Sterilizacija be žinios ir abortas globėjo sprendimu – su tuo Lietuvoje susiduria moterys, turinčios negalią. Norinčioms susilaukti vaikų moterims moralizuojama, siūloma pasidaryti abortą, abejojama jų, kaip mamų, sugebėjimais, o kai kurioms tenka išgirsti: „Kas per gyvulys galėjo užlipti ant invalidės?“
Negalia ir lytiškumas Lietuvoje išlieka prieblandos zona, kurioje gausu nutylėjimų, sutrikimo ir kenksmingų įsitikinimų. Apie tai diskutuota Nacionaliniame žmogaus teisių forume.
Moterys su negalia susiduria su visai kitokiais stereotipais – jie susiję ir su jų reprodukcinėmis teisėmis, ir kitais aspektais, – sakė Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė, moterų su negalia komiteto narė Simona Aginskaitė.
Pasak jos, visuomenė nepasitiki moterimis su negalia kaip mamomis – šioms moterims reikia įrodinėti, kad jos gali pačios priimti sprendimus dėl šeimos planavimo ir vaikų, joms užduodami klausimai ir šeimoje, ir vaikų mokyklose, ir kitose vietose.
„Netikima, kad tikrai tai jos vaikas, kai moteris su negalia laukiasi, jos klausiama, ar tikrai nesidarys aborto. Moterims su proto negalia gali būti padarytas abortas globėjo sprendimu, be moters sutikimo gali būti atliekama sterilizacija... Kalbame apie tokio lygio nusikaltimus. (...) Jei turi negalią, į tave, kaip į mamą, žiūrima labai atsargiai“, – vardijo S. Aginskaitė.
Siūloma pasidaryti abortą, moralizuojama
Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė atkreipė dėmesį, kad moterims su negalia taip pat neprieinama reprodukcinės sveikatos paslaugų sistema. Moterys, turinčios judėjimo negalią, dažnai negali patekti į gydymo įstaigą, ginekologinės kėdės joms taip pat nepritaikytos.
„Moterų su negalia ginekologinės apžiūros vyksta kitaip nei moterų be negalios. Jos negali patekti į tualetą gimdykloje, joms įvedamas kateteris, todėl kyla papildomų rizikų. Kai kalbame apie moteris su intelekto negalia, joms neprieinama komunikacija, nekalbama su jomis, jos nebūtinai supranta informaciją, nes ji pateikiama ne tokiu būdu“, – pastebėjo S. Aginskaitė.
Jos vertinimu, problematiška ir tai, kad seksualinio smurto prevencija nėra pritaikyta moterims su negalia, o lytiškumo ugdymas mokyklose į šias temas taip pat nežiūri iš negalios perspektyvos.
„Moterys su negalia nematomos kaip lytiškos būtybės“, – pažymėjo S. Aginskaitė.
Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė pridūrė, kad kai kurie gydytojai taip pat veikiami visuomenės nuostatų, pavyzdžiui, moterys su negalia išgirsta siūlymų pasidaryti abortą, joms moralizuojama, kad jos galvoja ne apie vaiką, o apie save. Kai kurioms tekę išgirsti ir baisesnių komentarų
„Kas per gyvulys galėjo užlipti ant invalidės?“ – gydytojų žodžius perpasakojo S. Aginskaitė.
Tiesa, pastebėjo ji, dauguma moterų tvirtino, kad gydytojai buvo neutralūs arba palaikė jų pasirinkimus.
Taip pat skaitykite
Mato negalią, o ne žmogų
Audrė Grybauskaitė yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė, ji turi du vaikus, kuriuos augina viena. A. Grybauskaitė diskusijos metu pasakojo susidurianti su neigiamomis visuomenės nuostatomis ir sulaukianti komentarų dėl to, kad turi negalią ir viena augina vaikus.
Kaip pasakojo mama, ji tokių komentarų sulaukdavo mažiau, kol nenaudojo neregio lazdelės – paėmus ją į rankas, situacija pablogėjo, o nemalonių komentarų atsirado daugiau.
„Pastebėjau, kad viskas nukreipiama į mane kaip į mamą su negalia, sakoma, kad vaikas viską už mane tvarko, kiti pedagogai sakė, kad vaikai daro ką nori, kad jos per daug savarankiškos. (...) Nenorima matyti tikrųjų visuomenės žaizdų“, – apgailestavo A. Grybauskaitė.
Ji atviravo, kad ne visada pavyksta nekreipti dėmesio į skaudžius komentarus: „Būna, kad ramiai sureaguoju, bet būna, kad įsiskaudinu, apsiverkiu. Nėra lengva. To pakankamai daug. Kiekvieną kartą mato mano neregio lazdelę, mano negalią, o ne mane kaip žmogų, kuris ateina su problema ar pagalbos prašymu. Yra įvairių situacijų.“
Taip pat skaitykite
Nuolatinės nemalonios situacijos
Dviejų vaikų mama pažymėjo, kad regėjimo negalią turintiems tėvams visiškai neprieinamos ugdymo sistemos, pavyzdžiui, elektroniniai dienynai.
„Turiu ir noriu pasirūpinti savo vaiko gerove, bet negaliu, nes neturiu priėjimo ir lygių galimybių“, – sakė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovė.
Tokiais atvejais padeda ugdymo įstaigų geranoriškumas – kai to reikia, A. Grybauskaitę dukros mokykla informuoja asmeniškai, vyksta dialogas, pokalbiai. Visgi įvairių nemalonių situacijų nutinka.
„Nuolatos patenki į situacijas, kurios nemalonios ir sunkiai sprendžiamos. Be abejo, galima paprašyti pagalbos, bet situacijų yra įvairių. Žmonėms, turintiems regos negalią, yra daug neprieinamų dalykų informacinėse sistemose“, – pabrėžė A. Grybauskaitė.
Ji taip pat pripažino išmokusi slėpti savo negalią: „Kai dar geriau mačiau, slėpdavau tai (...). Kai žmonės suprasdavo, kad esu neįgalioji, būdavo jau per vėlu, nes patikdavau kaip žmogus ir kitas natūraliai tai priimdavo. Bet pati to neparodydavau – slėpdavau, kad negaliu skaityti, kad negaliu matyti telefono.“
Taip pat skaitykite
Didesnė rizika tapti smurto aukomis
Gydytoja akušerė-ginekologė Brigita Vaigauskaitė-Mažeikienė sakė, kad Santaros klinikose sąlygos moterims su negalia pritaikytos, pavyzdžiui, apžiūros kėdės yra funkcinės, o tai situaciją palengvina ir pacientėms, ir gydytojams.
„Visa aparatūra – tiek kėdės, tiek lovos – yra reguliuojama. Šis aspektas ir mums, ir pacientėms yra patogus. Didžiausias sunkumas – personalo trūkumas. Jei yra pacientė su negalia, kartais reikia lydinčio žmogaus, kuris padėtų nueiti į dušą, persėsti“, – kalbėjo B. Vaigauskaitė-Mažeikienė.
Gydytoja pridūrė, kad tokiais atvejais gelbsti darbuotojų geranoriškumas – padeda tie, kurie tuo metu gali. B. Vaigauskaitė-Mažeikienė taip pat atkreipė dėmesį, kad rezidentai nėra supažindinami su negalios temomis, o mokomasi tik iš praktikos, kai rezidentai susiduria su moterimis, turinčiomis negalią.
„Kalbama apie tai, kad rezidentai turi būti ruošiami dirbti su moterimis, turinčiomis negalią, – galbūt tai turėtų būti ne atskiros paskaitos, bet jų ciklas, supažindinimas su pacientėmis, kvietimas į seminarus“, – svarstė akušerė-ginekologė.
Visgi Lietuvos negalios organizacijų forumo advokacijos vadovė S. Aginskaitė akcentavo, kad žmonių su negalia teisės negali „kabėti ant darbuotojų geranoriškumo“.
„Siekiame tam tikrų praktikų, kurios suveiktų atėjus negalią turinčiai moteriai. (...) Svarbu, kad tai nebūtų geranoriškumo ir eksperimentavimo dalykai“, – kalbėjo S. Aginskaitė.
Anot jos, mergaitės ir moterys su intelekto ar psichosocialine negalia patiria nuo dviejų iki penkių kartų didesnę riziką tapti seksualinio smurto aukomis, tačiau dėl nepritaikytos informacijos neretai nesupranta, kad su jomis elgiamasi blogai.
Diskriminacinės nuostatos
Lygių galimybių plėtros centro lyčių lygybės ekspertė ir Lietuvos socialinių mokslų centro mokslo darbuotoja dr. Vilana Pilinkaitė-Sotirovič apgailestavo, kad dar 21 a. turime kalbėti apie moterų reprodukcines teises ir teisę į savo kūną bei apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų, gimdyti ar negimdyti.
„Jos vis dar neturi tų teisių, nes valstybė kontroliuoja jų teisę į savo kūną“, – tvirtino V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Lyčių lygybės ekspertė pastebėjo, kad dar neturime reprodukcinės sveikatos įstatymo, o ši sritis reglamentuojama tik sveikatos ministro įsakymu. Kaip pažangą ji įvardijo praėjusiais metais patvirtintą įsakymą, kad galimas ne tik chirurginis, bet ir medikamentinis abortas.
„Tačiau ši paslauga neapmokama, apmokama tik tais atvejais, jei yra sveikatos indikacijų. (...) Ne visos moterys turi išteklių paslauga pasinaudoti“, – sakė V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Ji taip pat kritikavo nuostatą, kad dirbtinio apvaisinimo paslauga Lietuvoje galima tik susituokusiems žmonėms. Tai – diskriminacinė nuostata, – teigė ekspertė.
„Skatiname gimdyti, bet dalį visuomenės apribojame nuo galimybės turėti vaikų. Keistas pats valstybės požiūris. (...) Kol nepriimame įstatymų, tol buksuojame ir niekaip nepajudame iš vietos“, – tvirtino V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Tokias nuostatas kritikavo ir gydytoja akušerė-ginekologė B. Vaigauskaitė-Mažeikienė – pasak jos, neištekėjusios moterys, norinčios pagalbinio apvaisinimo procedūros, paprastai nukreipiamos į kaimyninę Latviją, kur tokia pagalba joms prieinama.
„Tai turime nedelsiant spręsti. Kuo daugiau apie tai kalbame, kuo daugiau moterų gauna šią pagalbą, kalbasi tarpusavyje, padrąsina kitas, tuo tai lengviau ir labiau prieinama“, – sakė gydytoja.
