Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) sąrašo lyderis Waldemaras Tomaszewskis, ketinantis savo ilgametę politinę patirtį panaudoti premjero poste, interviu LRT.lt aptaria partijų bendradarbiavimą, vietos bendruomenių vaidmenį ir iššūkius, su kuriais susidurs naujoji Vyriausybė. Kandidatuodamas į Seimą jis žada ryžtingai spręsti svarbiausias šalies problemas ir pabrėžia, kad Lietuvai reikia drąsių, nepriklausomų politikų. O apie save jis sako: „Aš esu švelnus.“
– Kandidatuojate Klaipėdoje, Pajūrio apygardoje, o tai nustebino daugelį rinkėjų. Kodėl pasirinkote tokią strategiją? Ir ne tik jūs. Jūsų partijos kolegos taip pat kandidatuoja vienmandatėse rinkimų apygardose, kuriose negyvena. Ar netapo savotiška pamoka savivaldos rinkimai, kuriuose Trakų rajone gyvenantis Waldemaras Urbanas kandidatavo Vilniaus rajone ir, kaip „ne savas“, pralaimėjo? Tyrimai ir ne tik rodo, kad savivaldybių rinkimuose ir vienmandatėse apygardose gyventojai balsuoja tik už vadinamuosius „savus“.
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad man didelė garbė būti sąrašo lyderiu. Kalbant apie W. Urbaną, manau, jis nepralaimėjo. W. Urbanas laimėjo. Jam paprasčiausiai nebuvo leista laimėti, nebuvo leista perskaičiuoti balsų. Jis laimėjo 49,5 proc. balsų, todėl negalima sakyti, kad W. Urbanas pralaimėjo.
Kelti kandidatus vienmandatėse apygardose nėra taip paprasta, nes tai susiję su didele atsakomybe ir papildoma našta. Klaipėdoje yra keturios vienmandatės rinkimų apygardos. Po ilgo darbo mums pavyko įkalbėti dar du žmones kandidatuoti čia. Taip pat prieš keletą mėnesių atidariau biurą šiame mieste. Noriu tarnauti savo pavyzdžiu. Net ir esant ne itin gerai situacijai šalyje, kai prieš mus bando susivienyti įvairios politinės jėgos nuo ultrakairiųjų iki dešiniųjų, vis tiek jaučiu didelį rinkėjų palaikymą.
Tik mažesnė apygardų dalis turi galimybę laimėti. Manau, galime laimėti penkiose apygardose. Kita vertus, kandidatavimas Vilniuje, pirmiausia, reikštų minus vieną apygardą mūsų lyderiams, kurių turime nemažai. O Klaipėdoje, kaip ir visur, stengiamės peržengti 5 proc. barjerą. Todėl būtina mobilizuoti kiekvieną rinkėją kiekviename šalies kampelyje. Tai ir darau Klaipėdoje.
– Europos Parlamento (EP) narys esate nuo 2009 m., laimėjote dar vieną kadenciją. Taigi, jei tapsite ministru pirmininku, EP nario mandatas atiteks Zdzislavui Palevičiui. Kuo vadovaujatės priimdamas tokį sprendimą?
– Jei mūsų partija parlamento rinkimuose pasirodys taip, kaip tikimės, ir laimės 10 vietų Seime, o tuo tiki nedaugelis, bet aš manau, kad tai realu, tapsime svarbia politine jėga šalyje. Logiška su mumis sudaryti koaliciją, daugelis partijų nori su mumis dirbti, nes turime solidžios ir sąžiningos partijos reputaciją.
Keldama mane premjeru, partija turi argumentų. Visų pirma, turiu didžiulę patirtį. Esu buvęs valdžioje visais lygmenimis, dažnai dirbau su premjerais, žinau, kaip veikia ši virtuvė, esu dirbęs vykdomosiose struktūrose. Mano amžius patenka į politikų aukso amžiaus rėmus. Turiu ir energijos, ir žinių. Dirbu kompleksiškai ir viską spėju padaryti.
Jei būsiu ministru pirmininku, tema taps nebesvarstytina. Automatiškai atsisakau EP nario mandato.
– Su kuo vestumėte koalicines derybas, kokias pavardes matytumėte savo Vyriausybėje? Kas, jūsų nuomone, yra pajėgus kurti gerą politiką Lietuvai?
– Prieš rinkimus neskelbsime visų savo derybų taktikų ir nesileisime į konkrečios kritikos malūnus, kodėl renkamės vieną ar kitą kryptį. Šiuo metu į parlamentą pretenduoja 15 partijų. Manau, rinkimų slenkstį gali peržengti ne daugiau kaip aštuonios partijos, nors statistika teigia, kad šešios. Todėl dabar nespekuliuokime. Šiuo metu net nežinome, kas konkrečiai pateks į Seimą. Žinoma, galime pasakyti, kad greičiausiai į parlamentą pateks konservatoriai (TS-LKD), socialdemokratai (LSDP), Ramūno Karbauskio „valstiečiai“ (LVŽS), ir tvirtai tikime, kad pateksime ir mes.
Ministrus deleguoja partijos. Sąlyga – skaidrumas ir sąžiningumas. Bendradarbiavimo su TS-LKD tikrai nematome, nes jie turi pasikeisti. Ši partija turėtų subręsti visuotinei liustracijai, jokio slaptumo.
Tačiau mano santykiai su LSDP pirmininke Vilija Blinkevičiūte labai geri. Mes su ja labai gerai suprantame vienas kitą. Jei partijos vadovu būtų buvęs kas nors kitas, viskas galėtų būti kitaip.
Taip pat dirbome su LVŽS, su ja buvome koalicijoje 2019 m. Daug kartu nuveikėme. Palaikau gerus santykius ir su šios partijos lyderiu R. Karbauskiu. Mane taip pat sieja geri santykiai su Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininku Sauliumi Skverneliu, kartu formavome Vyriausybę ir įveikėme įvairius iššūkius.
Iš esmės esame atviri. Dar svarbiau, kad visos partijos yra atviros bendradarbiauti su mumis.
Tačiau pagrindinis dalykas yra susitarimas dėl programos įgyvendinimo.
– Kokios, jūsų nuomone, yra pagrindinės premjero pareigos vadovaujant Vyriausybei ir kurios yra sudėtingiausios šiandienos politinių ir ekonominių iššūkių kontekste?
– Premieras turėtų užtikrinti, kad visas ministrų kabinetas veiktų sklandžiai ir kad būtų parengti Vyriausybės nutarimai. Pirmiausia tai yra organizacinis darbas. Tai taip pat yra politikos formavimas. Tačiau esame labiau prezidentinė respublika – pavyzdžiui, prezidentas vyksta į Europos viršūnių susitikimus.
Manau, Vyriausybės vadovas turėtų būti mažiau politiškai angažuotas. Politinis akcentas turėtų veikti parlamente. Kita vertus, Vyriausybė turėtų sutelkti dėmesį į kasdienių žmonių problemų sprendimą. Čia turi veikti principas „mažiau politikos ir daugiau konkretumo“. Seimas tvirtina įstatymus. Vyriausybė, priimdama Vyriausybės nutarimus, išplečia šių įstatymų taikymo sritį ir juos sukonkretina. Būtent Vyriausybė priima daugiau teisės aktų, todėl reikėtų sutelkti dėmesį į tai, kad jie būtų kokybiški.
Pinigų biudžete yra tiek, kiek jų yra. Reikia nustatyti tam tikrus prioritetus, o jų yra daug. Negalime iš vienų atimti, o kitiems duoti. Tai neteisinga. Be abejo, šiandien prioritetas yra sveikatos apsauga. Tai svarbiausias dalykas žmonėms. Kitas prioritetas – švietimas, nes tai mūsų ateitis. Žinoma, šalies vidaus ir išorės saugumas. Pavyzdžiui, policijos nuovados rajonuose panaikintos, neliko nė vieno apylinkės inspektoriaus. Gyventojai nesijaučia saugūs. Netgi sakyčiau, kad svarbiau užtikrinti saugumą šalies viduje, nes išorinis saugumas šiandien mažai priklauso nuo mūsų. Šie klausimai jau priklauso nuo euroatlantinio aljanso ir geopolitinių sprendimų.
Vyriausybė taip pat turi surinkti daugiau lėšų sklandžiam valstybės valdymui, todėl reikia ryžtingų jos veiksmų. Pavyzdžiui, šešėlinė ekonomika vis dar nėra reglamentuota.
Prašome tikėti, kad mes žinome, kaip dirbti. Pažįstame sąžiningų ir labai kompetentingų žmonių, kuriuos galima pasitelkti dirbti tokiose atsakingose pareigose.
– Ne kartą pasisakėte už gerus kaimyninius santykius su Aliaksandru Lukašenka. Ar vis dar taip manote ir kaip vertinate ligšiolinę valdančiųjų politiką Baltarusijos atžvilgiu?
– Pasisakiau už gerus kaimyninius santykius su Baltarusija ir baltarusiais, o ne su vienu asmeniu. A. Lukašenka yra prezidentas ir jo neįmanoma atsieti. Jei kas nors mano, kad tai galima padaryti, yra arba naivus, arba nekompetentingas, arba paprasčiausiai meluoja. Baltarusija yra mūsų artima kaimynė – kultūriškai, istoriškai, lingvistiškai.
Primenu, kad mūsų sostinė yra vos už 30 km nuo sienos su šia šalimi. Ten gyvena mūsų šeimos. Galbūt Landsbergių šeimai tai nerūpi, nes jie kilę iš Kauno krašto. Esame ant potencialaus konflikto linijos. Mums reikia mažinti įtampą, o ne atvirkščiai. Mes kišamės į kažkokius rinkimus Baltarusijoje. Kinijoje irgi nėra rinkimų, bet nenutraukiame santykių su šia šalimi. Tai neišmintinga, netgi kvaila ir mums labai pavojinga.
Be abejo, Vilniuje tik pavieniai asmenys turi vilas kur nors Graikijoje kaip Landsbergis, kur galės pabėgti. Tačiau kiti neturės kur bėgti. Turime ne tik apie tai kalbėti, turime šaukti, kad šios provokacijos turi liautis.
Ne kartą sakiau, kad mes patys pastūmėjome A. Lukašenką į Kremliaus glėbį. Esu šių įvykių liudininkas. Be kita ko, prisidėjo ir Petras Auštrevičius, kuris 2020 m. į Baltarusiją su EP delegacija vyko net ne kaip delegacijos narys, o kaip pranešėjas. Jis ten elgėsi labai įžūliai, nesilaikė padorių santykių, visus provokavo.
Turime turėti politikų, kurie žvelgia toliau, kurie nežaidžia kažkieno kito žaidimo. Mūsų sąjungininkai „salose“ mus pardavė dar 1939 m., o šiandien jie taip pat yra didžiausi kurstytojai.
Ginkluoto konflikto atveju net ir Lenkija bus saugesnė, nes ji yra stipri šalis. Kaliningradas yra visai šalia, labiausiai pažeidžiamas yra Vilniaus regionas.
– Tačiau ar A. Lukašenka yra tas žmogus, su kuriuo galima užmegzti dialogą?
– Kito nėra. Nepraktikuokime Landsbergio pageidavimų politikos. Turime žvelgti realistiškai. Dabar kalbėti šiek tiek per vėlu, bet tik šiek tiek. Jei prasidės visuotinis karas, tai bus pabaiga, niekas to karo nesustabdys. Jį dar galima sustabdyti šiandien. Kaip atsakingas politikas, negaliu tylėti. Mes neturime jokių santykių su Rusija. Raktas, galintis apsaugoti mus nuo karo, yra Baltarusija. Netgi Olafas Scholzas jau sako, kad reikėtų sustiprinti diplomatines pastangas, kad būtų nutrauktas Rusijos karas prieš Ukrainą.
Jei Baltarusija bus savarankiškesnė, o jai turėtų būti suteikta tokia galimybė, karo pavojus mums iš karto sumažės dešimteriopai.
– Sprendžiant iš jūsų žodžių, atrodo, kad dialogas su A. Lukašenka yra lengvas. Nepaisant to, kad ne vienus metus buvote EP delegacijos ryšiams su Baltarusija pirmininko pavaduotojas, jums nepavyko išgelbėti lenkų tautybės aktyvisto ir žurnalisto Andrzejaus Poczobuto, kuris nuo 2021 m. kovo kankinamas Baltarusijos kalėjime.
– Esame tas, kas esame. Deja, neturime tokios stiprios sąjungininkų paramos. Yra lygūs ir lygesni. Kiekvienas turi savų interesų. Iš tiesų, tas paskutinis didelis apsikeitimas kaliniais mums, lenkams, buvo spjūvis į veidą.
– Tad kam tenka atsakomybė už tai, kad A. Poczobutas tebėra kalėjime?
– O kas atsakingas už tai, kad Algirdas Paleckis yra kalėjime? Kas atsakingas už tai, kad kunigas Michałas Olszewskis yra Lenkijos kalėjime (šių metų kovo pabaigoje tarnybos sulaikė kunigą M. Olszewskį dėl Teisingumo fondo tyrimo. Pastaraisiais metais daug pinigų iš Teisingumo fondo plaukė į fondą „Profeto“, kuriam vadovauja būtent prieštaringai vertinamas Šventosios Širdies kongregacijos dvasininkas. Šis dvasininkas buvo suimtas byloje dėl galimo šių pinigų išvaistymo, – LRT.lt). Apie ką mes kalbame? Jei kyla konfliktas tarp valstybių arba politinis konfliktas šalies viduje, tai žmonės ir sėdi kalėjime. Apsimetame šventaisiais ir nurodome, kad kažkas vis dar sėdi kalėjime. Tačiau tam tikra prasme būtent mes išprovokavome šią situaciją.
Užsienio politika pirmiausia turėtų tarnauti mūsų piliečių gerovei.
– Kokius matote būdus užbaigti karą Ukrainoje?
– Apskritai manau, kad karą reikėtų kuo greičiau užbaigti – kalbėtis ir ieškoti kompromiso. Siųsdami ginklus pagalvokime, kad nuo tų ginklų gali žūti nekaltas žmogus. Geri krikščionys ieškos ketvirto, penkto, šešto būdo, kaip padėti ir sustabdyti. Vladimirui Putinui tikrai tenka atsakomybė už šį karą, net jei jis buvo išprovokuotas. Jis kaltas, nes smogė ir panaudojo jėgą. V. Putino pusėje yra didesnė kaltė, bet ne jo vieno.
Esu linkęs palaikyti išmintingas galvas, tokias kaip Viktoras Orbanas, o pastaruoju metu – O. Scholzas. Kuo kalti lenkai, kurių Ukrainoje gyvena apie 200 tūkst., kad jų sūnūs turi mirti už teritoriją, kurioje ukrainiečiai net negyvena, o 90 proc. šių teritorijų gyventojų yra rusai, norintys būti kitos valstybės dalimi. Šis karas tęsiasi jau dvejus su puse metų, bet niekas nedrįsta to pasakyti garsiai.
– O kaip dėl paramos Ukrainai? Kokią paramos kryptį siūlote?
– Daug kas čia nuo mūsų nepriklauso, nes pagalba teikiama remiantis Aljansu. Manau, po JAV rinkimų galbūt šis karas baigsis. Tada reikės ekonominės pagalbos šaliai atstatyti. Kalbant apie karinę pagalbą, manau, gaisro neužgesinsi alyva.
– Kokia jūsų pozicija dėl dabartinių išlaidų gynybai? Ar jos turėtų būti toliau didinamos?
– Vidaus gynyba turėtų veikti kuo veiksmingiau, nes ji yra atgrasymo sistema. Tai prevencinis būdas užtikrinti, kad nekiltų karas. Svarbu ne tik surinkti pinigų, bet ir išmintingai apsvarstyti, kokiems tikslams juos išleisti. Lėšos turėtų likti šalyje, kad būtų galima tiek ginkluotis, tiek atgrasyti, tiek kurti darbo vietas. Turime gaminti ne tik šaudmenis, bet ir lengvąją artileriją, lengvuosius šarvuočius, minosvaidžius. Populiari lotyniška patarlė sako: „Si vis pacem, para bellum“, t. y. „Jei nori taikos, ruoškis karui“. Norint išlaikyti taiką ir išvengti konfliktų, būtina išlaikyti pasirengimą ir gebėjimą veiksmingai gintis. Veiksmingesnis atgrasymas ir savo šalies potencialo panaudojimas yra kelias į saugumą. Taip pat pritariu visuotiniam vyrų nuo 20 metų šaukimui į šešių mėnesių karinę tarnybą.
Taip pat turi būti užtikrintos tautinių mažumų teisės ir socialinio teisingumo klausimai. Per 10 metų valstybė nesugebėjo sureguliuoti šių klausimų. Jei turėsime vidinę įtampą, nepadės net gynyba.
– Pakalbėkime apie švietimą. Iš reitingų labai dažnai matome didelį skirtumą tarp valstybinių ir privačių mokyklų rezultatų, o kartais net prarają, jei lyginsime mažesnių mokyklų regionuose rezultatus. Ar turite kokių nors idėjų švietimo situacijai gerinti?
– Nesutikčiau, kad tai praraja. Žinoma, yra skirtumų, bet jie objektyvūs. Taip pat nematau nieko blogo privačiose mokyklose ir neapibendrinkime šios temos. Jei kas nors gali sau tai leisti, jei privatus mokslas kam nors įkvepia daugiau motyvacijos, tegul ten ir mokosi.
Būtent valstybinėse mokyklose šią motyvaciją reikia didinti. Tai priklauso ne tik nuo mokyklos, bet ir nuo tėvų bei pačių mokinių. Žinau, kad mažesnėse mokyklose mokiniai kartais gali būti labiau motyvuoti.
Pagrindinė dabartinio švietimo problema yra mokytojų trūkumas. Turime visais įmanomais būdais didinti mokytojo profesijos prestižą.
Turime kurti bendruomenę ir rūpintis kiekviena mokykla, net ir pačia mažiausia.
– Net jei tai susiję su neracionaliomis išlaidomis?
– Išleidžiame pinigų ginklams, kurie žudo žmones, ir taupysime švietimui ar sveikatos apsaugai? Kokios racionalios išlaidos gydymui? Čia negalime operuoti racionalumo ar neracionalumo sąvokomis. Ligos kainuoja daug. Koks gali būti racionalumas, pavyzdžiui, slaugant neįgalų žmogų? Esame krikščioniška civilizacija, meilės civilizacija.
– Ką manote apie lenkų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą?
– Kadangi ispanų kalbai leista būti mokyklose, tai ir lenkų kalbai turėtų būti užtikrintos tokios galimybės. Klausimas, ar tam yra mūsų valdžios institucijų valia. Mano nuomone, kol kas tos valios nėra, ji greičiau yra fasadinė. Jie metė šūkį, po kurio, kaip matome, niekas neseka.
– Ar ketinate svarstyti įstatymą dėl pensinio amžiaus didinimo mūsų šalyje?
– Manau, jis yra optimalus. Pensinio amžiaus tikrai niekas nebemažins, svarbiausia jo nedidinti.
– O kaip dėl desovietizacijos įstatymo? Ar, jūsų nuomone, jis turėtų būti kaip nors peržiūrėtas?
– Svarbiausias dalykas yra Liustracijos įstatymas. Savo laiku konservatoriai nevykdė liustracijos, dėl to šiandien mūsų šalyje yra didžiulė problema. Paskelbti slaptų darbuotojų pavardes, kad kiti jų nešantažuotų. Dėl slaptų dokumentų apie buvusius KGB agentus mūsų šalies politika per šiuos 30 metų atrodė labai netvarkinga. Akivaizdu, kad kažkas turėjo prieigą prie tokios informacijos ir užsiėmė šantažu. Buvome keistų skandalų ir sprendimų liudininkai.
Jei kalbame apie gatvių pavadinimų keitimą, tai ginčytinas klausimas, negali būti vienos taisyklės kiekvienai situacijai. Turime vengti dvejopų standartų. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Gagarino gatvės pavadinimo nereikia keisti. Turime atsikratyti tokių represinių veikėjų kaip Dzeržinskis ar Knyva, visų tų, kuriems galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, paminėjimų.
Kita vertus, kapinėse tikrai negalima nieko nukėlinėti, nes tai barbariška. Jei kur nors yra „ekspozicija“, tegul jos likimą sprendžia vietos bendruomenė.
– Šiandien Lenkijos ir Lietuvos santykiai išgyvena renesansą. Ar įžvelgiate tame ir savo nuopelnų?
– Ar turėčiau būti kuklus kalbėdamas apie savo nuopelnus? Kalbant rimtai, manau, kiekvienas Vilniaus lenkas turi nuopelnų. Lietuvoje patyrėme daug pažeminimų – buvo atimtos žemės, uždarytos mokyklos, apribotas gimtosios kalbos vartojimas. Mes atleidome ir toliau pavyzdingai veikiame Lietuvos visuomenėje. Esame gerbiami dėl savo tvirtų pozicijų. Tapome tiltu santykiuose su Lenkija.
– Kokios savybės jus apibūdina?
– Skaitydamas Evangeliją ir Evangelijos komentarus supratau, kad esu švelnus. Būti švelniam – tai būti veiksmingam nenaudojant smurto. Kiekvienas gali pas mane ateiti, paskambinti man dieną ar naktį.
– Ar dažnai jaučiatės pavargęs ir kas jums padeda neperdegti?
– Nuovargis atsiranda dėl žmogaus gyvenimo visumos. Kaip žinoma, mano situacija šeimoje yra varginanti. Turime neeilines pareigas rūpintis sergančiu sūnumi. Kiekvienas žmogus neša kryžių. Tikėjimas padeda. Maždaug pastaruosius 10 metų kasdien skaitau Evangeliją ir ten randu atsakymus.
Taip pat vargina nuolatinis noras padėti žmonėms. Neatsisakau niekam padėti, o tai atima daug energijos. „Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų vergas“, – skelbia Evangelija pagal Matą. Jau mokykloje turėjau autoritetą, bet niekada nesiekiau būti pirmas. Nemėgau viešai kalbėti, nemėgau viešumo apskritai. Gyvenimas susiklostė taip, kad šiandien esu profesionalus politikas. Šiandien tapau šiuo „vergu“ ir jau nebegaliu atsisakyti savo pareigų, nes tai būtų nesąžininga.
Namuose esu normalus žmogus, čia keičiu darbo pareigas į namų. Galiu pagaminti cepelinų, turiu keletą gerų šašlykų receptų. Galiu paruošti gardų tartarą. Greitai atsigaunu, nors namuose neturime galimybės iš tikrųjų pailsėti, su žmona jau kelis dešimtmečius jaučiame nuolatinę įtampą.
