11 tūkstančių – tiek laiškų pernai sulaukė vieno belgų visuomeninio transliuotojo ombudsmenas. Nors kai kurie jų, atrodo, itin paprasti, visgi į dalį atsakyti net ir patyrusiam etikos kontrolieriui yra sudėtinga. O netrukus ir Lietuvos visuomeninis transliuotojas turės savo ombudsmeną.
Praėjusios kadencijos Seimas priėmė naujos redakcijos Lietuvos visuomeninio transliuotojo įstatymą. Jį rengusi darbo grupė numatė tai, ko anksčiau nėra buvę, – LRT etikos kontrolieriaus pareigybę. LRT tarybos skiriamas etikos kontrolierius turės prižiūrėti, kaip visuomeninio transliuotojo darbuotojai laikosi profesinės etikos standartų.
Nors Lietuvoje visuomeninio transliuotojo etikos kontrolieriaus pareigybė yra naujovė, kitose valstybėse ombudsmenas veikia daugelį metų. Etikos kontrolierių turi Nyderlandų, Prancūzijos ir net kaimyninės Estijos visuomeniniai transliuotojai.
Savo ombudsmeną turi ir Belgijos flamandų bendruomenės viešasis transliuotojas VRT. Šias pareigas einantis Timas Pauwelsas portalui LRT.lt sakė pernai sulaukęs apie 11 tūkstančių gyventojų laiškų, o nemaža dalis jų visai nesusiję su žurnalistine etika.
Aš kasdien vaikštau po redakciją, kalbuosi su žurnalistais ir redaktoriais, pasakau jiems, ką manau, dalijuosi idėjomis ir jie gali su jomis daryti ką nori.
Visada yra greta žurnalistų
Kai kuriose valstybėse, kaip ir Lietuvoje, visuomeninio transliuotojo ombudsmeno institucija numatyta įstatymuose. Kitose šalyse, tarp jų ir Belgijoje, tai yra paties transliuotojo sprendimas.
„Mūsų atveju naujienų ombudsmeno pareigybė įkurta redakcijos iniciatyva. Idėja buvo ta, kad turėtume tai padaryti patys, kol to nesiėmė politikai. Bet, pavyzdžiui, Nyderlanduose sprendimas dėl ombudsmeno taip pat priimtas įstatymu ir tai yra valdžios iniciatyva“, – komentavo T. Pauwelsas.
Kaip kalbėjo belgų ombudsmenas, pagrindinė jo funkcija yra įvertinti skundus dėl galimų visuomeninio transliuotojo žurnalistų nusižengimų profesinei etikai. Jis taip pat sakė neretai atsakinėjantis į žiūrovų klausimus ar pastabas, nesusijusias su žurnalistine etika.
Taip pat skaitykite
T. Pauwelsas pasakojo sprendimus dėl galimų etikos pažeidimų priimantis savarankiškai ir neturintis atsiskaityti vyriausiajam redaktoriui. Tiesa, kaip sakė pašnekovas, yra pavaldus įmonės generaliniam direktoriui, tačiau tartis dėl priimamų sprendimų neprivalo ir su juo.
„Yra ir kitokių modelių, kai ombudsmenas yra labiau už įmonės ribų, viską stebi ir sprendimus priima iš išorės. Toks modelis turi mažesnį poveikį, nes redakcijos neretai užima gynybines pozicijas ir dialogas su ombudsmenu nevyksta.
Todėl esminis skirtumas yra tai, kad aš sėdžiu tame pačiame aukšte, kaip ir visa redakcija. Aš kasdien vaikštau po redakciją, kalbuosi su žurnalistais ir redaktoriais, pasakau jiems, ką manau, dalijuosi idėjomis ir jie gali su jomis daryti ką nori“, – portalui LRT.lt pasakojo T. Pauwelsas.
Jis kalbėjo, kad nors dažniausiai su redaktoriais sutaria gerai, pasitaiko atvejų, kai jo ir vyriausiojo redaktoriaus nuomonės išsiskiria ir prasideda vieša diskusija dėl nuomonių skirtumų. Tai dar vienas ombudsmeno nepriklausomumo pavyzdys – nors etikos kontrolierius kasdien yra greta redaktorių, gali viešai prieštarauti vyriausiojo redaktoriaus nuomonei.
„Tiesa, taip nutinka retai. To, kaip aš dirbu, pliusas yra tai, kad būdamas redakcijoje greta žurnalistų galiu daryti tiesioginę įtaką ir iškart pasakyti redakcijai, kad „žmonės sako...“, „žmonės mano, kad tai...“ ir t. t. Ir tai nebūtinai susiję su žurnalisto klaida ar etine problema. Tai tiesiog grįžtamasis ryšis ir redakcija gali tuo protingai naudotis.
Jei transliuotojo ombudsmenas veikia išorėje, reikia riboti prieigą prie jo, pavyzdžiui, žmonėms, turintiems asmeninių interesų svarstant skundus. <...> Be to, jei ombudsmenas veikia išorėje, jis neturi galimybės besikreipusiam žmogui tiesiog atsakyti, kad „perduosiu jūsų žinią ar skundą redakcijai, ačiū už jūsų nuomonę“. Jei jis veikia atskirai nuo redakcijos, privalo ką nors daryti“, – kalbėjo ombudsmenas.
Anot T. Pauwelso, visuomet kyla grėsmė, kad ombudsmeną gali būti siekiama naudoti kaip įrankį kontroliuoti žiniasklaidai. Tokio scenarijaus rizika padidėja, kai ombudsmenas dirba ne redakcijoje, o už jos ribų. Be to, anot ombudsmeno, jei etikos kontrolieriaus pareigybė numatoma įstatymu, kaip yra Lietuvoje, reikėtų nustatyti, kokiomis sąlygomis žmonės gali į jį kreiptis, pavyzdžiui, kad kreiptis galėtų tik tokiu atveju, kai publikacijoje minimi jie patys, jų artimieji ar jų verslas.
Laiškai – ir dėl rašybos klaidų
T. Pauwelsas kalbėjo, kad praėjusiais metais atsakė į maždaug 11 tūkstančių laiškų, gaunamų iš transliuotojo auditorijos. Kai pradėjo dirbti, tokių laiškų per metus būdavo apie 3 tūkst. Tiesa, ne visi jie susiję su galimais etikos pažeidimais ar skundais dėl žurnalistų darbo. Kai kuriais jų žmonės praneša, pavyzdžiui, apie kalbos klaidas.
Daugiausia laiškų, susijusių su žurnalistų kalba ir kalbos klaidomis, jis gaudavo vos pradėjęs ombudsmeno darbą. T. Pauwelsas juokavo, kad dažnai viešumoje atrodo, jog visi jo gaunami skundai yra dėl šališkumo, dėl žiniasklaidos teismo ar kitų labai sudėtingų ir rimtų klausimų, o iš tikrųjų žmonėms labiausiai rūpi rašybos klaidos.
„Man pavyko inicijuoti pokyčius, pavyzdžiui, po kiekvienu mūsų tekstu dabar yra mygtukas „pranešti apie klaidą“. Mane pasiekdavo ir pasiekia labai daug laiškų dėl mažiausių rašybos klaidų. Mes turime būti dėkingi, kad žmonės tai pastebi ir praneša, tačiau turime suteikti jiems paprastesnį kanalą tai padaryti“, – pasakojo ombudsmenas.
Taip pat skaitykite
T. Pauwelsas taip pat sakė sulaukiantis nemažai skundų dėl galimo pavienių žurnalistų ar redakcijos šališkumo. Jis juokėsi, kad vienuose laiškuose rašoma, pavyzdžiui, kad redakcija yra per daug linkusi į politinę kairę, o kituose nurodoma priešingai – esą redakcija per daug šališka politinės dešinės klausimu.
„Taip pat sulaukiama skundų dėl temų pasirinkimo. Žmonės klausia: „Kodėl jūs kalbate apie tai, o ne apie tai?“ Į tokį klausimą sudėtinga atsakyti net ir ombudsmenui, nes juk žinome, kaip veikia redakcijos: vieną dieną pasirenki vieną temą, o kitą dieną gali pasirinkti visai kitą. Labai sudėtinga tai paaiškinti“, – patirtimi dalijosi T. Pauwelsas.
Pasak jo, vieniems kliūva, jei žurnalistas buvo per aršus imdamas interviu iš, tarkime, politiko, kiti skundžiasi, kad žurnalistas buvo per minkštas, neuždavė pakankamai kritinių klausimų. Į tokio tipo skundus, kaip sakė T. Pauwelsas, taip pat sudėtinga atsakyti.
Ombudsmenas sako praėjusiais metais gavęs tris skundus dėl to, kuo žurnalistai dalijasi socialiniuose tinkluose. Iš trijų skundų vienas pripažintas pagrįstu. Anot T. Pauwelso, VRT galioja taisyklė, kad skelbti ką nors socialiniuose tinkluose žurnalistams yra tas pats, kas kalbėti į VRT mikrofoną. Todėl ir ten galioja etikos standartai.
Darbą pritaikė ir pandemijai
Anot pašnekovo, per pandemiją visuomeninio transliuotojo naujienų portale atsirado ir mygtukas, kurį paspaudę skaitytojai gali klausti apie koronavirusą. Redakcija gauna jų klausimus ir vėliau į dažniausiai pasitaikančius ar įdomiausius atsako publikacijose.
„Tokiu būdu esame gerokai arčiau savo auditorijos. Nors pats su šiais dalykais nedirbu, juos inicijavau. Apskritai, jeigu transliuotojas turi ombudsmeną, ypač tokį, kuris paskiriamas įstatymu arba dirba išorėje, redakcijai naudinga megzti artimesnius ryšius su savo auditorija. Jei redakcija pati bendrauja su auditorija ir atsako į jų laiškus, mažiau skundų nueis iki ombudsmeno.
Auditorija turi žinoti, kad jūs egzistuojate ir kad jums rūpi, net jei padarote klaidą. Tuomet galite pripažinti, kad suklydote, ir atsiprašyti“, – kalbėjo T. Pauwelsas.
Sąlygas ir informaciją apie konkursą į LRT etikos kontrolieriaus (-ė) pareigas rasite čia.
