Europos Tarybos ekspertas: tą akimirką, kai užgniaužiame nepriklausomą žiniasklaidą, užgniaužiame ir demokratiją

„Tą akimirką, kai užgniaužiame nepriklausomą žiniasklaidą, kai žurnalistus pasodiname į kalėjimą, juos kankiname, neleidžiame jiems transliuoti ir nutildome nepriklausomus balsus, mes užgniaužiame demokratiją“, – interviu portalui LRT.lt sako Europos Tarybos Informacinės visuomenės departamento vadovas Patrick Penninckx.

P. Penninckx antradienį dalyvaus tarptautinėje konferencijoje „Visuomeninė žiniasklaida demokratijai“, kurią organizuoja Europos Taryba ir Europos transliuotojų sąjunga, bendradarbiaudamos su LRT.

Kaip teigia P. Penninckx, visuomeninio transliuotojo misija yra suteikti patikimą, savalaikę ir patikrintą informaciją, kuri priešinasi dezinformacijai, netikroms naujienoms ir sąmokslo teorijoms, o tai yra demokratijos pamatas.

Matome, kad krizės laikotarpiais žmonės yra linkę atsigręžti į patikimesnius šaltinius ir sugrįžta prie visuomeninių transliuotojų, priduria Europos Tarybos Informacinės visuomenės departamento vadovas.

– Lietuvoje, o tikriausiai ir kitose šalyse galima išgirsti: mums visuomeninis transliuotojas nereikalingas – komercinės žiniasklaidos priemonės gali suteikti visą reikalingą informaciją. Jūsų manymu, kodėl svarbu turėti visuomeninį transliuotoją? Ir kaip galime žmonėms parodyti, kad jis reikalingas?

– Pasitikėjimas yra visa ko pamatas. Žinoma, susiduriame su pasitikėjimo trūkumu, (...) keliamas pasitikėjimo visuomeniniais transliuotojais klausimas – tai yra mūsų realybė, su kuria susiduriame. Nežinau, kokia konkrečiai situacija yra Lietuvoje, tačiau su tuo tikrai susiduriame visoje Europoje ir, sakyčiau, visame pasaulyje. (...)

Mums be galo svarbu transliuoti objektyvią, patikimą, kokybišką informaciją. Vyriausybės vaidmuo, manau, yra užtikrinti, kad nepriklausoma žiniasklaida galėtų egzistuoti ir veikti. Būtent dėl to visuomeninio transliuotojo vaidmuo visuomenei yra toks svarbus – žmonėms reikia šios nepriklausomos informacijos. O ją turi užtikrinti visuomeninis transliuotojas.

– Taigi tam neužtenka, kad veiktų tik komercinės žiniasklaidos priemonės – būtina turėti ir visuomeninį transliuotoją.

– Taip, kadangi valstybė turi užtikrinti informacijos šaltinių įvairovę ir sukurti palankią aplinką, kad galėtume jų turėti. Tai nereiškia, kad turi veikti tik visuomeninis transliuotojas. Prieš 20–30 metų daugumoje Vakarų Europos šalių buvo tik vienas visuomeninis transliuotojas ir viskas. Tik prieš 30 metų atsirado komerciniai transliuotojai.

Nors jie nebūtinai atspindi didžiąją dalį informacinės erdvės, svarbu juos turėti, kad jie pateiktų subalansuotą vaizdą. Tai taip pat yra visuomeninio transliuotojo mandatas – visuomeninis transliuotojas turi būti nepriklausomas nuo oligarchų, finansinių šaltinių, politikų.

Pripažinkime – kai kuriose valstybėse matome ryšius tarp oligarchų, politikų ir žiniasklaidos, taigi svarbu išlaikyti šį nepriklausomumą.

Matome, kad krizės laikotarpiais žmonės yra linkę atsigręžti į patikimesnius šaltinius. Net jei galvojame, kad susiduriame su pasitikėjimo trūkumu, krizės, pandemijos ar karo metu žmonės sugrįžta prie visuomeninių transliuotojų, o tai yra svarbu. Žinoma, ši tendencija gali vėl išnykti, kai krizė pasibaigia – tai taip pat yra realybė. (...)

– O šiuo metu, kai šalia vyksta Rusijos karas, kai susiduriame su netikromis naujienomis, kokia yra visuomeninio transliuotojo misija?

– Visuomeninio transliuotojo misija yra suteikti patikimą, savalaikę ir patikrintą informaciją, kuri priešinasi dezinformacijai, netikroms naujienoms, sąmokslo teorijoms. Esame čia ne tik tam, kad nukreiptume dėmesį, bet taip pat tam, kad suteiktume patikimos informacijos.

Pavyzdžiui, pandemijos metu susidūrėme su stipriai padidėjusia dezinformacija, o tuomet piliečiai sugrįžo prie visuomeninės žiniasklaidos ir teikė prioritetą oficialiai informacijai, kurią transliavo mokslininkai, o ne algoritmų surinktai informacijai internete.

– Ar visuomeniniai transliuotojai Europoje taip pat susilaukia politikų ar komercinės žiniasklaidos kritikos?

– Tikrai taip, tai nutinka vis dažniau ir dažniau. Matome, kad daugelyje šalių politikai nori daryti įtaką tiek visuomeninių transliuotojų administraciniam valdymui, tiek redakcijos veiklai. Tačiau tai visiškai prieštarauja pačiai visuomeninės žiniasklaidos sampratai.

Žinoma, šis nepriklausomumas sudarys prielaidų kritikai – ir iš vyriausybės, parlamento, ir iš tų politikų, kurie jaučiasi žiniasklaidoje vaizduojami ne teigiamai. (...)

Europos Taryba turi platformą, kuri mus įspėja apie tai, kas vyksta mūsų visuomenėse. Didelė dalis šių įspėjimų yra susijusi su visuomenine žiniasklaida.

– Ar galėtumėte tai paaiškinti šiek tiek plačiau?

– Iš 1 tūkst. 392 perspėjimų, kurie buvo užfiksuoti nuo 2015 metų, maždaug 1 tūkst. 100 perspėjo apie žurnalistų saugumą. Du trečdaliai jų yra susiję su visuomenine žiniasklaida. Vien 2022 metais 199 perspėjimai pranešė apie grėsmės visuomeninei žiniasklaidai.

Ne visos šios grėsmės kyla dėl valdžios, tačiau, pavyzdžiui, turėjome įspėjimą apie situaciją Latvijoje, kad bandoma spausti Latvijos televizijos redakcijos ir finansinę nepriklausomybę. Taip pat atkreipėme dėmesį, kad Azerbaidžanas priėmė naujus žiniasklaidos apribojimus, o Prancūzijos televizija buvo apšaudyta.

Rusijos federacijoje Dūmai pateiktas įstatymo projektas, kriminalizuojantis „netikrą informaciją“ apie Rusijos karines pajėgas. Rusijos Roskomnadzor reikalauja, kad žiniasklaida karą Ukrainoje padengtų remdamasi tik oficialiais Rusijos šaltiniais. Žinome, ką tai reiškia.

Labai svarbu pastebėti, kad visuomeninės žiniasklaidos Lietuvoje galbūt patiriamas spaudimas nėra išimtis, o veikiau taisyklė. Kai kuriais atvejais visuomeninė žiniasklaida yra labai arti išnykimo – nemažoje dalyje šalių šis perėjimas nuo valstybinės žiniasklaidos iki visuomeninės žiniasklaidos užtruko ilgą laiką. Visuomeninė žiniasklaida nėra tas pats, kas valstybės propaganda. (...)

Šis perėjimas nuo valstybinės iki visuomeninės žiniasklaidos vis dar vyksta ir regresuoja. Visą laiką buvo taip, kad politikai ir valdininkai bandė daryti įtaką žiniasklaidos veiklai.

– Ar šiuos pokyčius, o taip pat ir minėtą regresiją matome ir Europos šalyse?

– Tikrai taip, kalbėjau apie situaciją Europos šalyse. Europos Taryba dirba visose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse, taip pat Pietryčių Europoje ir netgi Šiaurės Afrikoje. Viena iš grėsmių, apie kurią kalbėjau, kyla Bosnijoje ir Hercegovinoje, bet taip pat susidūrėme su panašiais sunkumais kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse, pavyzdžiui, Graikijoje. (...)

Ukrainai prireikė daug laiko, kol ji atsisakė valstybinės televizijos sampratos ir perėjo prie visuomeninės žiniasklaidos. (...) Ties šiais klausimais dirbome su Ukrainos valdžia, kad sukurtume finansiškai nepriklausomą visuomeninę žiniasklaidą, kurios redakcija ir vadovai būtų taip pat nepriklausomi. Tačiau negalime būti tikri, kad taip bus amžinai.

– Negalime šio nepriklausomumo priimti kaip savaime suprantamo?

– Negalime, ypač laikais, kuomet žiniasklaidos laisvė yra kvestionuojama. Laikais, kai nepriklausoma žiniasklaida, tiriamoji žurnalistika yra kvestionuojama, o žurnalistams net kyla grėsmių, jie netgi nužudomi, o taip pat ir Europos Sąjungos valstybėse, turime žiūrėti į platesnį kontekstą ir galvoti, kaip į tai atsakyti.

– Norėčiau pereiti prie kitos temos – jaunimo įpročių. Jauni žmonės paprastai nežiūri televizijos ir nesiklauso radijo, informacijos dažniau ieško socialiniuose tinkluose ar kitose platformose, o ne žiniasklaidoje. Ar tokią tendenciją matote kaip grėsmę? Kaip galime pritraukti jaunus žmones vartoti žiniasklaidą ir nebūti priklausomiems nuo socialiniuose tinkluose randamos informacijos?

– Manau, visi esame vadinamieji ekrano amžiaus žmonės. Netgi ta karta, kuri neužaugo su socialiniais tinklais, juos visiškai įtraukė į savo gyvenimą. Neseniai parengėme publikaciją apie tai, kiek naujųjų medijų ir informacijos raštingumas reikalingas vyresnėms kartoms, kadangi neretai orientuojamės į jaunąsias kartas. Mokyklos būti pasiruošusios skaitmeniniam pasauliui, tačiau neturėtume užmiršti kitų kartų.

Vietoje to, kad visuomeninė žiniasklaida galvotų, kaip sugrįžti atgal, ji turėtų prisitaikyti prie šių naujų iššūkių. O kai kuriems tai pavyko padaryti labai gerai. Tačiau užtruko laiko, kol supratome, kad nebebus taip, jog auditorija žiūrės televiziją taip, kaip jos programų tinklelis buvo sudėliotas. (...)

Medijų ir informacijos raštingumas yra labai reikalingi. Šis skaitmeninio pasaulio pilietis turi būti pasiruošęs šiandienos visuomenei – galbūt manome, kad jaunos kartos tam yra geriau pasiruošusios, tačiau tai nebūtinai yra tiesa. Jauni žmonės su tuo susiduria daug platesne prasme, nuo daug jaunesnio amžiaus. (...)

Turime būti kritiški informacijai socialiniuose tinkluose, kadangi žinome, kad čia greitai ir plačiai paplinta dezinformacija, netikros naujienos. Jos paplinta greitai ir visur, o tuomet kovoti su jomis daug sunkiau. (...) Dėl to svarbu, kad dezinformacija būtų paneigta faktais.

– Sugrįžkime prie demokratijos temos. Kaip galime apsaugoti visuomeninio transliuotojo vaidmenį išsaugant demokratiją?

– Daugumoje savo pranešimų pažymime, kad prieiga prie nepriklausomos informacijos ir žodžio laisvė yra demokratijos pamatas. Galime matyti, kas šiuo metu vyksta Rusijos federacijoje. Pripažinkime – tą akimirką, kai užgniaužiame nepriklausomą žiniasklaidą, kai žurnalistus pasodiname į kalėjimą, juos kankiname, neleidžiame jiems transliuoti ir nutildome nepriklausomus balsus, mes užgniaužiame demokratiją.

Komercinė žiniasklaida gali būti artimesnė tam tikriems politikams ar kitiems, o visuomeninio transliuotojo vaidmuo yra suteikti informaciją – tai yra demokratijos ateities būtinybė. (...)

Taip pat svarbu užtikrinti, kad būtų pasirinkimų ir informacijos kanalų įvairovė, o žmonės galėtų rinktis, kur gauti informaciją. Šalyse, kuriose visuomeninis transliuotojas vaidina mažą vaidmenį (...), žiniasklaida yra daug labiau poliarizuota, o tai neskatina rinkti objektyvios informacijos. Poliarizaciją matome kaip ideologijų kovą, o aš manau, kad mūsų visuomenės nusipelno daugiau. (...)