sakote, vietoje ir laiku. Kada tas laikas gali ateiti?
– Čia reikia įdėti šiek tiek ir netikėtumo faktoriaus. Aš laiką daugmaž įsivaizduoju, bet kol kas palikime šį klausimą neatsakytą.
– Jūs pats minėjote, kad tas projektas praėjusioje kadencijoje buvo netobulas, tikriausiai ir patys įstatymo rengėjai su tuo sutiktų, kadangi įstatymo projektas geriausiu atveju buvo vadinamas kompromisiniu. Buvo keli projektų variantai, bet nė vienas netiko.
– Kompromisas su kuo? Kompromisiniai projektai buvo daromi dėl to praktiškai negaunant nė vieno papildomo balso. Tai su kuo daromi tie kompromisai? Mano manymu, yra keletas būdų, kaip Civilinės sąjungos projektą galima pakeisti.
Reikėtų pabandyti išvengti ten esančios problemos su partnerių vaikais. Labai keista problema – netgi kalbant apie viešumoje neseniai matytą Jūratės Juškaitės ir Birutės Sabatauskaitės istoriją, jų situacijoje tas įstatymo projektas praktiškai būtų padėjęs labai mažai.
– Tad kaip turėtų atrodyti tas įstatymo projektas? Ar du tos pačios lyties žmonės, kartu vedantys gyvenimą, partneriai, yra šeima?
– Konstitucinis Teismas tai iš esmės jau pasakė.
– Bet prieštaravimų iš kai kurių vis tiek buvo.
– Buvo.
– Jūs sutinkate, kad tai yra šeima?
– Ir daug kitų formų yra šeima. Šeimos yra ir seneliai su anūkais. Gyvenimas yra labai įvairus, pats bandymas moksline forma apibrėžti kažkokią formulę „vyras plius moteris“ yra visiškai 20 a. produktas, taip bandant sugrūsti gana komplikuotą socialinę realybę. Šiuo atveju nematau kontroversijos, net nemanau, kad mums vertėtų kažkaip ieškoti jos. Šeima yra ta kertinė visuomenės ląstelė, o šeimų yra įvairių.
– Kita projekto dalis – vaikų klausimas, apie tai ir užsiminėte. Ar įstatyme turėtų būti apibrėžta tokia apsauga partnerių vaikams?
– Viena galimybė – šioje vietoje pabandyti užklijuoti tokį pleistrą, kad bent jau šį klausimą pabandytume išspręsti. Tokiu atveju teisės aktas būtų atsparesnis ateityje. Kam kurti teisės aktą, kurį vėliau garantuotai reikės keisti, nes neveikia, kam iš karto daryti broką? Jei ką nors apsiimame, tai darome iki galo.
– Gali būti, kad socialdemokratų teikiamas projektas bus drąsesnis nei praėjusioje kadencijoje teiktas liberalių jėgų projektas?
– Nekalbame apie atskirą projektą, kol kas kalbame apie Laisvės partijos teiktą projektą, nebent Tėvynės sąjunga tikrai pasiryš visomis įmanomomis jėgomis jį sudeginti. (...) Aš negalvoju apie naują projektą, galvoju apie pasiūlymus tam Civilinės sąjungos projektui.
– Tai būtų teikto projekto pataisymai?
– Taip, reikėtų pabandyti jį pakoreguoti. Pavyzdžiui, man atrodo svarbi skylė, kad projekte porą traktuojame iš esmės kaip šeimą, kai kalbame apie materialiąją teisę, finansus, bendrą ūkį, bet vaikai – jau atskirai. Kas čia vyksta?
– Manote, pavyks? Ne paslaptis, kad socialdemokratų, o ir „Nemuno aušros“, demokratų nuomonės išsiskirs. Tikrai nebus bendro palaikymo. Turėsite balsų? Gaudysite iš opozicijos?
– Čia yra klausimas apie vadinamąjį balsų skaičiavimą. Žinau, kad praeitoje kadencijoje su tuo nebuvo labai sėkminga situacija. Man atrodo, kad tinkamai parinkus laiką, vietą ir kontekstą tų balsų gali būti ir galbūt jau yra daugiau nei praeitoje kadencijoje. Ar jų yra pakankamai atmesti prezidento veto, yra geras klausimas.
– Reikės skaičiuoti?
– Tikrai taip. Nenoriu nešti ko nors, kad būtų atmesta, ne šlovingų pralaimėjimų patirti čia susirinkome.
– Šiek tiek užsiminėte apie Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės J. Juškaitės ir lygių galimybių kontrolierės B. Sabatauskaitės istoriją, bet pakalbėkime apie tai plačiau. Neseniai „Sodra“ tenkino J. Juškaitės prašymą jai suteikti tėvystės atostogas, kad ji galėtų rūpintis dukra.
Ar tos pačios lyties poros, auginančios vaikus, savo teises turi įrodinėti individualiai, pasisamdžiusios teisininkus, o valstybės pagalbos tikėtis naivu, ar tai būtų galima apibrėžti įstatymu?
– Čia visiškai susiriša su tuo, apie ką mes kalbame. Mes daugybę klausimų sprendžiame teismuose. Mano tikrai nuoširdus klausimas Seimo nariams – ar jūs tikrai manote, kad teismai taip neturi ką veikti?
Jei žmonės taip augina vaikus, jie netgi pagal mūsų įstatymus turi dalintis jų priežiūra. Mano klausimas – kiek tai mokesčių mokėtojams kainuoja. Niekas man to nebandė apskaičiuoti, sakė, kad nebus tokie dideli kaštai, bet, kita vertus, yra ir laiko kaštai. Ar tikrai nėra svarbesnių klausimų, kuriuos galėtų spręsti teismai?
Dėl dokumentų keitimo keičiant lytį – iš esmės tai jau beveik konvejeris. Tokiu atveju įstatymų leidėjas tiesiog turėtų susiimti ir įstatymus priartinti prie realybės.
Taip pat skaitykite
– Atrodo, kad žmogaus teisių temos visuomenėje dar nepatogios, jomis pasinaudojant, labai lengva oponentams rinktis politinius taškus. Labai paprasta sukelti baimę, kad, kam nors suteikus daugiau teisių, dalis tavo teisių bus atimta, taip tarsi perduota kitam. Bet jei kas nors gauna daugiau teisių, nereiškia, kad tu jas prarandi. Ar sutinkate su tokiu pasvarstymu, kad tai vis dar nepatogi tema, kad tuo naudojamasi?
– Tai labai lengvos temos formuoti diskursui ir kurti baimėms, kurti alternatyvioms visatoms, kuriomis žmonės įtiki. Žmonės pradeda tikėti tikrai labai keistais dalykais. Teisės yra nedalinamos, jos vientisos. Jei kam nors suteiki teisių, pavyzdžiui, sudaryti sąjungą, nuo to tavo santuoka netampa prastesnė. Tiesiog kitas žmogus įgauna tam tikrų papildomų teisių ir įsipareigojimų. Dažnai to neįvertiname. (...)
– Lietuvoje skurdo situacija vis dar nedžiugina, ES statistikoje rikiuojamės gale. Lietuvoje situacija panaši 10 metų – kas penktas Lietuvos gyventojas yra ties skurdo riba. Labai socialdemokratiška tema – ką darysite, kad situacija gerėtų?
– Čia labai plati tema. Pirmas dalykas – pajamų dalies sustiprinimas. Didžiausią skurdo riziką patiria vienišos mamos, pensininkai ir kitos socialinės grupės, kurios patiria santykinai didelius kaštus ir turi santykinai mažas pajamas. Planuojama (...) stambesnė pensijų peržiūra.
Svarbu sustiprinti darbuotojų padėtį, derybines pozicijas, sumažinti galimybes dempinguoti atlyginimus, kontroliuoti darbo migraciją, kad nebūtų situacijų, kai žmonės dėl naujai atvykusiųjų gauna mažesnius atlyginimus.
Bet turime suprasti, kad skurdas taip pat lokalizuotas geografiškai. Tarkime, Vilniuje ar Kaune yra skurdo, bet jis yra šiek tiek kitose vietose. Regionuose turime reikšmingą dalį dirbančių žmonių, kurie patiria skurdo riziką. Labai dažnai tai būna žmonės, vieni auginantys vaikus.
Viena geriausių socialinių programų – darbas, kad sumažintume blogą tendenciją, kai dėl darbuotojų trūkumo regionuose užsidarinėja įmonės. Regionai sensta, o įmonės, nesugebančios užsitikrinti, kad ateityje turės darbuotojų, dėl augančių kaštų nusprendžia pabaigti savo veiklą.
Svarbus geresnis šalies sujungimas, kad žmonės galėtų gyventi vienoje vietoje ir dirbti už 50 ar 70 kilometrų, jei ten atlyginimas geresnis. Reikia grįžti prie viešojo transporto temų. (...) Reikia suteikti sąlygas regionuose gyvenantiems žmonėms dirbti ir užsidirbti, tokiu būdu išvengti daugybės skurdo spąstų.
Kai kuriose vietose oficialus nedarbas yra labai didelis, bet tai nereiškia, kad žmonės nedirba. Tai reiškia, kad žmonės nedirba oficialiai, jie galbūt daro remontus, stato namus, mašinas remontuoja – verčiasi. Bet tai sukuria toksišką situaciją, ateityje tie žmonės neturės pensijos arba turės nepakankamą pensiją. Ką tada reikės daryti?
Taip pat skaitykite
– Dar kita tema – į Lietuvos teisę žadate perkelti ES direktyvą dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje. Tačiau ir ekspertai dažnai išskiria, kad ši direktyva yra siauresnė nei Stambulo konvencija. Kodėl planuose nėra Stambulo konvencijos klausimo? Kodėl direktyva, o ne Stambulo konvencija?
– Stambulo konvencijos klausimas yra pavyzdys, kaip gerai Lietuvoje veikia propaganda, jei joje dalyvauja įtakingos grupės. Šiuo atveju – kai kurios religinės bendruomenės, kurios aktyviai lobino, skleidė daugybę dezinformacijos apie tai, kas yra socialinė lytis ir panašiai.
Klausimas, ar Stambulo konvencija turi kokių nors institucinių padarinių, ar ne. Ji turi įsipareigojimų dėl nevyriausybinio sektoriaus, bet tai teoriniai įsipareigojimai. O direktyva turi ir institucinių įsipareigojimų sukurti dėl seksualinės prievartos ir prievartos nukentėjusiems asmenims, paprastai – moterims, daugybę institucijų ir sveikatos apsaugos srityje, ir socialinės apsaugos srityje.
Dalis šios direktyvos mums, turbūt, nėra aktuali. Pavyzdžiui, priverstinės santuokos Lietuvoje tikriausiai baigėsi pačiais pirmais 20 a. metais. Teoriškai 19 a. didžioji dalis santuokų galbūt nebuvo iš labai didelės meilės, bet dabar to neturime. Lietuvoje taip pat nevyksta moters lytinių organų žalojimas, nesu įsitikinęs, kad turime migrantų bendruomenių iš tų šalių, kuriose tai paplitę. (...)
Tačiau direktyvoje kalbama apie kibernetinį smurtą. Kalbame apie nepadorių nuotraukų siuntinėjimą, persekiojimą. Čia turime ką nuveikti. Dėl įvairių baimių apie šiuos reiškinius garsiai nekalbama, bet tikrai yra žmonių, kurie patiria persekiojimą, priekabiavimą, dažniausiai tai patiria moterys. Turime sukurti aiškų institucinį stuburą ir sustiprinti apsaugas.
Taip pat skaitykite
– O Stambulo konvencijos klausimas?
– Priimkime direktyvą, tada žiūrėsime su Stambulo konvencija. Man patinka eiti žingsnis po žingsnio.
– Įvairių paslaugų trūksta ir žmonėms su negalia – trūksta ir bendro gyvenimo namų, ir, pavyzdžiui, asmeninio asistento paslaugos. Ta problema ypač aktuali paskutiniu metu, kai žmonės, kurie gavo paslaugą, staiga nustojo ją gauti. Žmonės lygino, kad, kol gavo asmeninio asistento pagalbą, gyveno įprastą gyvenimą, o, jos netekus, gyvenimas virto kalėjimu. Kokių pokyčių atnešite negalios srityje? Kaip spręsite šias problemas?
– Suprantu, iš kur kyla ši konkreti problema dėl asmeninių asistentų. Pirmiausia ji kyla iš to, kaip funkcionuoja mūsų viešasis administravimas. Kai atskiroms problemoms spręsti pasitelkiamos ES lėšos ir jos baigiasi, visi lieka skėryčiotis. Finansavimo poreikis išaugo labai labai stipriai, atsirado visokių ribojimų, o tada kontroliuojančios institucijos nusprendė užtraukti rankinį stabdį. (...)
– Ir savivaldybės nenori prisidėti, šia paslauga dengiamos kitos. Viena problema negalios srityje – ši, bet galbūt bus pokyčių ir kitose aktualiose srityse?
– Negalios srityje mes turime dvi diskusijas. Viena – makrolygmens, kai bandome įgyvendinti Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių konvenciją. Ją, nevyriausybinio sektoriaus požiūriu, Lietuva ne iki galo įgyvendina.
Kitas yra mikrolygmuo, kai atskiros savivaldybės bando išspręsti labai žmogiškus klausimus dėl finansavimo, dėl labai konkrečių institucijų išlikimo ir panašiai. Kad ir kaip bus sunku, pabandysiu užsiimti su neveiksnumo samprata. (...)
Labai dažnai apie žmones su negalia kalbame kaip apie kažkokius trečiuosius asmenis, kurie neturi teisės išsakyti savo interesų. Kartais neatsiklausiame ir to, kokių priemonių jie nori. Man atrodo, reikia tokio pritarimo ir vedimo iš pačios žmonių su negalia bendruomenės. Žmonės su negalia neturi būti tie „kiti“, kurių galime neatsiklausti ir už juos spręsti.
Taip pat skaitykite
– Užsiminus apie leidimų dirbti su vaikais liberalizavimą ar pokyčius su QR kodais, užsiminėte, kad galima atsiminti viešo seksualinių nusikaltėlių registro klausimą. Šis klausimas jau buvo keltas ne kartą ir ankstesnėse kadencijose, bet vis neprasimušdavo. Ar reikia to viešo registro? Ką jis pakeistų, kaip jis galėtų atrodyti?
– Daugybė kovos su smurtu prieš moteris arba prekyba žmonėmis srityje veikiančių organizacijų į tai žiūrėtų labai pozityviai. Organizacijos mato, kad tie patys nusikaltėliai kartoja nusikaltimus. (...)
Šiuo metu QR kodų sistema, mano supratimu, yra institucijų bandymas išvengti atsakomybės. Vietoje to, kad institucijos būtų atsakingos už tai, kad mokykloje nedirbtų vaikų pornografiją platinęs žmogus ar vaikų prievartautojas, atsakomybė atiduodama kažkokiems registrams, kurie sugeneruoja kodus, leidžia arba neleidžia dirbti. Mano supratimu, turime per daug kaltumo prezumpcijos.
Rimantės Šalaševičiūtės projektas, tikėtina, į svarstymus grįš pavasario sesijoje. (...) Registro idėjai visai pritarčiau. Mano supratimu, žmonės, kurie padarė tokius nusikaltimus ir yra teismo teisti, praranda tam tikrą teisę į anonimiškumą ir privatumą.
Tačiau sakyti, kad tai visiškai pakeičia viską, ką reguliuoja dabartinis QR kodas, būtų neteisinga. Kalbame ne vien apie asmenis, padariusius seksualinių nusikaltimų prieš vaikus. Pavyzdžiui, kokie apribojimai turi veikti žmonėms, kurie buvo bausti pagal baudžiamąjį procesą? Ar jie gali dirbti mokykloje? Tai gali būti ir smurtiniai nusikaltimai – ar žmogžudys gali dirbti mokykloje?
Taip pat skaitykite
– Registras tokio klausimo nebeišspręstų.
– Taip, čia dar sudėtingiau. Ar nusikaltėlis recidyvistas gali dirbti mokykloje? Mano supratimu, ne. Pavyzdžiui, jis nuolatos lankosi viešuosiuose namuose, kuriuose už nuomą mokėti nereikia. Bet ar su vaikais negali dirbti žmogus, kuris kažkada padarė kokį nors nusikaltimą ir pakeitė savo gyvenimą, čia yra rimtesnės diskusijos.
– Jūs kalbate ir apie padarytus seksualinius nusikaltimus?
– Dėl seksualinių nusikaltimų būčiau labai griežtas. Jei žmonės užsiėmė vaikų prievartavimu ar vaikų pornografijos platinimu, šiuo metu neturime tokių praktikų, kuriomis galėtume užtikrinti, kad jie nepakartos savo nusikaltimų, dirbdami su vaikais. (...)
– Dar apie tautinių mažumų ar migrantų teises. Neseniai vienos gydytojos paskelbta žinia apie sprendimą neteikti konsultacijų rusų kalba sukėlė skandalą. Gydytoja sulaukė puolimo, įžeidimai skriejo privačiomis žinutėmis, bandyta menkinti jos įkurtų klinikų reputaciją. Vėliau panašiomis istorijomis dėl rusakalbių dalijosi ir kiti gydytojai, specialistai. Ir anksčiau ne kartą keltas klausimas, ypač vykstant Rusijos karui Ukrainoje, dėl rusų kalbos daugėjimo viešojoje erdvėje, lietuvių važinėjimo pirmyn atgal į Baltarusiją. Jūs matote problemą?
– Vieną problemą? Čia yra labai daug iš dalies susijusių problemų, iš dalies – ne.
– Kaip rasti balansą tarp žmogaus teisių ir viešojo intereso?
– Rusų kalbos vartojimas viešojoje erdvėje yra akivaizdžiai Vilniaus problema. Ji atsiranda dėl to, kad turime apie 50–60 tūkst. baltarusių iš esmės vien tik Vilniuje. Labai maža dalis jų yra politiniai pabėgėliai, gavę politinį prieglobstį Lietuvoje. Didžioji dalis yra tiesiog darbo migrantai.
– Bet yra ir jau seniai gyvenančių Lietuvoje ir nemokančių lietuvių kalbos arba mokančių, bet nekalbančių.
– Nesu įsitikinęs, kiek tai Vilniaus problema, o kiek kalbame apie Klaipėdą ar Visaginą. Iki šiol buvo palengvinimų dėl lietuvių kalbos, ypač ukrainiečiams karo pabėgėliams. Mano supratimu, ši nuostata patiems darbo migrantams ir pabėgėliams daro milžinišką žalą.
Vienas geriausių dalykų, ką jūs galite daryti, jei viešojo aptarnavimo sferoje susiduriate su darbo migrantais, su jais kalbėti lietuviškai. Mes, lietuviai, esame pernelyg nuolankūs – kai mokame šiek tiek kokią nors kalbą, mes labai greitai persijungiame į kitą kalbą, nes tiesiog galvojame, kad taip bus paprasčiau. (...)
Lietuvių kalbos plėtra bent jau sukurtų tam tikrą paskatą mokytis lietuviškai. Jei susiformuoja didžiulė erdvė, kurioje gali nesimokyti kalbos, tu priprasi ir nesimokysi jos. (...)
Siūlyčiau šiek tiek nuleisti temperatūrą ir neieškoti konfliktų. (...) Siūlyčiau neaštrinti šių temų. Nežinau, ar šis aštrinimas padeda mums susikalbėti tarpusavyje tokioje situacijoje, kai turime didelių geopolitinių įtampų. Nejaugi norite prie visų kitų įtampų – energetikos kainų, prekybos nesutarimų – pridėti visiškai išvengiamų vidinių konfliktų dėl to, kad kažkas kažką ne taip pasakė?
Taip mes galime tik susikurti problemą, kurios mums tikrai nereikia. Grėsmė yra Rytuose, ji didelė. Didesnis susiklausymas dėl tautinių santykių yra beveik būtinas ir privalomas vien tam, kad turėtume platų pritarimą, kad Lietuva būtų stipri, išliktų, padėtų Ukrainai laimėti. (...)
