Iki paskutinio atodūsio savo imperiją kūręs legendinis mados kūrėjas Giorgio Armani gyvenimo pabaigoje prisipažino, kad gailisi tik vieno – per mažai laiko skyręs artimiausiems. Apie juos jis kalbėjo mažai, tačiau neslėpė – už viską yra dėkingas savo verslo ir gyvenimo partneriui Sergio Galleoti, kurio netektį vadino didžiausiu gyvenimo praradimu, ir Pantaleo Dell'Orco, palaikiusiam jį sunkiausiomis akimirkomis ir drauge nuėjusiam ilgiausią kūrėjo gyvenimo atkarpą.
Visą gyvenimą G. Armani atidavė madai ir savo imperijai. Pernai pasirodžiusiame laikraščio „Corriere della Sera“ interviu tuo metu 90 metų dizaineris prisipažino, kad jau po truputį svajojo apie pensiją ir planavo savo atsitraukimą.
„Dar galiu dvejus ar trejus metus vadovauti bendrovei. Ne daugiau“, – tąkart sakė jis ir pridūrė, kad laukia, kada jam nebereikės priimti sprendimų. „Aš nemiegu naktimis. Aš nebežinau, kas yra gilus, ramus miegas, toks, kaip kadaise buvo. Dabar naktimis sapnuoju ir sapnuose kuriu savo ateitį.“
Tiesa, ateities ne tiek daug buvo belikę – ketvirtadienį pasaulį apskriejo žinia, kad 91-erių kūrėjas mirė.
Nors apie jo sveikatos būklę daug žinoma nebuvo, vasarą nepasirodęs svarbiausiuose mados renginiuose jis prisipažino besigydantis, tačiau savo ligos neįvardijo.
„Siekis viską kontroliuoti – mano silpniausia vieta“, – paskutiniame savo interviu „Financial Times“ sakė G. Armani, pasakodamas, kaip jau sirgdamas, per nuotolį stygavo kiekvieną vasarą surengtų mados pristatymų detalę, kaip planavo „Armani“ imperijos 50-mečio paminėjimus rugsėjį, kurių taip ir nesulaukė.
Nepaisant savo sveikatos ar garbaus amžiaus, G. Armani visada garsėjo nesenkančia energija, ištverme, veiklumu, užsispyrimu ir beprotišku atsidavimu savo prekių ženklui. „Nežinau, ar esu darboholikas, bet sėkmė reikalauja daug ir sunkaus darbo“, – „Financial Times“ sakė jis.
Tikėjimą savimi įžiebė mylimasis
G. Armani legenda prasidėjo 1934-aisiais, netoli Milano esančioje Pjačencoje. Nors tris vaikus auginusi Armani šeima vertėsi neblogai, prasidėjus karui viskas pasikeitė. Ankstyvuosiuose Giorgio prisiminimuose – daugiausia vargas, alkis, o vėliau ir sunki trauma. Kartą su draugu žaisdamas su nesusprogusiomis granatomis, Giorgio smarkiai apdegė, jo bičiulis – žuvo. „Karas mane išmokė, kad ne viskas gyvenime yra taip gražu“, – BBC buvo sakęs kūrėjas.
Laikams rimstant, tėvas skatino sūnų Giorgio tapti gydytoju, to nuo mažų dienų norėjo ir jis pats, taigi 1956-aisiais pradėjo studijuoti mediciną, tačiau po trejų metų mokslus metė ir įstojo į kariuomenę.
Pavargęs nuo karinio gyvenimo, pradėjo dirbti vitrinų dekoratoriumi viename Milano prekybos centre. Būtent čia jis mokėsi savo amato – gabus jaunuolis netruko daug sužinoti apie audinius, perprato, kurie jų labiausiai patinka klientams. Vėliau savo žinias panaudojo tobulindamas siuvimo meną pas Nino Cerruti – įtakingą mados dizainerį, kuriam padėjo pertvarkyti verslą ir išlikti rinkoje.
Tuo metu, maždaug 1966-aisiais, Giorgio gyvenime atsirado jaunas architektas Sergio Galleoti, kuris ir paskatino G. Armani įkurti savo prekių ženklą. „Jis manimi tikėjo. Tik dėl jo aš pats patikėjau savimi. Jis man atvėrė pasaulį“, – GQ sakė Armani.
Dėl mylimojo S. Galleoti netgi atsisakė savo karjeros ir pardavė automobilį, kad užtektų lėšų pradiniam kapitalui. Jis ėmėsi rūpintis vadybiniais verslo reikalais, palikdamas Giorgio galimybę kurti.
Po skaudžios netekties – nauji išbandymai
Nors apie asmeninį gyvenimą G. Armani kalbėti visuomet vengė, jis neslėpė, kad 1985 m. dėl AIDS sukeltų komplikacijų miręs S. Galleoti – ypatingas žmogus jo gyvenime, o jo mirtis buvo bene didžiausias gyvenimo sukrėtimas.
Kaip rašoma BBC, kamuojamas netekties skausmo G. Armani jau tada norėjo išeiti į pensiją, bet persigalvojo – nenorėjo, kad jo mylimojo viltys ir sudėtos pastangos nueitų perniek.
Tuo metu jam teko kovoti ne tik su netekties kartėliu, bet ir su skeptišku požiūriu į jo verslo ateitį. „Buvo liūdna sužinoti, kad ir mano paties kompanijoje buvo žmonių, netikėjusių, kad vienas susidorosiu. Darbuotojai pradėjo masiškai išeiti iš darbo. Turėjau susiimti ir išmokti bendrauti su teisininkais, viešųjų ryšių specialistais.“
Užsispyręs kūrėjas nepasidavė ir sunkiai dirbdamas tapo verslo magnatu, kurio prekių ženklas sparčiai plėtėsi – apėmė ne tik madą, bet ir stilingų namų ir grožio sritis.
„Tokio verslo valdymas – tarsi vaiko auginimas, čia svarbi kiekviena detalė, – prieš kelerius metus jis sakė portalui howtospendit.ft.com. – Negali pražiūrėti ar nuvertinti net menkiausios smulkmenos, kitaip visos pastangos nueis perniek. Aš visada atkreipiu dėmesį į klaidas ir pats sugalvoju, kaip jas išspręsti. Pasitikiu mane supančiais žmonėmis, tačiau galutinį sprendimą visada priimu aš pats.“
G. Armani vadovaujamas verslas tapo vienais žinomiausių mados namų pasaulyje, tikrų tikriausia „Armani“ imperija. Nepaisant to, kad keturis dešimtmečius buvo svarbiausias jos prižiūrėtojas ir valdovas, jo širdyje visuomet ruseno prisiminimai apie S. Galleoti.
„Kai keliauju, pasiimu Sergio nuotrauką. Kažkas vis tiek lieka. Jo dvasia vis dar čia. Tikrai, jis tebegyvena. Sergio matau visur ir esu tikras, kad jis mato mane. Tikiuosi, žino, ką nuveikiau“, – viename paskutinių savo interviu mylimą žmogų prisiminė magnatas.
Šalia – tvirčiausias ramstis ir bendražygis
Šalia jo didžiąją gyvenimo dalį buvo ir dar vienas jam brangus žmogus, beveik 20 metų jaunesnis bendražygis ir dešinioji ranka Pantaleo (Leo) Dell’Orco. Jis į „Armani“ mados namus atėjo 1977-aisiais, tad savo akimis matė, kaip G. Armani užaugino savo imperiją. Matė, ir kaip dizaineris išgyveno skaudžiausius išbandymus.
1985-uosius, kai mirė S. Galleoti, G. Armani vadino pačiais blogiausiais metais gyvenime, bet dėkojo P. Dell‘Orco už profesinį ir moralinį palaikymą. „Po Sergio mirties jis man buvo artimiausias žmogus“, – 2022-aisiais CNN prisipažino Armani, džiaugęsis, kad su metais Leo labai subrendo ir įgijo daugybę puikių savybių, užsispyrimo.
Tiesa, nei G. Armani, nei P. Dell‘Orco niekad nepasakojo apie tai, kada tarp jų užsimezgė romantiški santykiai. Iš tiesų, G. Armani niekada tiesiai neprisipažino esantis homoseksualus, jis tiesiog užsimindavo, kad jo gyvenime būta ir moterų, tačiau su vyrais jį visuomet siedavo gilesnis ryšys.
Kiek atviriau apie savo seksualumą dizaineris prakalbo jau gyvenimo saulėlydyje. Laikraščiui „Corriere della Sera“ jis užsiminė apie ryšį su Leo ir parodė žiedą su deimantu, kurį šis jam buvo padovanojęs. Nors ir bandė išsisukti, kad meilei yra abejingas, jis tikino, kad P. Dell‘Orco, su kuriuo po vienu stogu pragyveno daugelį metų, jam yra artimiausias žmogus, kuriam vis tik jaučia stiprią meilę.
Dabar, kai G. Armani nebėra, P. Dell‘Orco, kuris buvo ištikimas bendražygis ilgus metus ir daugelį metų vadovavo vyriškos mados departamentui, yra laikomas vienu realiausių pretendentų perimti G. Armani pareigas imperijoje, kurią šis puoselėjo iki paskutinio atodūsio.
Nors G. Armani paliko neišdildomą pėdsaką mados istorijoje ir didžiulę verslo imperiją, paskutiniuose interviu jis atvirai prisipažino, kad apžvelgdamas savo gyvenimą jis gailisi tų pačių dalykų, kurių gyvenimo pabaigoje gailisi daugelis. Puikių vietų pasaulyje, kurių taip ir nespėjo pamatyti ir, žinoma, laiko. „Mano vienintelis apgailestavimas, kad per daug valandų praleidau dirbdamas ir per mažai būdamas su artimaisiais bei bičiuliais“, – paskutiniame interviu „Financial Times“ prisipažino mados legenda G. Armani.
