Po dar vieno skandalo Bažnyčioje – ekspertų verdiktas. Pasak jų, Bažnyčia pati iš savęs atėmė įrankius susitvarkyti viduje, kadangi nevykdo didelių reformų, o seksualinių nusikaltimų bėdos jau žinomos ir įsišaknijusios. Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad Bažnyčia siekia kontroliuoti, o kunigai, nesugebėdami nedaryti to, už ką baudžia kitus, priversti slėptis.
Lietuvos Katalikų Bažnyčią krečia dar vienas pedofilijos skandalas. Vilniaus arkivyskupijos kunigas Sigitas Grigas atleistas iš pareigų dėl disponavimo pornografinio turinio medžiaga su vaikais. Bažnyčios hierarchai, kaip jau tapę įprasta, sako nieko apie šį atvejį nežinoję.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – „Mažosios studijos“ redaktorė Rūta Tumėnaitė ir Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius.
Į laidą kviesti ir Bažnyčios atstovai – LRT kalbėjo su aštuonių vyskupų atstovais, tačiau iš visų jų atstovų išgirdo, kad vyskupai arba atostogauja, arba yra išvykę, arba dėl kitų priežasčių negali dalyvauti laidoje.
Taip pat skaitykite
– Ponia Tumėnaite, jūs buvote viena iš tų visuomenininkių, kuri dar birželio pabaigoje pasirašė kreipimąsi į visos Lietuvos vyskupus, ragindama įkurti nepriklausomą ekspertų komisiją tiems seksualiniams nusikaltimams Bažnyčioje tirti. Ką tai reiškia? Ar čia yra tarsi toks pripažinimas, kad nepasitikite Lietuvos vyskupais?
R. Tumėnaitė: Tai buvo natūrali daugelio žmonių reakcija į tą skandalą Vilniaus kurijoje, kai tikrai labai aukštas pareigas einantis kunigas...
– Apie Kęstutį Palikšą kalbate.
R. Tumėnaitė: Apie K. Palikšą kalbu. Tai sukėlė tam tikrą ir pasitikėjimo krizę. Nors kai kas net klausia, ar „jūs čia norite kurti kažkokį naują sąjūdį, kokių čia turite tikslų“, viskas kilo iš tokios natūralios desperacijos, kad kaip gali tokie dalykai kartotis.
Paaiškinimai ir pateisinimai, kad nežinojo, ypač apie tą kratą, švelniai tariant, neįtikino. Tiesiog pamatėme, kad čia viskas krypsta į labai didelę pasitikėjimo krizę. Kadangi patys esame Bažnyčios nariai, manėme, kad negalime tiesiog tylėti. Žiūrėdami į kitų šalių patirtį, nusprendėme imtis raginimo, kad ir Lietuvoje būtų toks tyrimas inicijuotas.
Taip pat skaitykite
– Jau daugiau nei prieš mėnesį parašėte laišką – ar sulaukėte vyskupų reakcijos, atsakymų?
R. Tumėnaitė: Jeigu taip visiškai formaliai, atsakymų laiško pavidalu nesulaukėme, buvo tik dviejų vyskupijų atsakymai, kad laiškas gautas, iš kitų net ir to nebuvo. Teko teirautis specialiai, ar tas laiškas gautas.
Bet po kelių dienų Vilniaus arkivyskupas ir Vyskupų konferencijos pirmininkas Gintaras Grušas pasikvietė kelis laišką pasirašiusius iniciatorius, taip pat buvo dalyvių iš jo pusės ir buvo toks susitikimas, pasidalinimas įžvalgomis.
Buvo nuspręsta, kad dialogą tęsime. Mes tikrai labai džiaugiamės tuo ir ruošiamės kitam susitikimui. Buvo nutarta, kad vasara, dabar toks ramus metas, gal maždaug rudens pradžioje susitiksime ir per tą laiką gal mes čia tarpusavyje apsitarsime, koks galėtų būti tyrimo pagrindas, kokia kryptis.
Domimės kitų šalių patirtimis, kokia turėtų būti tyrimo struktūra, nes čia jau yra kitų specialistų reikalas.
Taip pat skaitykite
– Profesoriau, jūs irgi laišką pasirašėte – kodėl reikia nepriklausomų ekspertų? Manote, Bažnyčia nebepajėgi susitvarkyti viduje?
P. Aleksandravičius: Aš manau, kad Bažnyčia pati iš savęs atėmusi įrankius susitvarkyti viduje, neatlikdama labai didelių reformų. Šie klausimai, kurie dabar iškilo, visos šitos bėdos, problemos Bažnyčios viduje jau buvo žinomos, jos yra įsišaknijusios, ir tam, kad situacija pasikeistų, Bažnyčia privalės įvykdyti labai gilias struktūrines reformas.
Deja, aš manau, kad be išorinio impulso, t. y. be pasauliečių, be viešumo, Bažnyčia iš tiesų nėra pajėgi šių reformų atlikti. Kai mes kalbame apie seksualinius skandalus Bažnyčioje, reikia išskirti tokius du klausimus.
Pirmiausiai, kodėl tarp kunigų yra paplitęs toks labai netvarkingas seksualinis gyvenimas, kuris prieina netgi iki nusikaltimų, t. y. iki pedofilijos, kartais seksualinės prievartos, piktnaudžiavimo autoritetu. Taigi, kodėl ši problema yra tarp kunigų.
Ir yra kitas klausimas, kodėl yra slėpimo kultūra, t. y. dėl kokių priežasčių visa ši seksualinė netvarka ir kartais nusikaltimai, jei kalbame apie pedofiliją, buvo slepiami. Jeigu mes paieškotume atsakymų į šias dvi problemas ir šiuos du klausimus, mes pamatytume, kad problemos yra struktūrinės. Problemos labai giliai įsišaknijusios į pačią, sakyčiau, Bažnyčios teologiją, į kunigo įvaizdį.
– Visos laidos neužtektų toms problemoms aptarti, tikrai labai sudėtinga tema. Ponia Tumėnaite, jūs minite frazę „pasitikėjimo krizė“. Štai naujausias atvejis – jau po jūsų rašto – kunigas Sigitas Grigas. Jeigu ne žiniasklaida, vargu ar būtume sužinoję apie šį atvejį, nes Vilniaus arkivyskupas sako nežinojęs, kad 2020 metais minėtas kunigas teistas už vaikų pornografijos laikymą.
Dabar, kiek supratom iš arkivyskupijos pranešimo, jis figūruoja dar viename kažkokiame internetiniame nusikaltime. Ar, jūsų manymu, tai simbolizuoja slėpimo kultūrą? Ar gali būti, kad natūraliai arkivyskupai nežino?
R. Tumėnaitė: Aš manau, kad gali būti ir to, ir to. Kai ta kultūra labai įsišaknijusi, atsiranda tam tikras kažkoks nebaudžiamumo mentalitetas. Neturiu galvoje, kad tai kažkokia kriminalinė mąstysena, bet kai viskas tvarkoma taip, kad mes susitvarkysime institucijos viduje, čia labai ilgai ta kultūra klestėjo (...).
– Ponia Tumėnaite, prieš septynerius metus tikintieji jau rašė raštus vyskupijai, skundėsi dėl šio kunigo. Jis tuo metu dirbo kitoje parapijoje, aš pats rašiau straipsnį prieš penkerius metus ir žmonės liudijo, pasakojo apie problemas, tačiau tuo metu vyskupija neišgirdo, sakė, reikėtų ne anoniminių laiškų. Ką tai rodo? Juk žmonės signalizavo jau seniai ir tarsi neturėtų dabar būti didelio nustebimo, kai šis klausimas iškilo?
R. Tumėnaitė: Aš manau, vyksta tam tikras švytuoklės skrydis į kitą pusę – kaip mes reikalaujame skaidrumo iš išrinktųjų politikų, iš savo vadovų, ačiū Dievui, šita kultūra, šita mąstysena persikelia ir į Bažnyčią. Tai yra kartų kaita, tai yra požiūris, kad mes turime teisę tikėtis, kad mūsų vadovai bus skaidrūs ir kalbės, darys tai, ką patys skelbia.
Jau yra viešoji nuomonė, viešoji terpė, penkeri metai jau vis dėlto yra nemažas tarpas, ir manau, kad Bažnyčia tiesiog negali sau leisti toliau elgtis taip, tarsi nieko nebuvo, jeigu nori likti aktuali šioje labai sparčiai sekuliarėjančioje visuomenėje, pasaulyje.
Tokia elgsena jau nebeveikia, ji netvari, taip šiuolaikiškai kalbant. Tuo labiau kad popiežius Pranciškus vos ne kas antroje katechezėje kalba apie piktnaudžiavimą galia, autoritetu – čia ne tik yra seksualinis piktnaudžiavimas, tai yra dalis didesnio piktnaudžiavimo, kad aš turiu galią ir aš ja naudojuosi niekam neatsiskaitydamas.
Ši kultūra pamažu turi būti raunama, bet tai labai užtrunka, nes ypač mūsų krašte dėl įvairių istorinių ir politinių aplinkybių tie procesai buvo labai suvėluoti, o Vakaruose jie jau yra savaime suprantami.
– Pone Aleksandravičiau, Lietuva toli gražu ne išimtis ir štai popiežius Pranciškus lankosi dabar Portugalijoje ir susitiko su seksualinio išnaudojimo aukomis. Ką rodo toks jo gestas?
P. Aleksandravičius: Tai rodo, kad popiežius Pranciškus ragina Bažnyčią atsisakyti visuomenės kontrolieriaus vaidmens ir pradėti artintis prie žmogaus tokio, koks jis yra. Man atrodo, tai ir yra visų šių problemų sprendimas, nes visos šios problemos, apie kurias mes kalbame, kyla iš to, kad Bažnyčia norėjo kontroliuoti visuomenę, o ne skelbti Evangeliją.
Kai tikslas yra kontroliuoti, o patys kontrolieriai nesugeba nedaryti to, už ką baudžia kitus žmones, jie tada yra priversti slėptis, iš čia slėpimo kultūra.
– Profesoriau, labai įdomus dalykas – paminėjote, kad patys nesugeba gyventi nedarydami to, o nori visuomenę kontroliuoti. Kanclerio Kęstučio Palikšos atvejis – tai rodo, kad visgi tai pasiekė aukščiausius Bažnyčios hierarchus, nes tai elitinis dvasininkas, ėjęs aukštas pareigas. Kaip jūs pakomentuotumėte ir tą arkivyskupijos gynimąsi, kad mes nieko nežinojome ir net nežinojome, dėl ko krata, kuo nelabai kas ir tikėjo?
P. Aleksandravičius: Yra kur kas aukštesnių hierarchų nei vyskupijos kancleriai, kurie yra į tai įsivėlę. Nesvarbu, kokią hierarchijos pakopą užima dvasininkas, mes žinome aukščiausio rango kardinolus, kurie yra, buvo mūsų laikais įsivėlę į pačius šlykščiausius skandalus, taip pat ir pedofiliją.
Tai ne hierarchijos klausimas, todėl ir sakau, kad tai yra labai rimta, visą kunigiškąją Bažnyčią, dvasininkus apėmusi problema ir ją reikia spręsti struktūriškai. Manau, popiežius Pranciškus tai parodo.
R. Tumėnaitė: Aš dar norėčiau papildyti dėl popiežiaus Pranciškaus susitikimo su aukomis. Tai vyksta pasaulio jaunimo dienų kontekste ir popiežius Pranciškus puikiai supranta, kad tie žmonės, tie jauni žmonės, yra Bažnyčios ateitis.
Iš to, kokį signalą siunčia aukščiausi Bažnyčios hierarchai, galima maždaug nuspėti, kaip tas jaunas žmogus suvokia. O jauni žmonės yra ypač jautrūs neteisybei, skriaudai. Todėl galima labai džiaugtis ir sveikinti, kad popiežius Pranciškus visą šitą naratyvą atkreipė į aukas.
Iki šiol tos aukos būdavo nematomos, iš pradžių buvo tildomos, tada netikėdavo jomis, ir staiga kažkas sprogo, kai pagaliau atsigręžia ir pamatė. Girdime, kad reikia kalbėti su aukomis. Ir tik tada, kai aukos pradės kalbėtis, tikrasis mastas ir išlįs.
Kodėl pasaulis prieš 30 metų nuteisė Sinéad O'Connor? Čia gal toks gana kraštutinis atvejis, labai toks drastiškas poelgis, kai ji 1992 metais tiesioginėje televizijos laidoje Amerikoje, tokioje šalyje, suplėšė Jono Pauliaus II nuotrauką.
Man pačiai tada irgi atrodė, kad tai kažkoks reklamos siekis. Tai sugriovė jos karjerą, ji už tai labai skaudžiai sumokėjo, bet dabar praėjo 30 metų. Ji kalbėjo apie prievartą, bet tada dar viešoji nuomonė nebuvo toje pusėje, tiesiog nebuvo laikas.
Dabar tie patys katalikiški leidiniai ją pranaše vadina, kad ji jau tada kalbėjo apie tai, kas yra labai svarbu, ir kad dabar galbūt reikėtų atsiprašyti jos už tai, kad ji tikrai ne reklamos siekė, o savo ir kitų skriaudą išsakė tokiu labai drastišku būdu. Taip kad matome, kad viskas gali labai pasikeisti.
