Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) programoje – tauta, šeima ir siūlymai teikti pagalbą piliečiams, kurie nori skirtis. Partijos reitinge į viršūnę užkopęs Aurelijus Veryga tikina, kad tai, jog jis eina ir europarlamentaro pareigas, ne apgaulė. Taip pat LVŽS kandidatas į premjerus neatmeta koalicijos su Remigijumi Žemaitaičiu galimybės, nors pripažįsta pats asmeniškai juo nusivylęs.
Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose kandidatuojančių partijų ir koalicijų paklausėme, kas sėkmės atveju taptų jų ministru (-e) pirmininku (-e) arba kokį politiką (-ę), pretenduojantį (-ią) į šį postą, jie remtų. „Gedimino pr. 11“ – rinkimams skirtas projektas, kuriame partijų ir koalicijų įvardinti potencialūs šalies premjerai atsako į LRT.lt portalo žurnalistų ir Vilniaus universiteto mokslininkų klausimus.
Rinkimai skiriasi, veidai – tie patys
– Bene pagrindinis klausimas, keliamas dėl jūsų kandidatavimo rinkimuose, cituojant politologą Vytautą Dumbliauską, yra toks: „Ką apgauna A. Veryga – ar tuos rinkėjus, kurie balsavo už jį Europos Parlamento rinkimuose, ar tuos, kurie balsuos už jį į Seimą? Greičiausiai jis pasirinks Europos Parlamento mandatą.“ Prisiminkime, kad vietoje jūsų sąrašo lyderiu apskritai turėjo būti Ignas Vėgėlė, o dar anksčiau atsiėmėte kandidatūrą prezidento rinkimuose. Tai ar išties esate apgavikas, ar tiesiog tokia yra politika ir tokios jos rokiruotės?
– Politika visada yra rokiruotės, turi būti nusiteikęs, kad gali atsidurti įvairiausiose pozicijose. Neslepiame, kad grįšiu į Lietuvą tik vienu atveju: jei turėsime galimybę formuoti Vyriausybę ir turėsime premjerą. Žmonės tai žino, jų teisė yra nuspręsti. O apgavystės čia nėra, nes žmonės gali rinktis balsuodami. Jei tie žmonės, kurie balsavo EP rinkimuose, manys, kad esu labiau tinkamas nacionalinėje politikoje. Juk ir politikos kontekstas keičiasi, kažkas gyvenime įvyksta, jie balsuodami pasako, ar gerai esi atsidūręs, ar tinkamoje vietoje.
– Bet jie neseniai jau balsavo EP rinkimuose.
– Taip, ir balsuos dar kartą. Iš tiesų, tai buvo gal išskirtiniai rinkimai, nes sutapo daug rinkimų vienu metu. Suprantu, kad vaizdas, kai visur dalyvauja tie patys politikai, gali sukelti visokių minčių. Bet taip jau yra, nežinau, kada vėl susiklostys tokia situacija, kad teks balsuoti kelis kartus. Jei būčiau pabuvęs EP kelerius metus, gal jau geriau būtų? Santykinis klausimas.
– Kas bus tas LVŽS rinkėjas, kurių, prognozuojama, bus 8–10 proc., ir kuo jis skiriasi nuo praėjusių Seimo rinkimų, ypač po visų atskilimų nuo partijos?
– <...> Tikriausiai šiek tiek rinkėjų praradome. Natūralu, kad vieni politikai labiau patinka, kad rinkėjai nebūtinai domisi ideologijomis. Šiaip mūsų rinkėjas yra daugiau regionų rinkėjas, ne Vilniaus. Gaila, nes manau, daug dalykų, apie kuriuos kalbame, aktualūs ir vilniečiams <...>. EP rinkimuose dalyvavo nedaug rinkėjų. Taigi, manau, bus patikimesnis balsavimas.
– Užsiminėte apie regionus, tai išties populiari tema, kalbama apie atskirtį. Kokias problemas jūs ten matote ir kas svarbu šiems gyventojams?
– Tai objektyviai matomi dalykai. Dėl ES finansavimo Lietuva buvo perskelta į dvi dalis, jei to nebūtume padarę, būtume netekę daug pinigų. Yra daug priežasčių, kodėl [regionai] atsilieka. Yra tokių, kur sunku pritraukti verslų, nors kai kurie garsėja, Akmenė gali būti to pavyzdys. Labai svarbu, kad dirbantys žmonės turėtų kur leisti mokytis vaikus. Ar tikrai viską reikia vertinti matematiškai sprendžiant, ar verta ten turėti mokyklą? Žiūrima ne į kiekybę, bet kaip į teisę turėti tam tikrus dalykus: išsilavinimą, sveikatos priežiūrą. Regionuose šie dalykai yra nustekenti <...>.
Ką drausti ar liepti gali valstybė?
– LVŽS programos bene pagrindinis akcentas yra šeima ir gimstamumas. Yra tokių originalių idėjų: be to, kad žadate lengvatų būstui, išmokų, pirmiausia yra minimos programos, kuriose būtų mokoma apie „pasirengimą šeimai“ ir „skyrybų prevenciją“, „palankų požiūrį į tėvystę ir motinystę“, moterims, kurios svarsto nutraukti nėštumą, yra siūloma...
– Krizinio nėštumo pagalba.
– Labiau, pavadinkime, pasikalbėjimas. Kodėl valstybė turi mokyti piliečius apie gyvenimą šeimoje? Ar tai nėra ne itin šiuolaikiškas siūlymas?
– Ne visai. Taip, tai yra ideologiniai, požiūrio dalykai. Pradėkime nuo nėštumo nutraukimo. Nesakome, kad siūlytume uždrausti. Tačiau iki šiol Lietuvoje neturime tinkamos pagalbos moterims ir šeimoms, kurios susiduria su kriziniu nėštumu.
– Bet tai nėra medicininis terminas. (Terminas dažnai kritikuojamas kaip esą apsunkinantis moterų teisę nutraukti nėštumą, numatantis atkalbinėjimą – LRT.lt).
– Jis nėra tik medicininis. Krizinis nėštumas labiau ne medicina, o socialiniai dalykai: kai įvyko neplanuotai, kai kita pusė sako, kad nenori, arba kitos pusės nėra. Ne visas problemas įmanoma išspręsti, bet jei žmogus skubotai priima sprendimus... O jei vadinamoji pagalba lengvai prieinama, nieko nereikia, užtenka išgerti [tabletę]... Chirurginė procedūra dar gana sudėtinga, reikia registruotis, eiti, laukti, važiuoti į ligoninę. Jei pasakoma, kad tai ne mūsų reikalas, darykite, kaip norite, tai yra vienas požiūris. Kitas gali būti toks, kad duodama žmogui laiko pamąstyti ir susitikti su psichologu, pažiūrėti, ar nusiteikimas yra rimtas.
– Bet yra žmonių, kurie tiesiog nenori gimdyti vaiko.
– Jiems niekas neuždraus [aborto].
– Yra moterų, kurios paskui turi psichologinių problemų, joms tokie pokalbiai atrodė ne kaip pagalba, o kaip kliudymas.
– Nežinau. Man atrodo, kad toje situacijoje, kurioje esame, gyvybės išsaugojimas yra vertybė <…>. Mano supratimu, padėti žmogui, [leisti] pasvarstyti, duoti laiko pagalvoti – tegul tai būna kelios dienos.
– Tačiau jos gali būti lemiamos?
– Na, skaičiuojama savaitėmis, ne dienomis, dėl 2–3 dienų nieko [nebus] (terminas Lietuvoje tiksliai skaičiuojamas savaitėmis ir dienomis, vėliau atliekamas nėštumo nutraukimas gali būti labiau komplikuotas – LRT.lt). Tai nekeičia esmės, mano manymu, padėti žmogui yra vertybė.
– Mano klausimas buvo labiau apie bendrą partijos požiūrį: kaip valstybė gali pasakyti žmogui, kad jis turi susilaukti vaiko?
– Tai ne taip sudėtinga. Mes nesudėtingai sugebėjome išmokyti, kad vaikų turėti nėra reikalo, kad jų turės kas nors kiti, kad pirma reikia save realizuoti. Kažkokiu būdu tokį įspūdį sukūrėme.
– <…> Kaip gali atrodyti tos programos, mokančios apie šeimą, skyrybas, gal galite konkretesnių pavyzdžių pasakyti?
– Yra medijavimas, bandymas psichologiškai padėti žmonėms, kurie patiria krizių. Nes dabar matau reklamą „greitos skyrybos“. Nelabai matau, kad jei norite skirtis, jums padėsime, ateikite, pasiūlysime porų terapiją. Matau vartotojišką požiūrį: nesutapo charakteriai. Jie niekada nesutaps, nėra vienodų charakterių, o jei būtų, nežinau, ar norėčiau su tokiu pat kaip aš gyventi. Šeima yra pastangos ir darbas. Jūs pastebėjote, yra visokių traumuojančių pavyzdžių. Manai, kad žinai, kas yra blogai, ir gyvenime to nedarysi. Bet jei nesi išmokęs kito elgesio modelio, kai ateina krizė, instinktyviai pritaikai dalykus, kurių jau esi matęs, jau žinai, ir tos blogos patirtys išlenda. Per mediaciją, poros terapiją galima pasiūlyti žmogui, kad jis neišdraskytų tos šeimos. Šeima, o ypač santuoka yra įsipareigojimas. Kartais žmogus sako: aš noriu ne santuokos, o partnerystės. Kai paklausi, kodėl, sako, nes viskas paprasčiau. Bet pala, jei planuoji turėti vaikų ir nedrįsti įsipareigoti kitam žmogui, tai kokią žinią siunti moteriai, kuri su tavim turės vaikų ir kiekvieną dieną galvoja, o gal liksiu viena, nes viskas esą paprasčiau?
Valstybė turi padaryti viską, kad vaiko turėjimas visomis prasmėmis būtų privilegija.
– Bet ar valstybė turi tai reguliuoti?
– Ji nereguliuoja, ji gali investuoti į pagalbą, juk neuždrausi žmogui skirtis.
– O ar tai nėra žmonių asmeninės problemos? Jų yra ir gilesnių – pavyzdžiui, alkoholis, savižudybės?
– Ir tai yra, bet ir tam siūlėme sprendimus. Kaip alkoholio vartojimą mažinti, ir jis buvo sumažėjęs. Tai negali neveikti, jei nekiši, nereklamuoji. Yra tokios pačios priemonės: jei formuoju naratyvą, kad santuoka ir šeima yra gerai, kad vaikų turėjimas yra patriotiškumo, atsakingumo, šeimos ir valstybės meilės išraiška, nuolat šneku, suformuoju naratyvą.
Gerai gyvenam, jei dėl to reikia išsilakstyti į priešingas puses, palikus vaikus.
– Bet alkoholio pirkimo atveju buvo priešingas dalykas: draudimai ir ribojimai, o ne įtikinėjimas, kaip gera negerti.
– Visko buvo. Reklamos draudimas ir yra nebeleidimas. <…>
Tai ne draudimai, o visos įmanomos paskatos, kad jei turi vaikų, tai jokiais būdais nebūtų finansinis nuostolis, nes dabar taip būna, per vaiko auginimo atostogas šeimos praranda pajamų, o išlaidos išauga. Valstybė turi padaryti viską, kad vaiko turėjimas visomis prasmėmis būtų privilegija: kad [tėvai] nenukentėtų finansiškai, kad būtų prieinami darželiai, mokyklos. Ir kad būtų skatinama išlaikyti šeimą, kad nebūtų greitų sprendimų, o tau būtų padedama <…>.
– Ar skyrybų mažėjimas padidintų gimstamumą?
– Manau, taip, nes čia vėl psichologija. Per savo gyvenimą keliaujame per vystymosi etapus, per krizes, kurių net nevadinčiau krizėmis, nes tai tiesiog gyvenimas. Sakoma, kad pirmo vaiko gimimas yra krizė. Taip, nes visas gyvenimas yra savotiška krizė. Šeimos sukūrimas, tėvų mirtis, būsto įsigijimas yra krizė. Ir dėl buitinių dalykų žmonės susipyksta, visko būna. Jei niekas nemokė, kaip su tuo tvarkytis, jei neatpažįstu savo jausmų, nežinau, kas su manim darosi. Kai paklausau, dėl ko ginčijasi žmonės, pamanau: gerai gyvenam, jei dėl to reikia išsilakstyti į priešingas puses, palikus vaikus. Gal galima padėti, gal žmogus nesupranta, kad, nulėkęs pas kitą, jis turės lygiai tą pačią problemą, nes dažniausiai problema esi pats, jei su savimi nedirbi.
– Kodėl skyrybų nebuvimas turi vesti prie demografijos gerėjimo?
– Gali būti prielaida, kad mažai vaikų turi, nes skaičiuoja ir gal kartais negali sau leisti. Nors sunku derinti darbą ir vaikų auginimą, dviese lengviau auginti, o jei lieki vienas...
– Mokslininkai sutinka, kad finansinės paskatos nelemia gimstamumo.
– Vengrija yra viena iš šalių, kuri šių priemonių turi, ir ji yra viena iš valstybių, kur gimstamumas auga, nors dar nepasiekė ribos, kuri būtina. Bet jie bent pajudėjo į tą pusę. Tarp kitko, ir Lietuvoje tai buvo padaryta.
– Bet mokslininkai sako, kad gimstamumas Lietuvoje buvo išaugęs ne dėl išmokų (2008–2009 m. – LRT.lt).
– O ką, ne? Žinokite, čia yra mano karta. Sociologai gali pezėti, ką nori. Čia ne mokslas, bet iš savo aplinkos, draugų žinau, kad nemaža dalis susilaukė trijų vaikų, nes buvo finansiškai saugu. Jie nieko neprarasdavo.
– Kalbant apie priklausomybes, ką toliau ribotų LVŽS?
– Manau, kad reikėtų uždrausti elektronines cigaretes. Sakoma, kad tai žalos mažinimo priemonė, bet manau, tai utopija, nes nėra būdo sukontroliuoti turinį. Tai nėra standartizuotas produktas, pilama, ko nori, tuo naudojasi narkotikų platintojai. Mes smarkiai vėluojame. Kai vaikai paaugs, pasipils sveikatos problemos. Manau, turime atsisakyti elektroninių cigarečių, kol tai neprivedė prie tam tikros ribos, kai atsisakymas nuvestų prie kontrabandos ir panašiai. <…> O visa kita yra pagalbos organizavimas: toliau vystyti priklausomybių konsultantus, akcizai turi būti tokie, kad įperkamumas neaugtų – dabar, net ir didinant akcizą, įperkamumas didėja.
Palaiko Alekseičiką
– Klausimas ir apie LVŽS programą, ir apie aktualijas. Neseniai kilo skandalas dėl žinomo Lietuvos psichiatro Aleksandro Alekseičiko (interviu pasakiusio, kad gydo nuo homoseksualumo – LRT.lt). Jūs tarsi jį gynėte, kodėl? Ar sutinkate, kad homoseksualumą reikėtų gydyti?
– Nežinau, ar galima jį išgydyti, labai abejoju. Bet ar galima žmogui suteikti pagalbą? Tą ir daro psichiatras, psichologas, jei žmogus kreipiasi ir identifikuoja tai kaip problemą. Manau, kad jam reikia padėti, o ne sakyti: žinai, viskas su tavimi gerai. Čia yra vienas iš baisiausių pasakymų <…>. Jei žmogus pats tai identifikuoja kaip problemą, pats kreipiasi pagalbos, kodėl jam negalima jos teikti?
– Ar pats esate susidūręs su norinčiais išgyti nuo homoseksualumo?
– Ne, nedirbau šioje srityje, neturėjau tokių pacientų, mano darbas buvo su priklausomybėmis. A. Alekseičikas yra psichoterapeutas, ir psichoterapija šioje srityje yra labai svarbi, nes žmogus išgyvena įvairių konfliktų. Dabar, kai yra visuotinė sumaištis keliama: kas man patinka, vyrai ar moterys, keliami klausimai, ar tikrai žinai, kas esi, ar esi tikras, ar esi vyriškosios, ar moteriškosios lyties…
– Bet dažnai sakoma, kad LGBT asmenys neigiamų išgyvenimų patiria pirmiausia dėl to, kad jų nepriima aplinka, o ne dėl savęs pačių?
– Jei jis taip jaučiasi, jei jaučia nerimą, spręsiu problemą, dėl kurios jis atėjo.
– Taigi, galima homoseksualumą išgydyti?
– Dėl konversijų aš nežinau, nemanau, kad ir A. Alekseičikas taiko kokius nors keitimus, manau, jis tiesiog padeda žmonėms, kurie į jį kreipiasi ir tą savo būseną įvardija kaip problemą. Nežinau, ką jie kalba. Kad sovietmečiu taip buvo – objektyvi istorija <…>. Dabar nebetaiko, nes suprato, kad tai nepadeda <…>. Aš su tokiais pacientais nedirbau, nežinau, kokios pagalbos jiems reikia, kiek jų jaučiasi neteisingai save identifikavę ar nuo santykių nukentėję ir nori juos kitokius pabandyti, nežinau, kas ten būna. Bet jei žmogus atėjo pas gydytoją, sako, kad jam problema, ar galiu sakyti: atsipalaiduok, dabar tokia mada, visi turi gerai jaustis, o tu prisigalvoji, kad jautiesi blogai?
Dėl to ir pasisakiau aiškiai. Ir pats principas, kad kolektyve balsuojama dėl vieno gydytojo? Taip būdavo sovietmečiu. Suprantu, kad pagal dabartinę madą kai kuriomis temomis draudžiama kalbėti, rizikuoji patirti vadinamąją atšaukimo kultūrą. Kaip nutiko ir su A. Alekseičiku <…>.
– Manote, kad balsavę kolegos apimti kažkokios ideologijos?
– Aš nežinau, darau prielaidą, kad jie bijo. Žmonės bijo pasakyti savo nuomonę <…>.
– Kokiomis temomis, jūsų nuomone, Lietuvoje negalima kalbėti?
– Na, pavyzdžiui, šia tema. Jei turiu nuomonę, ar negalima, ar galima padėti. Aš nebijau, kad jūs parašysite, bet yra žmonių, kurie bijo. Pranešama socialiniuose tinkluose, šalinami įrašai.
– Tikriausiai dėl to, kad tai yra neapykantos kalba.
– Gal taip, gal ne, kiekvieną atvejį reikėtų nagrinėti atskirai. Sutinku, kad yra neapykantos kalbos, patyčių, kurių nei socialiniuose tinkluose neturėtų būti, nei kitur žmonės neturėtų taip bendrauti, nesvarbu, kokia tema. Bet yra situacijų, kai gana neutralūs dalykai šalinami <…>.
– LGBT asmenys šiuo atveju taip pat yra silpnoji pusė.
– Bet ar jiems tada galima kaip nors mane pravardžiuoti? Aš vartoju terminus, kurie oficialiai priimti, sakau savo nuomonę, taip pat apie lyties keitimą, kad tai nesąmonė ir neįmanoma. Bet nevadinu jų kaip nors.
– Esate sulaukęs pravardžiavimo iš LGBT bendruomenės?
– Taip, mane nuolat vadina homofobu. Nei aš ko nors bijau, nei kaip nors manau, kad jie yra kažkuo blogi. Kalbu ne apie juos asmeniškai, o apie tai, kaip suprantu santuoką. Ar tai homofobija? Aš jų nevadinu homofilais. Yra kolega, kuris Seimo tribūnoje man lipdo tokią etiketę, ir aš nevadinu jo homoseksualu.
Su Savicku kai kuriais klausimais sutartų
– Grįžkime prie rinkimų. Esate viename sąraše su Ignu Vėgėle, kuris savo politinę karjerą iš esmės sukūrė iš to, kad smerkė karantiną, vakcinas, Sveikatos apsaugos ministeriją, Pasaulio sveikatos organizaciją, yra kritikavęs ir jus. Kaip jaučiatės dabar spausdamas jam ranką ir kartu valgydamas tortą?
– Nieko, geras jausmas (šypsosi). Apie tai, kas buvo padaryta gerai ar ne, informaciją pradedame gauti tik dabar. Niekada nemėginau pasakyti, kad viską dariau tobulai, kad mūsų Vyriausybė darė tobulai.
– Tačiau pats principas, kad tai yra žmonės, kurie abejoja medicina ir mokslu?
– O kad jie abejoja, kad kelia klausimus – ar demokratinėje visuomenėje tai kaip nors draudžiama? Aš esu girdėjęs daug kritikos dėl savo sprendimų, ne tik apie pandemiją kalbant, o kad ir apie tą patį alkoholį. Tai dabar nesisveikinti? Yra kolegų Seime, kurie labai griežtai apie viską šnekėjo, ir nieko, galiu su jais pietus pavalgyti. Aš suprantu, kad tai kritika ne man asmeniškai, kritikuojamos priemonės.
Tai suknistas rezultatas, ir jei politikai kaltina visuomenę, jie yra tiesiog kvaili.
Pavyzdžiui, buvo padaryta baisi klaida: negalima sakyti, kad vakcina neturės jokių pašalinių poveikių, neturės komplikacijų. Tokių vakcinų tiesiog nėra. O jei kas nors pradeda taip sakyti, tai tiesiog nesąmonė. O jei tie, kurie nesutinka, kaltinami netikėjimu mokslu, jie pasiima straipsnį, klinikinį tyrimą, kur juodu ant balto parašyti simptomai. Jų neigti nereikėjo. Tikiu, kad įspūdį žmonėms būtų padarę skaičiai: kiek pašalinių poveikių, kiek išgelbėta gyvybių, o ne sakyti, kad jei tu manai, jog jų yra, prieštarauji mokslui.
– Bet tikriausiai nebuvo sakoma, kad nėra pašalinių poveikių, ar nėra taip, kad kita pusė tą priespaudos vaizdą kiek perlenkia?
– Visko ten buvo. Prisiminkime ir Švediją, kuri netaikė tokių karantino priemonių, jai sekėsi neblogai. Nežinau, ar viską padarėme geriausiai. Mokslas yra gyvas, jis nėra kažkokia dogma. Jei sužinojome ką nors naujo, turime tai pritaikyti. Jei žinau, ką padariau negerai, kitą kartą to jau nedarysiu. Nereikia neigti, sakyti, kad viskas buvo tobula. Tai nuvedė prie to, kad pasitikėjimas vakcinomis krito visur, nebeskiepija vaikų. Ar tai geras rezultatas? Tai suknistas rezultatas, ir jei politikai kaltina visuomenę, jie yra tiesiog kvaili. Priimi sprendimą, bet nesugebi jo paaiškinti, dėl to kyla šalutinių pasekmių. Ir dar apkaltini žmones, kad jie ko nors nežino. Jie, tiesą sakant, neprivalo žinoti.
– Bet jei būtumėte Seime su ponu Vėgėle ir Žydrūnu Savicku, ar tikrai sutartumėte dėl vakcinų, pavyzdžiui, skiepijant vaikus nuo tymų?
– Bet aš būdamas ministru ir be I. Vėgėlės nesiūliau privalomojo skiepijimo vaikams. Vytenis Andriukaitis tai buvo įvedęs įsakymu, pralaimėjo teisme. Skiepai yra kalendoriuje, ir jei nekeltume bangų ir abejonių, mums visai neblogai sekėsi, turėdavome normalią vakcinaciją, neįsitraukdavome į politikas, medikai sugebėdavo viską paaiškinti. Bet staiga tai tapo politika. Jei ekonomikos ir inovacijų ministrė priima pandemijos valdymo priemones, natūralu, kad žmonėms kyla klausimų, ar tai taip ekspertiška. Tikriausiai Aušrinės Armonaitės supratimas apie pandemijos valdymą yra ne didesnis nei I. Vėgėlės, kuris gali pagrįstai kelti klausimą, kad piliečių laisvės suvaržytos gali būti tik ypatingomis sąlygomis. Jis, kaip teisininkas, kėlė teisinius klausimus. Gerai, kad iškėlė. Po to buvo koreguojami ir įstatymai.
– Bet taip pat kai kas tvirtino, kad buvo keliamas nepasitikėjimas valstybe, galima prisiminti, kad kai kas įžvelgė ir Rusijos įtaką, nors, reikia pripažinti, tai nebuvo įrodyta.
– Rusijos įtaka pradedama matyti, kai baigiasi argumentai.
– Tačiau yra persidengimas tarp politinių jėgų, kurios palankios Rusijai [ir priešinimosi pandemijos valdymo priemonėms].
– Taip, kai kur persidengimas yra. Nežinau, ar žmonės nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ar manipuliuoja, žinodami visuomenės nuomones. Kai I. Vėgėlė išėjo su savo kalba, jis labai rizikavo <…>. Yra vietų, kur tiek su juo, tiek su Ž. Savicku mūsų nuomonės skirtųsi.
– Kur?
– Nespėliosiu, gal, kaip paminėjote, vakcinacija. Bet tai yra vienas dalykas valstybės gyvenime. Bet kai kalbame, pavyzdžiui, apie visuomenės sveikatą, manau, kad Ž. Savickas net labai būtų mano pusėje. Ar tai blogai?
Tai Žemaitaičio pasirinktas veikimo būdas laimėti rinkimus. Nesibaigianti logorėja, šnekėjimas apie viską ir apie nieką, melavimas.
– Iš I. Vėgėlės buvo girdima pasisakymų apie taikų sugyvenimą su Baltarusija, kad sugadinome su ja santykius ir dabar turime Rusijos įtaką. Ar tai nekliudo draugystei?
– Tai ne I. Vėgėlės mintis, yra ir daugiau žmonių, išsakiusių mintį, kad mūsų labai griežtas tonas Baltarusijos atžvilgiu nepaliko kito pasirinkimo, kaip tik dar labiau susisaistyti su Rusija. Ji dabar izoliuota, jos pagrindinis viršininkas ir tiekėjas yra Rusija.
– Dabar labai populiaru kalbėti apie Remigijų Žemaitaitį, net iškelta mintis, kad reikia daryti bet kokias politines sąjungas, kad tik radikalios politinės jėgos nepatektų į Seimą. Ar apskritai matote politikos radikalėjimo problemą?
– Sutinku, kad ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje pamatysime tokių dalykų. Tai rezultatas to, kad politikai, kurie buvo valdžioje, užuot kalbėję su visuomene, užuot atliepę poreikius <…>, pavyzdžiui, migraciją, sakė, kad nieko nesuprantate, kad jei prieštaraujate, dirbate Rusijai. Manau, tai ir pagimdė politines jėgas, kurios viską žada išspręsti greitai ir paprastai. Jei sakoma, kad nėra jokių problemų ir viską išspręsime greitai ir paprastai, natūralu, kad žmonės ieško tų, kurie spręstų.
– Su kuo tikrai neitumėte į koaliciją?
– Manau, ne tik mes neitume, bet ir su mumis neitų kokia Laisvės partija. Su konservatoriais nėra šansų, ir tikrai neitume su tais, kurie atvirai sako, kad turime klausytis, ką Vladimiras Putinas sako. Tokių atvirai prorusiškų partijų yra dvi (A. Veryga patikslino, kad kalba apie Lietuvos liaudies partiją ir Taikos koaliciją – LRT.lt). Bet manau, nebus poreikio spręsti, kažin, ar jie peržengs barjerą.
– O Remigijus Žemaitaitis?
– Kaip politikas jis, pasakysiu nuoširdžiai, man neimponuoja, turiu jam priekaištų ir liūdnų patyrimų su jo populistiniais veikimais. Bet jis yra vienas. Neturėjau progos pažiūrėti į sąrašą, bet partija nėra R. Žemaitaitis, gali būti, kad ten bus labai gerų žmonių, patriotiškai nusiteikusių ir nepopulistiškai mąstančių. Suprantu, kad tai yra R. Žemaitaičio pasirinktas veikimo būdas laimėti rinkimus. Nesibaigianti logorėja, šnekėjimas apie viską ir apie nieką, melavimas. Tai ne dėl to, kad jis nesupranta, jis sąmoningai pasirinko tokį būdą veikti. Man jis visai nepatinka, bet ne aš sprendžiu, o rinkėjas. Jei išrinks šią jėgą ir daugiau nebus kam formuoti valdančiosios daugumos, gali susiklostyti visaip.
– Gali tekti būti su „Nemuno aušra“?
– Gali tekti.
– Kalbamės su jumis kaip su kandidatu į premjerus, bet atrodo, kad mažai kas šiandien nori tokių pareigų: favorite laikoma Vilija Blinkevičiūtė ilgai abejojo, pats LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis irgi nesiveržia į politiką. Ar nėra nesąžininga, kai, kaip sakoma, diriguojama nuo galinės sėdynės?
– Nevadinčiau to galine sėdyne, nes nieko slapto, kad jis yra partijos pirmininkas. Turime savo valdymo organus: valdybą, tarybą. Ne Ramūnas sudėlioja partijos programą, o visi kolegos. Ar jis būtinai turi būti pirmoje pozicijoje? Taip, ne vieną sykį aš ir kiti raginom ir siūlėm, bet žmogaus laisvė apsispręsti, negali priversti būti ten, kur jis nenori. Jis turi verslą, kaip suprantu, jam reikia nemažai dėmesio, panašu, kad neblogai sekasi. Žmogus mato save ne pirmose pozicijose, o kažkaip kitaip, vadovaujant partijai. Partijoje yra daugiau žmonių. Jis nėra pilkasis kardinolas vien dėl to, kad yra žinomas, galite pakalbinti jį. Pilkieji kardinolai yra tie, kurių mes nematome, tokių pavardžių irgi išlenda.
– Ar tuomet nedingsta atsakomybė?
– Jis, kaip partijos pirmininkas, atsako už sprendimus, už tai, kaip mums sekasi.
– LVŽS šią kadenciją lydėjo atskilimai: kaip vertinate, kaip sekasi atskilusiesiems, pirmiausia Sauliaus Skvernelio flangui? Kas liko iš LVŽS ir kodėl liko?
– Manau, kad nukentėjome balsų prasme. Natūralu, kad daug žmonių renkasi ne tik politinę jėgą, bet ir personalijas. Kuo daugiau turi ryškių personalijų, tuo daugiau balsų gauni. Nuoskauda yra likusi, nes kai tave palieka kolegos, su kuriais dalyvavai rinkimuose, tai partiečiams skaudu, nes per rinkimus yra labai daug darbo: parašų rinkimas, agitacija. O tada žmonės ateina ir sako: mes jūsų nebepažįstame. To įsiskaudinimo yra, tai žmogiški dalykai, kai kas ir pyksta, nes išdavystės jausmas nėra labai malonus. Bet dabar yra ramiau ir aiškiau mums patiems, nes demokratų pusėje yra daugiau liberalių pažiūrų žmonių, mes esame konservatyvesni ir būdavo susikirtimų, kurie garbės nedarydavo. Dabar to nebėra.
