Gegužės pabaigoje iš pareigų pasitraukus LRT etikos kontrolierei, LRT dar nerado naujo ombudsmeno, kuris būtų atsakingas už žurnalistų etiką. Kaip LRT.lt sako Vilniaus universiteto profesorius, LRT tarybos narys Deimantas Jastramskis, dar formuojasi šios pareigybės praktika, o būsimasis ombudsmenas ar ombudsmenė turėtų gebėti užmegzti ryšį su auditorija ir sustiprinti visuomenės pasitikėjimą.
Kaip interviu LRT.lt sako D. Jastramskis, žurnalistai turėtų patys susitarti dėl savo etikos standartų, o to tikslas turėtų būti kokybiškesnė žiniasklaida, atliepianti visuomenės interesus.
– Iš pareigų pasitraukus kontrolierei, LRT taryba dar gegužės pabaigoje paskelbė konkursą. Pretendentai dokumentus galėjo pateikti iki birželio 22 dienos. Tačiau iki šiol tinkamo kandidato neatsirado, o LRT taryba rugsėjį paskelbė, kad dokumentų bus laukiama iki spalio 17 dienos. Kodėl nepavyksta rasti tinkamo kandidato? Per daug aukšti reikalavimai ar neturime Lietuvoje tokių stiprių žiniasklaidos ekspertų, kurie sutiktų eiti tokias pareigas?
– Apskritai dėl šios pareigybės formuojasi nauja praktika. Iki šiol tokios pareigybės neturėjome, nė viena žiniasklaidos organizacija Lietuvoje pati nesugalvojo turėti vidinio ombudsmeno, nors Vakaruose tai visiškai įprastas dalykas.
Pirmoji tokia pareigybė atsirado Japonijoje prieš daugiau nei 100 metų. Vienas laikraštis pamatė, kad daro daug klaidų, nes skuba, trūksta laiko, dėl to pradėjo bendrauti su auditorija ir aiškinti tuos dalykus. Lietuvoje negirdėjau nė vienos organizacijos, kuri pati būtų sugalvojusi tokią ombudsmeno pareigybę, kuri būtų nepriklausoma tarpininkė tarp auditorijos, organizacijos vadovų ir žurnalistų.
LRT, tiesa, taip pat pati nesugalvojo. Šią pareigybę sugalvojo įstatymų leidėjai ir įrašė ją į įstatymą. Manau, tai yra tokia pareigybė, kuri dar turi rasti savo vietą. Tikriausiai dar neaišku, kaip ją įprasminti. Taip pat nėra tokia didelė rinka tų specialistų, kurie gerai išmanytų žurnalistikos praktiką, turėtų tam tikrų moderavimo gebėjimų, gerą supratimą apie tam tikrus žiniasklaidos etikos standartus, privalumas – teisės žinios. (...)
Manau, yra visas kompleksas priežasčių, dėl ko nėra ažiotažo ar didelio konkurso. Šiaip yra kandidatų, kurie norėtų užimti šią poziciją, bet pagal keliamus reikalavimus ir kriterijus kol kas neatsirado, kas, bent jau LRT tarybos manymu, galėtų užimti šias pareigas.
Taip pat skaitykite
– O negresia visai nerasti kontrolieriaus?
– Manau, kad tai parodys paskelbtas konkursas. Jei nepavyks rasti, reikės permąstyti, kodėl taip yra, keisti kokius nors dalykus ar reikalavimus, dar labiau išanalizuoti situaciją. Galbūt ir lūkesčiai didoki, nors kitos šalys, taip pat ir mūsų kaimynės Latvija ir Estija, nesunkiai randa kandidatų. (...)
– Kovą teismas nusprendė, kad asmuo turi teisę kritikuoti valdžią, o tuometė etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė viršijo savo įgaliojimus, įpareigodama žurnalistą Virginijų Savukyną pašalinti savo feisbuko įrašą, kuriuo jis kritikavo teisingumo ministrę. Ar gali būti, kad kontrolieriaus pareigos tapo nepatrauklios ir po šio sprendimo, kad žmonės baiminasi?
Taip pat skaitykite
– Manau, kad tie, kurie bijo kokių nors atsakomybių, ir taip bijos. Tai nėra viešųjų ryšių pareigybė, kuri vienaip ar kitaip atstovautų organizacijai, rodytų, kad ten viskas gerai. Ombudsmenas ar ombudsmenė yra tam tikrų konfliktų sprendėjas.
O konfliktai yra kasdienybė, nes redakcijos dirba, kartais gali ko nors nepamatyti, ir auditorija ne visada yra šventa karvė, yra daug piktybinių asmenų, kurie kabinėjasi. O apdoroti visą tą krūvį nėra lengva.
Nėra ko pretenduoti į šią poziciją, jei žmogus bijo, kad reikės aiškintis dėl skirtingų nuomonių ar konfliktinių situacijų. Šio pareigūno ar pareigūnės darbo prasmė – kad tokių dalykų ir nebūtų, kad konfliktai neprieitų iki teismo.
Šiuo atveju nebuvo surasti tokie žodžiai, svertai ar priemonės, kad situacija būtų išspręsta. Bet tiems žmonėms, kurie nemato savęs kaip sudėtingas situacijas moderuojančio asmens, čia nėra ta vieta. Tokių žmonių, kurie turi žinių, yra nemažai, bet kol kas per kelis mėnesius neatsirado. Tikėsimės, kad atsiras.
– Ar manote, kad V. Savukyno konflikto atveju buvo padaryta klaidų ir dėl to nepavyko situacijos išspręsti LRT viduje?
– Viskas labai priklauso nuo konkrečių žmonių. Ta pati situacija galėjo būti skirtinga su skirtingais žmonėmis. Atsiribojant nuo asmenų, situacija visiškai neypatinga, manau, ją buvo galima taip išspręsti, kad nereikėtų kreiptis į teismą.
Bet kreipimasis į teismą ir jo sprendimas yra visiškai normalus dalykas – yra tokios procedūros. Apskritai Lietuvoje etika susijungia su visais teisminiais dalykais, etika tampa teisės dalimi, atsiranda biurokratizuota sistema, kuri Lietuvoje įprasminta ir nacionalinėje etikoje. Esame prie to pripratę, o dabar tai atsiranda ir vienos organizacijos mastu.
Matau, LRT etikos kodeksas yra tikrai tobulintinas dokumentas, dėl jo būtų galima dar padiskutuoti. Bet tai turėtų būti paties inspektoriaus ar pačios inspektorės ir pačių žurnalistų iniciatyva.
Manau, ta situacija šiuo atveju buvo gerokai sureikšminta. Taip, kad buvo teismas, yra normalus demokratinis procesas, bet, kitaip tai moderuojant, nebūtų reikėję prie jo prieiti, buvo įmanomi ir kitokie variantai.
– O kiek apskritai etikos kontrolierius gali nurodyti, kaip žurnalistas turi elgtis savo socialinėje erdvėje? Iš kitos pusės – ar teismas gali vertinti ne teisinius, o profesinės etikos klausimus?
– Apgailestauju, kad Lietuvoje etika įtraukta į teisę. Visuomenės informavimo etikos kodeksas prieš kelerius metus buvo pripažintas kaip teisės aktas ir užregistruotas po vieno incidento teisme. Lygiai taip pat LRT atveju į įstatymą įtraukta inspektoriaus pareigybė, ten nurodyta, kad turi būti etikos kodeksas.
Tai žiniasklaidos problema – kai pati žiniasklaida nesukuria kokio nors vidinio atskaitingumo ar realios savitvarkos, tai kas nors tą pradeda daryti iš viršaus. Jei pati organizacija būtų sugalvojusi, kad tokia pareigybė reikalinga, nebūtų buvę progos nuleisti tokio įstatymo.
Situacijos, kai tokie dalykai nuleidžiami per įstatymus, tampa Lietuvos specifika. Tada išeina, kad yra daugiau reguliavimo ir mažiau savitvarkos. Tai turėtų būti pačios organizacijos ir bendruomenės reikalas, bet išeina taip, kad viskas ateina iš teisės, taip yra ir nacionaliniu, ir LRT mastu.
– O kaip dėl socialinių tinklų? Kiek, jūsų požiūriu, apskritai žurnalistai turėtų diskutuoti socialiniuose tinkluose, juose reikšti savo nuomonę įvairiais klausimais? Pavyzdžiui, BBC labai griežtai į tai žiūri, mes – atlaidžiau.
– Manau, tai yra pačios redakcijos, žurnalistų ir redaktorių susitarimo reikalas, kokius standartus jie sau kelia. (...) Tai neturi būti primetama – tai yra svarbiausias principas. Aišku, sutarimas visada dvelkia kompromisu, kuris daliai žmonių gali būti nelabai priimtinas. Tada klausimas, kiek kas nori standartų laikytis, kas nenori.
Geriausias pavyzdys buvo, kai „The New York Times“ priėmė savo gidą būtent socialiniams tinklams. Dėl šio gido teksto buvo ilgai diskutuota, vyko susitarimai su redakcija, žurnalistais. Šiame gide viskas nurodyta iki smulkmenų, pavyzdžiui, jei žurnalistas iš socialinių tinklų ištrina kokį nors įrašą, turi ir paaiškinti, kodėl tai padarė. Mes neturime tokio detalumo.
Jei kodeksas priimtas bendruomenėje, viskas gerai, bet tikriausiai tą tekstą ne visi supranta vienodai. LRT etikos kodekse yra sudėtingų formuluočių, galbūt perteklinių formuluočių. Manau, dokumentas gali būti tobulinamas, bet tai priklauso nuo bendruomenės iniciatyvos. (...)
Norisi pagalvoti, koks tokių susitarimų dėl socialinių tinklų tikslas. Tikslas juk turėtų būti toks, kad žurnalistika būtų kokybiškesnė, atlieptų visuomenės interesus. Klausimas, ar nuomonių raiškos ir žanrų maišymas padeda, ar ne. Visuomenės pasitikėjimas labai svarbus.
Vertinant šiuos dalykus, reikia žiūrėti, kokios priemonės geriau suderintų žurnalistikos standartus, kad jų būtų laikomasi, kad atskaitingumas būtų ir prieš save, ir prieš visuomenę, kad tai būtų vienaip ar kitaip moderuojama.
Taip pat skaitykite
– Galvojant labai praktiškai – įsivaizduokime, kad socialiniuose tinkluose parašau įrašą apie, pavyzdžiui, kokį nors politiką, argumentuoju, koks jis blogas, kaip jis blogai dirba, o tada kitą dieną jį kviečiu į laidą arba pokalbį. Koks tada bus mano santykis su politiku, kiek aš, kaip žurnalistas, galiu būti objektyvus, kai viešai kritikuoju žmogų, o vėliau jį kalbinu?
– Tai žanrų pasirinkimas. Ne visada dera, kai tie patys žmonės nori dirbti su informaciniu žanru ir kartu nori rašyti komentarus. Idealiu atveju klasikinėje žurnalistikoje tie žmonės, kurie dirba su informaciniais žanrais, dažniausiai komentatoriais nedirba. Komentatoriais dažniausiai dirba apžvalgininkai ir kiti, kurie vėliau nelaksto su mikrofonais paskui tuos pačius asmenis, apie kuriuos rašo komentarus.
Kadangi tos nuomonės socialiniuose tinkluose yra minimalistinis komentaro žanras, manau, tai atrodo kaip disonansas, kai susimaišo žanrai. (...) Jei redakcijos nusprendžia, kad viskas su tuo gerai, jos turi tai labai skaidriai deklaruoti ir redakciniuose standartuose. Tada nematyčiau jokios problemos. Bet jei redakcijos deklaruoja atvirkščiai, o žurnalistai bando kažką improvizuoti, reikėtų žiūrėti, kiek tai atitinka redakcijos standartus. (...)
– Suprantu, kad ombudsmeno pareigos įtvirtintos įstatyme, bet galbūt galite paaiškinti, kam apskritai praktikoje visuomeniniam transliuotojui reikia etikos kontrolieriaus? Juk turime ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, kitas kontroliuojančias institucijas, ir pačiame LRT dar veikia Etikos komisija. Ar neišeina taip, kad LRT yra labiausiai kontroliuojama žiniasklaidos priemonė Lietuvoje? Ar ta kontrolė nėra perteklinė?
– Kad per daug institucijų, tai sutinku, tai esu daug kartų deklaravęs. Nuo 1996 metų, kai per įstatymą prasidėjo savitvarkos kūryba, ji tapo įprastiniu dalyku, atrodo, kitaip nelabai gali būti. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Estijoje, nėra tokių institucijų ar sukurtų įstatymų. Ten egzistuoja reali žiniasklaidos savitvarka. Kiek ji veiksminga, kitas klausimas.
Vidinė ombudsmeno ar inspektoriaus pareigybė leidžia sutvarkyti daug dalykų, kad vėliau nereikėtų to paties aiškintis kitur. Aišku, skųstis gali bet kas, skundus galima rašyti kelioms institucijoms, dėl to paties galima kreiptis ir į teismą. Niekas to neuždraus.
Bet kuo daugiau institucijų, tuo dažniau redakcijos susiduria su problemomis, kaip nuo to atsilaikyti, kiek tam skirti laiko ir teisinių priemonių. Vakarų organizacijos pastebėjo, kad, atsiradus ombudsmeno pareigybei, sumažėjo teisinių bylų, jie sutaupė pinigų teisiniams dalykams. Taip pat pastebėta, kad ombudsmeno pareigybė naudinga bendraujant su auditorija.
Aišku, viskas priklauso nuo to, kaip tai daroma. Jei tai daroma dirbtinai, viena, bet jei atvirai, norint apginti standartus, visai kas kita. (...) Viena ombudsmenė yra pasakiusi, kad tai yra vienišiausia pozicija žiniasklaidos organizacijoje. Jei esi tikrai nepriklausomas, turi iniciatyvą kritikuoti redakciją, vadovybę, jei kokie nors sprendimai prasilenkia su standartais.
Lygiai taip pat su žurnalistais dialogas gali būti labai įvairus, o taip pat ir su visuomenės atstovais, kurie skundžia arba kuriuos reikia šviesti. Kartais siauriai suprantama, kad ombudsmenas tik nagrinėja skundus. Taip, tai daroma. (...) Bet labai svarbu, kad ombudsmenas būtų visas puses suderinantis asmuo.
Tai nėra patogi pozicija, iš esmės ombudsmenas yra nepriklausomas nuo vadovų, žurnalistų, skundėjų. Jo ar jos atskaitos taškas turi būti kokybiška žurnalistika ir jos standartai, kuriuos dar kartais reikia sugebėti paaiškinti ir vadovybei. O su visuomene dar sudėtingiau.
Bendraujant su kolegomis iš kitų šalių, matyti, kad tose pozicijose labai dažnas politinis spaudimas ir bandymas nurodyti, kaip reikia spręsti tam tikrus dalykus. Ombudsmeno pareigybė yra ne tik tarp trijų tradicinių vektorių – žurnalistų, vadovų ir visuomenės, bet atsiranda dar ir politikų, kurie bando aiškinti, kaip turi atrodyti etikos standartai.
– Čia galime vėl prisiminti V. Savukyno atvejį. Ombudsmeno instituto idėja kilo Seime, tačiau dalis Seimo narių, kurie pasisakė už šį institutą, vėliau labiausiai ir kritikavo kontrolierės sprendimą V. Savukyno byloje. Ar nėra taip, kad kai sprendimas politikams tinka, tai viskas gerai, bet kai, politikų akimis, sprendimas netinkamas, tada jau atsiranda problema? Kur riba tarp politikų kišimosi?
– Demokratiniame procese normalu, kad politikai atvirai reiškia nuomones. Blogiausia, kai tai daroma neoficialiai, kai bandoma ieškoti neformalių būdų paveikti sprendimą. Pats blogiausias dalykas, kai politikai sugalvoja ką nors pasikviesti iš organizacijos ir aiškinti, kaip turėtų būti. (...)
Žiniasklaidos etika yra gana specializuota sritis, bet atrodo, kad apie etiką ir žurnalistikos standartus beveik visi žino ir gali laisvai dalinti patarimus. Realybėje taip nėra. Bet jei tai vyksta skaidriai, tegu vyksta, viskas gerai.
– Estų visuomeninio transliuotojo ombudsmenas Tarmu Tammerkas LRT.lt yra sakęs, kad etikos kontrolierius turi būti auditorijos akys ir ausys, kartu ginančios visuomeninio transliuotojo žurnalistinę laisvę.
Atrodytų, ši pareigybė gali veikti atvirkščiai – juk ombudsmenas yra dar viena „institucija“, vertinanti žurnalistų darbą. Kaip etikos kontrolierius prisideda prie žurnalistinės laisvės gynimo? Kaip atrasti balansą, kad ombudsmeno patarimai redaktoriams ir žurnalistams taptų pagalbos priemone, o ne kontrolės įrankiu?
– Laisvė – subjektyvus suvokimas. Žurnalistai dažniau nurodo, kad ombudsmeno pareigybė yra laisvės varžymas, redaktoriai to nenurodo. Tačiau turėtume kalbėti ne vien apie laisvę, bet ir apie atsakomybę ir atskaitomybę.
Taip pat skaitykite
Jei redakcija, žurnalistai ir redaktoriai, sutaria dėl bendrų principų, kas redakcijai tinkama, tai įrašoma į etikos kodeksą, jie sutaria, kad čia yra atsakingumo standartas. (...) Tai ne laisvės klausimas. Žinoma, yra laisvė būti profesionaliu žurnalistu, bet tokia žurnalistika yra ir atsakinga – ar mes laikomės tų principų, dėl kurių sutarėme. (...)
Etikos standartai yra profesionalios žurnalistikos standartas. Manau, šiame santykyje būtų geriau visa tai aptarinėti. Be abejo, turi būti laisvė rinktis temas, jas pateikti, rinktis, apie ką kalbėti. Klausimas, kaip tai padaryti. (...)
– Tikriausiai skirtingose šalyse kiek skiriasi ir etikos vertinimas, tai priklauso nuo vietos konteksto. Pavyzdžiui, kai kurių Vakarų valstybių žiniasklaida buvo gerokai atsargesnė kalbėdama apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, jį vadino konfliktu. Lietuvos žiniasklaida aiškiai įvardijo agresorių, laidų vedėjai segėsi Ukrainos vėliavėles, palaikymo ženklus, buvo organizuotos paramos rinkimo akcijos.
Tuo metu, atrodo, LRT lankėsi Belgijos transliuotojo ombudsmenas, jis sakė, kad tai Belgijoje būtų neįsivaizduojama. Kiek, vertindamas žurnalistų etiką, ombudsmenas turi atsižvelgti į vietinį kontekstą? Kur subjektyvumo ribos?
– Labai turi atsižvelgti. Belgija toli. Jei, pavyzdžiui, nutiktų taip, kad kas nors užpultų Belgijos kaimynę, tikriausiai situacija būtų visai kitokia. Kontekstas labai svarbu.
Turėtume kalbėti ne apie įsegtą ženkliuką ar socialinių tinklų vinjetę, bet apie tai, kiek įmanoma pateikti informaciją, kuri būtų mažiau prasilenkianti su tikrove. Pavyzdžiui, nemažai žiniasklaidos priemonių periodiškai skelbia, kiek kiekvieną dieną žuvo Rusijos karių. To niekas negali patikrinti. (...)
Šiuo atveju yra redakcijos pasirinkimas, ar skelbti tuos skaičius, jei skelbti, ar pateikti nuorodą, kad to negalima patikrinti.
Žurnalistikoje svarbi tiesa, tiesos siekimas. Palaikymo žanras jau ne visada yra tai. Kiekvienas turi surasti tą santykį. Klausimas, kuo kartais žurnalistas skiriasi nuo visuomenės veikėjo, tai nėra tas pats. Bet yra tokių žurnalistų vaidmenų, kurie linkę motyvuoti auditoriją, lyderiauti. Tai egzistuoja, negalime pasakyti, kad to nėra.
– Kaip apskritai ombudsmeno pareigybė suprantama kitose Europos valstybėse? Kokios valstybės pavyzdys galėtų būti geriausias mums, iš ko galėtume patirties pasisemti mes?
– (...) Ombudsmenų vaidmuo vis keičiasi. Buvo tokia linija, kad galbūt dabar nereikalingi ombudsmenai, kai nebuvo interneto, nebuvo tokio glaudaus bendravimo su auditorija. Todėl dabar kai kurie ombudsmenų etatai prestižinėse organizacijose naikinami su idėja, kad dabar neaiškumus su auditorija galima aiškintis labai staigiai, tai daro žurnalistai ir redaktoriai, todėl tarpininkas nereikalingas.
Kiti kaip tik galvoja, kad kai žurnalistika kartais menkinama, yra piktybiško noro profesionalią žurnalistiką murkdyti, švietėjo, moderatoriaus ir žurnalistikos principų gynėjo pareigybė organizacijoms yra labai naudinga ir reikalinga. (...)
Įvairiose valstybėse yra labai skirtingos praktikos. Nėra daug valstybių, kurios kaip Lietuva įpareigoja visuomeninį transliuotoją turėti ombudsmeną. Geras pavyzdys Lietuvai yra Estija, ji turi keliolikos metų praktiką, ten dirba žmogus, buvęs žurnalistu, jis turi savo radijo laidą, gerai komunikuoja ir turi sukaupęs labai didelę praktiką.
