Sutemus Nijolė kambaryje uždega žvakes – namuose nėra elektros. Geriamojo vandens ji eina pasisemti iš šulinio, o senas patalpas bando šildyti malkomis. Taip moteris gyvena šeštus metus, o dėl tokių gyvenimo sąlygų suprastėjo sveikata: „Čia labai šalta, namas neapšildytas, pradeda griūti, viskas supuvę.“
Nijolė, kurios tikrasis vardas, siekiant apsaugoti privatumą, straipsnyje pakeistas, gyvena Kazlų Rūdos savivaldybėje. Anksčiau ji gyveno savivaldybės skirtame socialiniame būste, tačiau, jame kilus gaisrui, tiesiog persikėlė gyventi į šalia esančias patalpas.
Socialinį būstą Nijolė gavo prieš beveik 20 metų. Kaip prisimena ji, sąlygos būste buvo baisios: „Nebuvo įmanoma gyventi, kokios sunkios sąlygos buvo. (...) Vanduo lauke, yra šulinys, o tualetai prasti, nebebuvo galima jais naudotis. Tik buvo šulinys lauke. Viskas buvo labai žiauriai apleista, tiesiog buvo landynė – ne butai, bet landynės.“
Būsto Nijolė norėjo atsisakyti ir laukti kito pasiūlymo, tačiau, pasak jos, savivaldybė pasakė, kad, šio atsisakiusi, kito socialinio būsto jau negaus.
„Mane taip apgavo, įgrūdo per apgaulę, kaip durnelę įgrūdo čia gyventi“, – apmaudo neslepia moteris.
Vakarais gyvena pasišviesdama žvakėmis
Tokiomis sąlygomis Nijolė gyveno 13 metų, kol namuose kilo gaisras. Nors moteris teismo buvo pripažinta kalta dėl tyčinio padegimo, Nijolė pasakoja, kad tuo metu ji miegojo, o gaisras galėjo kilti nuo netvarkingos elektros instaliacijos. Ji padegimu įtaria ir kaimynus.
„Elektra nuolatos dingdavo ir vėl atsirasdavo. Koridoriuje iš viso vėliau prapuolė elektra. (...) Viskas sudegė, visi mano daiktai sudegė. Aš pati patyriau stiprų šoką. Kai mane kaltino dėl gaisro, buvo labai stipriai sutrikdyta sveikata, psichologiškai buvo labai sunku“, – pripažįsta Nijolė.
Po gaisro ji įsikėlė gyventi į šalia esantį butą. Tiesa, tai – nebe socialinis būstas, Nijolė pati persikėlė gyventi į šalia buvusias laisvas patalpas. Sąlygos čia – dar prastesnės. Bute ne tik nėra vandentiekio, bet ir elektros.
„Perkame žvakes ir prie žvakių sėdime. Labai sudėtinga – dėl to ir akis susigadinau, nebematau. Sveikata sugadinta nuo tokio baisaus gyvenimo“, – atvirauja Nijolė.
Situaciją apsunkina ir šaltos žiemos: „Yra šulinys, yra krosnis, kuria šildomės. Bet čia labai šalta, namas neapšildytas, pradeda griūti, viskas supuvę, labai šalta, reikia labai daug kūrenti.“
Tokiomis sąlygomis pora gyvena šeštus metus, o Nijolė piktinasi, kad savivaldybė padėti nenori. Moteris norėtų įsidarbinti, tačiau būstas nuo miesto nutolęs 6–7 kilometrus, o viešasis transportas čia nevažiuoja.
„Labai toli nuo miesto, žiemą jau tikrai negaliu išeiti, užpusto, neįmanoma išbristi per pusnis. Čia nevažiuoja autobusai, nėra jokios civilizacijos, čia necivilizuotas kraštas. Nėra jokio šanso susisiekti su miestu. (...)
Norint dirbti, reikia naktimis keltis. Bandžiau įsidarbinti, dirbau Kazlų Rūdoje, bet turėdavau keltis trečią valandą nakties. Kol nueinu iki darbo, užtrunku ir pusantros valandos. Žiemą, rudenį jau viskas. Bet ir vasarą sunku, kai sveikata labai sutrikdyta – ir su širdimi, su stuburu, akimis, su sąnariais turiu problemų. Visiškai pašlijusi sveikata“, – sunkumais dalijasi Nijolė.
Laiku nesuteikta pagalba
Tokie atvejai, kai žmonės apgyvendinami būstuose be vandentiekio ar nuotekų, nėra vienetiniai, LRT.lt sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė. Visgi, pasak jos, jau nedažnai tenka sutikti žmonių, gyvenančių be elektros.
Kaip pasakoja A. Adomavičienė, sudegus socialiniam būstui, Nijolė neturėjo kur gyventi, todėl įsikėlė į šalia esantį butą. Čia sąlygos dar baisesnės nei buvusiame socialiniame būste – nėra vandentiekio, elektros, o šalia – saugumo nesuteikiantis geležinkelis.
„Akivaizdu, kad tai vieta, kuri visiškai netinka gyventi žmonėms“, – LRT.lt teigia A. Adomavičienė.
Ekspertė pastebi, kad Nijolė socialiniame būste buvo apgyvendinta prieš beveik 20 metų, o per tą laiką ji nesulaukė tinkamos ir reikalingos pagalbos. Pasak A. Adomavičienės, Nijolės gyvenimo sąlygos sudėtingos, o tai neleidžia jai atsistoti ant kojų, moteris patenka į smurtinius santykius.
„Nijolei reikia intensyvesnės pagalbos, kad ji išeitų iš skurdo rato, turėtų galimybę gyventi kažkur kitur, saugiai mieste, kur ji nebūtų priklausoma nuo kažkokio vyro. Situacija atrodo be išeities, Nijolei nebuvo laiku suteikta pagalba“, – konstatuoja A. Adomavičienė.
Žmonės užrakinami skurde
Kaip teigia A. Adomavičienė, kol žmogus negauna bazinių paslaugų ir nėra užtikrinti jo pagrindiniai poreikiai – nėra gyvenamosios vietos, žmogus neturi maisto ir drabužių, – tol negali būti teikiama kita pagalba.
„Kol nėra sukurta ta bazė, niekur kitur negali išjudėti. Žmogus turi jaustis saugiai, turėti stogą virš galvos, maisto, aprangą, o tada jau gali pradėti toliau teikti socialinę pagalbą, eiti gilyn“, – vardija Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė.
Tačiau, pabrėžia ekspertė, socialiniai būstai – vis dar iššūkis, jų ypač trūksta kaimiškose vietovėse, kuriose nestatomi nauji daugiabučiai ir nėra kur apgyvendinti žmonių.
„Tuomet savivaldybei reikėtų pirkti ar nuomotis namus ir ten įrenginėti socialinius būstus. Aišku, tai kainuoja, nėra taip paprasta, bet spręsti problemą reikia“, – pažymi A. Adomavičienė.
Ji atkreipia dėmesį į toli nuo savivaldybių centrų nutolusius socialinius būstus. Apgyvendinti toli nuo savivaldybės centro, kur nėra darbo vietų, žmonės negali įsidarbinti ir taip patys stotis ant kojų.
„Jei nesiūlome kitų alternatyvų, mes žmones užrakiname ilgame skurde. Jei socialinis būstas toli nuo darbo vietų, o žmogus neturi galimybių išsilaikyti vairavimo teisių, tada viskas dar sudėtingiau. Būstai neturi būti kažkur tyruose, prie miškų ar laukuose, kur nieko nėra. Arba reikia organizuoti adekvatų viešąjį transportą, kad žmonės galėtų pasiekti darbo vietą“, – sako ekspertė.
A. Adomavičienė kalba ir apie nepakankamą socialinės apsaugos finansavimą, lėtą socialinių būstų plėtrą. Pasak jos, bėgant laikui, tokios investicijos atsipirktų ir sugrįžtų – žmonės galėtų dirbti ir mokėti mokesčius.
„Kai į žmogų net nepradedi investuoti, kai jį kažkur nugrūdi, tada nėra ko tikėtis, kad mažesnių pajėgumų ir galimybių turintis žmogus galės atsistoti ant kojų“, – akcentuoja A. Adomavičienė.
Situacija savivaldybei žinoma
Kazlų Rūdos vicemerė Virginija Mitrikevičienė LRT.lt teigia, kad Nijolės situacija savivaldybei žinoma.
„Nijolė yra sveika darbingo amžiaus moteris, pati teigia, kad priklausomybių neturi. Ji tikrai turi visas galimybes susirasti darbą ir, kaip kiekvienas darbingo amžiaus žmogus, nuomotis būstą. Mano žiniomis, užimtumo tarnyboje darbo pasiūlymus Nijolė ne kartą atmetė“, – komentuoja V. Mitrikevičienė.
Pasak jos, Nijolė prieš penkerius metus Marijampolės apylinkės teismo buvo pripažinta kalta dėl tyčinio padegimo. Kazlų Rūdos savivaldybės administracijai iš Nijolės priteista 17 tūkst. 39 eurų žalos atlyginimas ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Nijolei taip pat buvo paskirtos 55 paros arešto Panevėžio pataisos namuose.
Kaip sako Kazlų Rūdos vicemerė, iki šiol iš Nijolės savivaldybės administracija jokio žalos atlyginimo negavo, išieškojimo procedūra kol kas nėra pradėta.
Pasak V. Mitrikevičienės, Nijolė 2022 metų rugpjūtį vėl buvo įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti, šiuo metu ji yra 65 eilėje. Vicemerė taip pat pastebi, kad Nijolė anksčiau pateikė prašymą gauti intensyvią krizių įveikimo pagalbos paslaugą, tačiau po dešimties dienų paslaugų atsisakė, „nes paslaugos nereikia.“
Šiuo metu Kazlų Rūdos savivaldybėje socialinio būsto laukia 122 žmonės. Eilėje yra žmonių, įrašytų 2020 metais ir anksčiau.
Socialinio būsto laukia daugiau nei 10 tūkst. žmonių
Savivaldybių teikiamais duomenimis, šiuo metu socialinio būsto laukia daugiau nei 10 tūkst. asmenų (šeimų), LRT.lt sako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM).
Ministerija pastebi, kad vidutinė socialinio būsto laukimo trukmė Lietuvoje trumpėja, pavyzdžiui, 2020 metais ji siekė 6,23 metus, 2023 metais – 5,74 metus.
Kaip alternatyva socialinio būsto nuomai yra taikoma būsto nuomos mokesčio dalies kompensacija. Ja šiuo metu naudojasi virš 40 proc. socialinio būsto laukiančių asmenų (šeimų).
Pasak SADM, situacija dėl socialinio būsto savivaldybėse skirtinga. Kai kuriose savivaldybėse socialinio būsto nuomos žmonės laukia iki 3 metų. Tokia situacija yra, pavyzdžiui, Akmenės, Ukmergės, Šakių, Biržų, Šiaulių, Anykščių rajonų ir Visagino savivaldybėse. Kitose savivaldybėse būsto laukiama virš 5 metų, pavyzdžiui, Vilniaus, Klaipėdos miestų, Neringos savivaldybėse.
Ministerijos teigimu, įtakos laukimo trukmei turi ir socialinio būsto pasiūla, asmens teisė vieną kartą atsisakyti jam siūlomo būsto, taip pat galimybė teikiant prašymą išreikšti reikalavimus dėl vietovės, kurioje yra socialinis būstas, ar namo, kuriame yra socialinis būstas, aukšto.
Šiuo metu turimais duomenimis, vidutinė socialinio būsto nuomos kaina yra apie 40 eurų mėnesiui.
