Nors kai kurie namų neturintys ir gatvėje gyvenantys žmonės tokia savo padėtimi skundžiasi, kitiems tai yra gyvenimo būdas, sako šioje srityje dirbantys specialistai. Pasak jų, benamystės problemos neišspręs nei institucijos, nei policija, svarbiausia – parodyti dėmesį ir užmegzti ryšį, nes benamius dažniau norima paslėpti, o ne jiems padėti.
Anksčiau Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinio centro „Betanija“ savanoriai žmonėms, neturintiems namų, dalijo miegmaišius. Tokia akcija siekiama užmegzti ryšį, kuris padėtų spręsti problemas, dėl kurių žmonės lieka gatvėje.
Kartu su savanoriais miegmaišius dalijęs „Betanijos“ vadovas Miroslavas Seniutis sako nesitikėjęs, kad poreikis bus toks didelis ir ateis tiek daug žmonių. Portalui LRT.lt jis pasakoja, kad pasiimti miegmaišių atėjo ne tik benamiai, bet ir skurdą patiriantys bei vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys itin taupiai.
„Betanijos“ vadovo teigimu, kartais žmonės ateina dėl to, kad kas nors dalijama: „Jau tai yra pakankama priežastis ateiti ir priimti pagalbą, kokia ji bebūtų – ar maistas, ar drabužiai. Toks mąstymas neatsiranda iš gero gyvenimo, matyt, žmogus jaučiasi visiškai neaprūpintas ir neužtikrintas dėl rytojaus, todėl ieško visų įmanomų pagalbos šaltinių ir būdų.“
Renkasi ne nakvynės namus, o gatvę
Gatvėje gyvenančių žmonių patirtis – labai įvairi. Kai kurie gatvėje atsidūrė praradę būstą, kiti – dėl priklausomybių. Kaip sako M. Seniutis, dalis namų neturinčių žmonių geriau renkasi gyvenimą gatvėje, o ne nakvynės namuose.
„Jie tiesiai šviesiai, bet tyliai į ausį pasakė, kad „aš gyvenu kur papuola“. Bandžiau paklausti, kodėl ne nakvynės namuose. Vienas atsakymas buvo toks, kad „ten man nesaugu, neramu, patyriau smurtą, manęs prašė pinigų, sumušė“. Tai nėra kiekvieno benamio pagrindinis motyvas, dėl ko jis renkasi gatvę, o ne nakvynės namus, bet yra ir tokių pavyzdžių.
Nakvynės namuose, matyt, susiformuoja tam tikra subkultūra su tam tikromis taisyklėmis, praktikomis, kurios nebūtinai užtikrina saugumą ir ramų buvimą. Tada žmogus traukiasi, renkasi būti vienas lauke“, – LRT.lt pasakoja M. Seniutis.
Pasak jo, dalis žmonių, ilgesnį laiką gyvenančių gatvėje, turi priklausomybių. Jų kasdienė rutina prasideda nuo klausimo, kaip gauti pinigų ir įsigyti alkoholio. Tačiau „Betanijos“ vadovas akcentuoja, kad kiti namus prarado sugrįžę iš emigracijos, netekę šeimos, sugriuvus santuokai.
Kartais tokiais atvejais žmonės nevartoja svaigalų, tačiau neturi gebėjimų ir motyvacijos ką nors keisti.
„Kartais gyvenimas ir buvimas gatvėje tampa kasdienybe, vieninteliu realiu gyvenimu, be to, kiekvienas pokytis yra skausmingas. Netgi nuspręsti keltis viena valanda anksčiau, nei esu pripratęs, jau yra nepatogu ir nesmagu, tuo labiau galima įsivaizduoti, kiek diskomforto ir streso gali patirti žmogus, kuriam reikia kur kas didesnių pokyčių patirti, iki jų nukeliauti“, – pažymi M. Seniutis.
Vieni skundžiasi, kitiems – gyvenimo būdas
Jam antrina socialinė darbuotoja Miglė Žukauskė. Jos teigimu, dažniausiai būstą žmonės praranda dėl iširusių santykių ar skolų. Vis dėlto didžiausia problema – priklausomybės, dėl kurių dažniausiai ir griūva santuokos, prarandamas darbingumas ir pajamos.
M. Žukauskė pastebi ir kitą tendenciją – asmenys neturi asmens dokumentų: „Ateina žmonės prašyti pagalbos sutvarkyti dokumentus, nes jie gimę Lietuvoje, bet neturi pilietybės. Atrodo, kaip gali gimti Lietuvoje ir neturėti dokumento?“
Su tokia problema paprastai susiduria vyresnio amžiaus žmonės, kurie, pavyzdžiui, įkalinimo įstaigą paliko Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jiems jau negaliojančio asmens dokumento neatidavė, o naujo jie taip ir nepasidarė.
„Keista, kaip 30 metų gyveno be dokumento ir išgyveno“, – svarsto M. Žukauskė.
Jos teigimu, kai kurie namų neturintys asmenys savo padėtimi skundžiasi, o kitiems tai yra gyvenimo būdas: „Jie žino, kaip pragyventi, jų darbas yra eiti ieškoti antrinių atliekų, rinkti butelius, metalo laužą pridavinėti. Kiti eina išmaldos prašyti. Įvairiai. Jiems tai kaip savotiškas darbas.“
Benamystės problemos neišspręs nei institucijos, nei policija
Anot M. Žukauskės, gatvėje gyvenantys žmonės žino visuomenės nuostatas ir save tikriausiai įvardija kaip kitokius. Socialinė darbuotoja pažymi neskirstanti žmonių ir siekianti, kad bendraudami žmonės atsivertų ir atskleistų savo poreikius, nes tai padėtų suteikti tinkamą pagalbą.
„Užmezgus ryšį galima išspręsti bent jau dalį problemų. Gal žmogaus ir neišrausi iš gatvės, gal tai jo gyvenimo būdas, nes žmonės labai įvairūs – vieni nori iš to išeiti, kiti nenori. Nemanau, kad reikia versti, geriau padėti kad ir minimaliomis bazinėmis priemonėmis, kad ir maisto duoti, ir tai žmogiškumas. Šilumos reikia duoti. Mes nežinome, kur kada galime į kokią situaciją papulti“, – akcentuoja M. Žukauskė.
Pasak „Betanijos“ vadovo, visuomenės nuostatos stipriai veikia ne tik benamių gyvenimą, bet ir pagalbą teikiančius darbuotojus. Su praeivių reakcija savanoriai susidūrė ir dalydami miegmaišius.
„Susidūrėme su tokiu požiūriu, kad „ką jūs čia darote, tik pagilinate ir įtvirtinate žmonių benamystę, o ne prisidedate prie pagalbos. Praeiviai replikavo, kad „jiems ne miegmaišio reikia, o kastuvo ar kitų darbo priemonių į rankas“. (...)
Yra požiūris, kad šie žmonės turi dingti, išnykti. Įsivaizduojama, kad tai turi vykti automatiškai, niekaip neįsiterpiant ir niekaip nesąveikaujant su jais“, – apgailestauja M. Seniutis.
Vis dėlto, pabrėžia jis, tai yra labai klaidingas požiūris. Svarbiausia – užmegzti ryšį su šiais žmonėmis. Jo nuomone, benamystės problemos neišspręs nei institucijos, nei policija.
„Tai, kad kas nors iškviečia policiją, nes parke benamiai šiukšlina ar netinkamai elgiasi, triukšmauja, nepakeis situacijos. Poryt jie vis tiek ten grįš ir būriuosis. Reikia kitokios prieigos. Bandome jos ieškoti ir prieiti prie jų, įsiminti jiems kaip gatvės darbuotojai, kaip tie žmonės, kuriais galima pasitikėti, pas kuriuos galima ateiti dėl to, kas rūpi“, – kalba „Betanijos“ vadovas.
Dažniau norima paslėpti, o ne padėti
Nors manoma, kad benamystės problemą galima išspręsti žmones perkėlus į nakvynės namus, M. Seniutis laikosi kitokios nuomonės.
„Galima bandyti įsivaizduoti, kaip gali jaustis perkeliamas žmogus. Jei mane kas nors perkelia, tai aš esu kaip daiktas, kurį įkiša ten, įkiša ten.
Toks identitetas vėliau manyje ir įsitvirtina, tikriausiai jau nepasitikėsiu jokia institucija, jokia įstaiga, neatsiversiu niekaip, į nieką nesikreipsiu, su savo bėdomis gyvensiu gatvėje, gyvensiu kaip noriu ir niekas man nieko negalės padaryti“, – kalba M. Seniutis.
Jis svarsto, kad benamių niekas nenori iš tikrųjų pasiekti, dažniau norima juos paslėpti, kur nors išvežti. Taip žmonės įtvirtina tokį savo identitetą ir tada sunku tikėtis, kad jie savarankiškai dalyvaus visuomenės gyvenime, atsistos ant kojų ir grįš į darbo rinką ar atnaujins santykius su kaimynais ir šeimos nariais, tvirtina „Betanijos“ vadovas.
Stebuklų istorijos
Benamystės problema Lietuvoje nemažėja, priešingai, „Betanija“ teigia, kad tris kartus išaugo pagalbos besikreipiančių benamių skaičius.
„Benamių žmonių tikrai nemažėja, jie niekur nedingsta – jei jų sumažėja mūsų centre, jų tiesiog yra daugiau gatvėje. Per pandemiją be to, kad trečdaliu padaugėjo socialinio centro lankytojų, tikriausiai panašiai padaugėjo benamių, ateinančių į centrą.
Nesitikėjome aptikti tiek daug benamių žmonių Antakalnio ir Žirmūnų mikrorajonuose, nes toje sankirtoje yra mūsų socialinis centras. Mums atrodė, kad ten visi benamiai mus pasiekę. Bet, išėję į gatvę, pačią pirmą dieną tikriausiai keliolika benamių sutikome eidami“, – pasakoja M. Seniutis.
Todėl sėkmės istorijos socialiniams darbuotojams suteikia didelę laimę. Vis dėlto, kaip sako M. Seniutis, paprastai jų nėra daug.
„Jei žmogus, kuris buvo gatvėje, susiranda darbą, atsikrato priklausomybių, turi reguliarių pajamų, nuomojasi būstą, tai yra vos ne stebuklas. Tokių istorijų tikrai labai mažai, jas galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais“, – sako M. Seniutis.
Todėl, priduria jis, paprastai džiaugiamasi ir tuo, kad benamis, anksčiau dienų dienas sėdėjęs vienas ir rinkęs šiukšles, atranda dienos centrą, susiranda saugią vietą ir susipažįsta su kitais žmonėmis.
„Kai jie turi su kuo nors ryšį, stengiasi ir daro. Ryšys jiems būtinas“, – priduria ir M. Žukauskė.
