Kardiologė Jovita Samauskienė kasdien sukasi tarp širdies ligų diagnostikos ir penkių vaikų kasdienybės. Dvi savos ir trys globojamos atžalos – Jovitos turtas. Moteris tikina, kad tikroji širdies galia matuojama gyvenimo dovanotais santykiais.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Vaikų globėja ir gydytoja J. Samauskienė neseniai atsisveikino su mergaite, kuri į judviejų su vyru šeimą pateko vos pusantrų metukų. Mažylė jų namuose augo trejus metus, kol buvo sugrąžinta biologinei mamai.
„Mamos iniciatyva susiorganizavome susitikimą su mergaite, ji labai mūsų pasiilgo, klausinėdavo apie savo brolius, apie mus, apie mūsų augintinius“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja gydytoja.
Valstybė numato, jog vaikai turi augti su biologiniais tėvais, todėl globėjai – tik tarpinė stotelė.
„Į susitikimą važiavome su visa šeima. Kai jos broliukai pamatė mergaitę, negalėjome jų nulaikyti, jie pasileido bėgti.
Mergaitė buvo šiek tiek nedrąsi, ji laukė patvirtinimo, ar mūsų santykis dar gali egzistuoti, todėl ją neutraliai bandžiau padrąsinti eiti pažaisti kartu“, – prisimena J. Samauskienė.
Šiuo metu Lietuvoje, globėjų šeimose, auga daugiau nei 4 tūkst. vaikų. Samauskų globos istorija prasidėjo nuo judviejų supratimo, kad gali suteikti saugumą ne tik savo vaikams, bet ir tiems, kuriems jo reikia labiausiai.
„Jau turėjome du biologinius sūnus. Su vyru ilgai dvejojome, ar bandyti turėti mergaitę, ar tapti globėjais. Po ilgų diskusijų nusprendėme, kad tapsime globėjais, nes globoje galėsime pasirinkti lytį.
Kitas momentas – vaikystėje turėjau draugę, kuri augo globos namuose. Kai nuėjau pas ją į svečius, ir dabar atsimenu, kaip ji gyveno – dideliame kambaryje, kuriame buvo pristatyta daugybė lovų. Šis vaizdas įstrigo į mano atmintį, su vyru nusprendėme, kad bent vienam vaikui galėtume suteikti asmeninę erdvę ir saugumą“, – teigia ji.
Baigusi globėjų mokymus ir kursus, surinkusi reikiamus dokumentus, Samauskų šeima buvo pripažinta tinkama globai. Nepaisant to, mažylių reikėjo palaukti dar dvejus metus, nes šeima laukė namo renovacijos darbų pabaigos.
„Atrodė, kiek čia galime laukti, tačiau vieną rugsėjį sulaukėme skambučio. Pasakė, kad yra du berniukai, o mes į globą ėjome norėdami mergaitės, o ne dviejų berniukų. Nuvažiavome į susitikimą, vykome kartus su biologiniais vaikais.
Susitikimą atsimenu kaip šiandien. Mus pasitiko besišypsantis pusės metukų kūdikis ir dvejų su puse metų judrus berniukas. Po valandos susitikimo vyresnysis berniukas įsikibo mano vyrui į ranką ir pasakė: „Važiuokim namo.“
Iš susitikimo išėjome tylėdami. Supratome, kad negalime jų nepaimti“, – sako ji.
Taip Samauskai tapo daugiavaike šeima – kardiologė tikina, jog jai prireikė vaiko globos atostogų.
„Skambinau vienam vadovui, kitam vadovui, pasakiau, kad išeinu motinystės atostogų. Jie nesuprato, ką turiu omenyje, neturėjau nei nėštumo, nei gimdymo. Kitas klausimas buvo – kuriam laikui. Atsakiau – pusantrų metų. Visiems tai buvo labai netikėta žinia – tiek man, tiek jiems“, – prisimena gydytoja.
Anot Jovitos, ji buvo susitaikiusi likti berniukų mama, tačiau dar po kelerių metų šeimai paskambinusi globos koordinatorė pranešė apie galimybę globoti mergaitę.
„Kai nuvažiavome jos aplankyti, dar kartą įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio“, – teigia ji.
Nors globėjų mokymuose pabrėžiama, kad vaikai į naujas šeimas atkeliauja su trauminėmis patirtimis, Jovita sako, jog tik susidūrusi suprato, kokia sunki ši realybė.
„Susidūrėme su berniuko pykčio priepuoliu, jis rėkė tol, kol jam prasidėjo traukuliai. Manęs, kaip gydytojos, tai neišgąsdino, bet mano vaikai stipriai išsigando, jie bijojo prie jo prieiti.
Aš ilgą laiką nežinojau, kaip prie jo prieiti naktimis, jis nieko neleisdavo, neleisdavo net jo pasupti, kartą galva prakirto man lūpą. Naktimis jis sapnuodavo košmarus, klykdavo be sustojimo, kol jo nepažadindavome“, – pasakoja Jovita.
