LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ – Lietuvos estrados dainininkas Egidijus Sipavičius, scenoje esantis jau 40 metų. Atlikėjas atvirai kalba apie kūrybos būtinybę, gyvenimo džiaugsmą ir optimizmą, kuris, pasak jo, yra tikroji žmogaus stiprybė.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar tu, kaip žmogus, kaip atlikėjas, jautiesi išgirstas?
– Jaučiuosi išgirstas tiek, kiek norėjau ar noriu, kad mane išgirstų. Aš kalbu ne apie viską, ką jaučiu, ką matau, ką galvoju.
Galiu pasidžiaugti, kad tai, ką darau, dažniausiai yra įvertinama, nesvarbu, gerai ar blogai. Kitas dalykas, kuriuo negaliu džiaugtis, tai yra dalykais, kurių nepadariau arba nedarau ir nedarysiu turbūt niekada, galvojant – kas man yra iš to.
Toks jau mano charakteris – esu labai pozityvus.
– Ar bėgant metams temos tavo kūryboje keitėsi? Ar keitėsi tavo vertybės?
– Manau, kad mano vertybės yra universalios, todėl jos nekis, kol nekis žmonija. Aš pats labai stipriai keičiausi, išbandžiau visus muzikinius stilius, kokie tik yra, gal tik nerepavau.
Visa, ką aš išbandžiau, visa tai mano muzikinėje kalboje paliko naują toną, pustonį, kabliuką, taškiuką – tai toliau su savimi nešuosi. Ir toliau manyje tie pokyčiai vyksta.
– Ar tau neatrodo, kad dabartinėje muzikoje emocijų yra mažiau nei būdavo anksčiau?
– Aš manau, mes turime savus įsitikinimus – turi būti būtinai taip, kaip jau buvo anksčiau. Dabar daug kas yra kitaip, net kalba yra kitokia, estetika yra kitokia ir viskas su tuo yra gerai.
Kartais žmonės miršta dar gerokai prieš mirtį. Jei sako – viską išbandžiau, man niekas nebeįdomu, aš jau viską žinau.
Mano aplinka nėra svarbi, man svarbi mano muzika ir žmonės, kurie manęs klauso. Aš nebedarau nieko, kad mane specialiai kas nors išgirstų. Dainas kuriu, bet ne todėl, kad noriu koncertuoti, noriu girdėti jas per radiją. Tai darau iš būtinybės kurti, frazės pačios sukasi mano galvoje, kaip ir muzika, – ir visa tai mane persekioja.
– Ar nemanai, kad mes, žmonės, iš savęs reikalaujame per daug? Ar nemanai, kad turime per daug veiklų?
– Mes nuo gimimo esame kūrėjai, tik kurį laiką mumis rūpinasi tėvai, tačiau vėliau visi mes pradedame ieškoti kažko, žingsniuoti, stumdyti, uostyti. Kai gauname fizinę laisvę, pradedame kurti save ir kažką daryti.
Tokie liekame iki mirties, mes mirštame, kai nustojame kurti, kai nustojame domėtis, kartais žmonės miršta dar gerokai prieš mirtį. Jei sako – viską išbandžiau, man niekas nebeįdomu, aš jau viską žinau.
– Kas tau kasdienybėje teikia malonumą?
– Rūpestis – rūpintis kažkuo. Man malonu žiūrėti, kaip auga mano gyvūnai, ar jie sveiki, ar paaugę, ar valgo, kiek valgo, ar geria. Nuolat galvoju, ar daviau vištoms česnakų, ar apžiūrėjau visus ėriukus.
– Ar turi savo dirgiklių, kurie kartais neleidžia tau patirti tų kasdienių malonumų?
– Esu alergiškas konfliktams, nesusikalbėjimams, esu alergiškas nepatenkintiems žmonėms. Nekenčiu burbančių žmonių – tai yra vienintelis dalykas, kurio žmonėms negaliu atleisti.
Optimizmas yra stiprybė, tai yra galia, kuri puošia gyvenimą.
Toks jau mano charakteris – esu labai pozityvus, žinau, kad sarkazmas yra intelekto požymis, žinau, kad kritiškai žiūrėti į pasaulį yra svarbu, tačiau mylėti pasaulį yra gražu. Ir aš jį myliu, aš myliu šį pasaulį, čia yra velniškai daug gerų dalykų. Pasaulis eina vis gilyn, nepaisant visų „bambeklių“, kurie sako, kad ateinanti karta tuoj suknis visus gerus reikalus.
– Ką tu galėtum patarti žmogui, kuris neranda gyvenime pozityvumo?
– Aš negaliu įlįsti į kito žmogaus galvą, tas neigiamas požiūris yra didelė žmogaus nelaimė. Gal tai yra tėvų palikimas, gal tėvai užkrėtė juos tokia bacila. Galbūt žmogus yra silpnas, buvo silpnas, susidūręs su pirmomis nesėkmėmis.
Optimizmas yra stiprybė, tai yra galia, kuri puošia gyvenimą.
– Iš kur tavyje atsirado tiek daug optimizmo?
– Tėvas mus paliko anksti, todėl mano mama buvo ta, kuri nešė šeimą ant savo pečių, ji dirbo, augino, rengė mane ir tai darė taip garsiai kvatodama, kad būdavo gražu klausyti jos balso.
Ji neturėjo pinigų susitvarkyti dantų, todėl slėpdavo savo šypseną, bet niekada dėl to mažiau nesijuokdavo. Matyt, ji mane ir užkrėtė savo vargų nepaisančiu juoku ir paruošė viskam, kas bus negero.
