Net ir milžiniška sėkmė karjeroje ir po mirties neblėstantis žinomumas jai neatnešė laimės. Jos gyvenime – sunkios vaikystės patirtys, nelaiminga meilė, neišsipildžiusi svajonė tapti mama. Minint 100-ąsias M. Monroe gimimo metines, vieną ryškiausių 20 amžiaus žvaigždžių iki šiol lydi daugybė neatsakytų klausimų ir neišaiškintų paslapčių, kurios žadina smalsumą ir skatina ieškoti atsakymų.
Aktorė, modelis ir dainininkė užgeso būdama 36-erių. Žvaigždės mirtį iki šiol supa daugybė mitų ir sąmokslo teorijų. Ne mažiau legendų sklando ir apie jos spalvingą gyvenimą. Nors M. Monroe nebėra jau daugiau nei šešis dešimtmečius, iki šiol smalsuolius masina dramatiška istorija, pašėlę meilės romanai, nemarus įvaizdis, tapęs jos vizitine kortele ir 20 amžiaus seksualumo simboliu.
M. Monroe (tikrasis vardas Norma Jeane Mortenson) gimė 1926 m. birželio 1-ąją Los Andžele. Kaip rašoma knygoje „Marilyn Monroe: The Biography“, jos mama Gladys Monroe prieš tai jau buvo ištekėjusi – būdama 14-os ji susituokė su devyneriais metais vyresniu Johnu Newtonu Bakeriu ir su juo susilaukė dviejų vaikų – Roberto ir Berniece. Vyras smurtavo, todėl Gladys su juo išsiskyrė ir išsikovojo vaikų globą, tačiau jis vaikus pagrobė ir išsivežė į Kentukį. Apie vyresnius brolį ir sesę M. Monroe sužinojo jau tik būdama paauglė.
Netrukus po skyrybų Gladys ištekėjo už Martino Edwardo Mortenseno, tačiau ši santuoka tetruko kelis mėnesius, nors oficialiai nebuvo nutraukta kelerius metus. Būtent antrasis motinos sutuoktinis dokumentuose įrašytas kaip M. Monroe tėvas, bet aktorės biografai vieningai teigė, kad biologiškai juodu nebuvo susiję.
Nors tuo metu jos motina turėjo ne vieną romaną, pati M. Monroe manė, kad jos tėvas galėtų būti Charlesas Stanley Giffordas, Gladys viršininkas „RKO Studios“, su kuriuo ji turėjo romaną apie 1925-uosius. Ji ne kartą bandė su juo susisiekti, tačiau buvo atstumta ir juodu niekada taip ir nesusitiko.
Jos tėvo paslaptis buvo atskleista vos prieš ketverius metus, kai pasirodė dokumentinė juosta „Marilyn, Her Final Secret“ („Marilyn, jos paskutinė paslaptis“), kurioje atskleidžiama tikrojo žvaigždės tėvo tapatybė.
Režisieriaus François Pomèso dokumentinis filmas remiasi DNR tyrimu, kurį atliko Pietų Prancūzijoje dirbantis molekulinės archeologijos ekspertas, naudojęs M. Monroe plaukų mėginį, gautą iš žinomo aukciono vedėjo ir autentiškumo vertintojo Johno Reznikoffo. Taip pat buvo pasitelktas seilių mėginys, paimtas iš Ch. S. Giffordo anūkės. Tyrimai patvirtino, kad būtent Ch. S. Giffordas buvo aktorės tėvas.
Jo artimieji pasakojo ilgus metus apie tai kalbėję, nors jokių įrodymų neturėję. Dokumentinėje juostoje Ch. S. Giffordo palikuonės išreiškė apgailestavimą ir apmaudą, kad senelis taip ir nepripažino savo dukters bei ją atstūmė, veikiausiai taip norėdamas apsaugoti nuo viešumos savo kitus vaikus.
Iš tiesų M. Monroe atstumta jautėsi visą gyvenimą, mat ir santykiai su motina nesusiklostė. Nors pirmaisiais gyvenimo metais mama ja rūpinosi, dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų mergaitę turėjo atiduoti globėjams ir kurį laiką ją lankydavo tik savaitgaliais.
Galiausiai moteriai pavyko įsigyti nedidelį būstą, į kurį pasiėmė ir septynerių dukrą. Tiesa, ne ilgam. Po metų Gladys buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija ir likusį gyvenimą ji praleido gydydamasi, keliaudama po ligonines, rašoma biografinėje knygoje „Marilyn: The Passion and the Paradox“.
Kurį laiką ji gyveno pas globėjus, kur galbūt būdama 11 metų patyrė seksualinį išnaudojimą. Galiausiai apsigyveno globos namuose.
Būdama 16 metų ji ištekėjo už Jimo Dougherty, bendramokslio iš vidurinės mokyklos. Kaip rašoma „People“, tuo metu ją buvo norima perkelti iš globėjų šeimos, buvo svarstoma galimybė ją sugrąžinti į globos namus. Kad padėtų to išvengti, penkeriais metais vyresnis J. Dougherty sutiko ją vesti.
Nors vėliau ji prisipažino, kad šioje santuokoje mirė iš nuobodulio, su vyru ji pragyveno ketverius metus.
Jam įsidarbinus prekybos laivuose, iš pradžių ji keliavo su juo, vėliau jis buvo perkeltas, o Marilyn pasiliko jo tėvų namuose ir įsidarbino gamykloje „Radioplane Company“. Ten, pasak biografinės knygos „The Many Lives of Marilyn Monroe“, ji sutiko fotografą Davidą Conoverį, atvykusį įamžinti gamykloje dirbančių moterų ir taip pakelti jų dvasią. Tuo metu dar Norma Jean Dougherty patraukė jo žvilgsnį ir jis pakvietė ją pozuoti. Taip ji pradėjo dirbti modeliu D. Conoveriui ir jo kolegoms. Anot „People“, jos vyras apie žmonos veiklą sužinojo atsitiktinai – pas kolegas jūrininkus pamatęs plakatą su jos atvaizdu. Galutinai pašlijus santykiams, pora nusprendė išsiskirti.
Papuošusi daugybę žurnalų viršelių, ji galiausiai pasuko į aktorystę. Aktorės karjerą Norma Jean pradėjo 1946-aisiais, pasirašiusi pirmąjį kontraktą. Tuo metu ji ir gavo scenos vardą Marilyn Monroe.
„Manau, kad būdama penkerių pradėjau svajoti apie aktorystę. Man labai patiko žaisti. Man nepatiko mane supantis pasaulis, nes jis buvo gana niūrus, bet man labai patiko žaisti namus. <...> Kai supratau, kad tai yra vaidyba, pasakiau, kad būtent tuo noriu užsiimti. <...> Kai kurios globėjų šeimos siųsdavo mane į kiną, kad išvarytų iš namų. Ten sėdėdavau visą dieną, iki pat nakties, bet man patiko“, – pasakojo ji 1962-ųjų interviu „Life Magazine“, prisimindama vaikystės ir paauglystės patirtis, padėjusias atrasti savo profesinį kelią.
Jos karjera klostėsi sėkmingai. Įspūdingą vaidmenį filme „Autobusų stotelė“ labai gerai įvertino kritikai, o už vaidybą juostoje „Džiaze tik merginos“ aktorė įvertinta „Auksiniu gaubliu“. Vis dėlto vizitine jos kortele tapo daina „Deimantai – geriausi merginų draugai“. Tai pavertė M. Monroe žvaigžde, nors, kaip dažnai sakoma, viena garsiausių ir labiausiai nesuprastų.
„Manau, kai esi žinomas, kiekviena silpnybė yra perdėta. Kino pramonė turėtų elgtis kaip motina, kurios vaikas ką tik išbėgo prieš automobilį. Bet užuot priglaudusi vaiką prie savęs, ji pradeda jį bausti.
Tu tarsi net negali peršalti. Vadovai gali susirgti ir dirbti telefonu, bet tu negali drįsti susirgti, – 1962-ųjų interviu kalbėjo Marilyn Monroe, atkreipusi dėmesį į industrijos požiūrį į aktorius ir kūrybą. – Tai turėtų būti meno forma, o ne tik gamybos įmonė. Jautrumas, kuris man padeda vaidinti, taip pat verčia mane reaguoti. Aktorius turėtų būti jautrus instrumentas.“
Kad ir kaip būtų, jautrią M. Monroe sielą sužeisdavo ne tik skauduliai, kuriuos įžvelgė industrijoje, bet ir asmeninio gyvenimo sunkumai. 1954-aisiais žvaigždė ištekėjo antrąkart. Po dvejų metų draugystės ji tapo beisbolo legendos Joe DiMaggio žmona.
Aplinkiniai manė, kad ši santuoka nuo pat pradžių buvo pasmerkta, nors jų jausmais niekas neabejojo. Vos po devynių mėnesių santuokos M. Monroe savo namų kieme susirinkusiems žurnalistams pranešė, kad nusprendė skirtis dėl patiriamo sutuoktinio psichologinio smurto. Iš tiesų jis buvo pavydus, linkęs valdyti ir netgi fiziškai smurtauti prieš žmoną.
Apie šią santuoką artimas aktorės bičiulis, fotografas Samas Shawas savo knygoje „Dear Marilyn: The Unseen Letters and Photographs“ rašė: „Jų romano pradžioje Marilyn dar nebuvo žvaigždė, gaunanti pagrindinius vaidmenis. Priešingai nei manoma, tai ji jį viliojo ir vijosi. Ji visiškai jam atsidavė. <...> Deja, jos sutuoktiniai niekada nesuprato jos individualumo. Kaip ir daugelis, jie norėjo ją formuoti ir perdaryti pagal savo standartus.“
Nepaisant skaudžios santuokinės patirties, J. DiMaggio ir M. Monroe visada išliko vienas kitam atrama. „Jie liko draugais iki pat pabaigos. Joe liko jos gyvenimo fone. Draugas. Buvęs meilužis. Kartais saldus, kartais – kartus. Meilės istorija, jaudinanti labiau nei Holivudo scenarijus, – rašė S. Shaw. – Jis visada buvo jos pusėje. Jos tvirtovė tarp visų tų meilės istorijų, kuriomis garsėjo Holivudo filmai. Marilyn ir Joe romanas už ekrano ribų buvo gilesnis ir reikšmingesnis nei tas, kuris šmėžavo ekranuose.“
Iš viso M. Monroe buvo ištekėjusi tris kartus. Trečiuoju jos vyru tapo scenaristas Arthuras Milleris. Anot BBC, juodu pirmą kartą susitiko dar praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje Los Andžele. Tuo metu A. Milleris jau buvo laikomas vienu žymiausių dramaturgų šalyje, o M. Monroe dar tik siekė įsitvirtinti kino industrijoje.
„Jos vaizdas buvo tarsi skausmas, ir žinojau, kad turiu pabėgti arba pasinerti į nežinomybę, pranokstančią viską, ką galima suvokti. Nepaisant viso jos spindesio, ją apgaubė tamsa, kuri mane suglumino“, – 1987-aisiais interviu BBC pirmą jųdviejų susitikimą prisiminė A. Milleris.
1956 m. Niujorke, kai buvo galutinai užbaigti abiejų skyrybų procesai, jie susituokė civilinėje ceremonijoje. Po kelių dienų vyko iškilmingos žydiškos vestuvės, dėl kurių M. Monroe atsivertė į savo naujojo vyro tikėjimą.
Nepaisant jų ryšio, netrukus paaiškėjo, kad jų gyvenimo būdas ir siekiai nesutampa, rašoma archyviniame BBC interviu. M. Monroe jautė spaudimą atitikti lūkesčius, kokia turėtų būti „gera“ žmona. Nors juodu norėjo susilaukti vaikų, nepavyko: pirmasis nėštumas buvo negimdinis, o 1959 m. M. Monroe patyrė persileidimą.
Dar prieš šią santuoką M. Monroe buvo pradėjusi vartoti vaistus nuo nerimo, situaciją blogino žiniasklaidos dėmesys jos asmeniniam gyvenimui ir nesėkmės norint tapti mama. 1957 m. per filmavimą ji buvo paguldyta į ligoninę dėl barbitūratų perdozavimo.
Situacija negerėjo ir kuriant juostą „The Misfits“, kurią A. Milleris parašė būtent žmonai, kad galėtų atskleisti jos talentus. Tai buvo pirmasis toks draminis jos vaidmuo, tad filmo kūrimo darbai labai užsitęsė, viską apsunkino M. Monroe emocinė būsena ir priklausomybės. Buvo teigiama, kad filmuojant juostą A. Milleris su žmona praktiškai nebendravo, tuo metu jis kaip tik labai suartėjo su vokiečių kilmės fotografe Inge Morath (kurią vedė praėjus mėnesiui po M. Monroe mirties).
M. Monroe svaigalų vartojimas pasiekė tokį lygį, kad 1960 m. rugpjūtį filmo režisierius Johnas Hustonas sustabdė filmavimo darbus, kad ji būtų paguldyta į ligoninę detoksikacijai.
1961 m., praėjus mažiau nei penkeriems santuokos metams, pora oficialiai išsiskyrė, o filmas „The Misfits“ tapo paskutiniu M. Monroe užbaigtu filmu.
Skyrybos paspartino jos nuosmukį, kurį žymėjo nepastovus elgesys bei piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais.
Nors asmeninis aktorės gyvenimas jau buvo sugriautas, jį apipynė dar daugiau mitų bei spekuliacijų – sklandė kalbos, kad ji turėjo romaną su JAV prezidentu Johnu F. Kennedy ir jo broliu Robertu Kennedy. Anot „People“, ji netgi grasino surengti spaudos konferenciją ir apie tai papasakoti žiniasklaidai. Šiuos gandus pakurstė legendinis jos pasirodymas prezidento 45-mečio šventėje, kai prisėdusi prezidentui ant kelių, sudainavo jam „Happy Birthday“ 1962-ųjų gegužę, likus vos porai mėnesių iki M. Monroe mirties.
36-erių žvaigždė buvo rasta negyva rugpjūčio 5-ąją savo namuose Los Andžele. Tuo metu aktorę nuolat prižiūrėjo psichiatras, kuris jai buvo išrašęs daugybę vaistų psichikos sveikatos problemoms bei nemigai gydyti. Nepaisant pastangų rūpintis žvaigžde, ji perdozavo receptinių vaistų. Oficialiai jos mirtis pripažinta savižudybe. Tiesa, daugelis netiki, kad žvaigždė nusižudė, manoma, kad ji galėjo būti nužudyta. Tačiau tai lieka dar viena neatskleista M. Monroe paslaptimi.
