Būna, kad Gražina Norvilienė savaitgalio rytą vėliau prabudusi mato, kad ant palangės tupi voveraitė, susirūpinusi, kodėl dar nėra vaišių. Moteris greitai keliasi iš lovos – juk negražu versti viešnią laukti, duoda voveraitei lazdynų riešutų. Kai kurios viešnios už tai leidžiasi paglostomos.
Gražina LRT.lt pasakojo, kad gyvena netoli Jonavos, jos namas kraštinis, prie miško, tad ji visai nenustebo, kai prieš keletą metų pamatė, jog šaltą žiemą į jos paukšteliams įrengtą lesyklą užsuka ir voveraitės. Tada ji nusipirko lazdynų riešutų.
„Pradėjau riešutus mėtyti pro miegamojo langą vis arčiau savęs ir pastebėjau, kad voveraitėms tereikia kelių dienų, kad suprastų, į kurią pusę mesiu ir kur joms bėgti. Paskui po langu pasistačiau medinį stalą, pradėjau dėti riešutų ant jo, tada – ant palangės, ir vasarą jos jau net į kambarį užsukdavo“, – pasakojo Gražina.
Trejus su puse metų namuose lankėsi trys tos pačios voveraitės, jos net turėjo vardus: Juodukė, Rudauodegis ir Simukas. Pastarasis tokį vardą gavo dėl to, kad buvo bailiukas, kaip ir vienas pažįstamas tuo pačiu vardu.
Beje, Gražina pastebėjo, kad voverės skiriasi ne tik savo išore, bet ir manieromis. Tarkim, viena linkusi riešutų prisikirsti, o likusius slėpti pakrūmėse, kita pirmiau padaro darbus – paslepia riešutų ateičiai – ir tik tada ima užkandžiauti. Be to, patelės drąsesnės už patinėlius. Ypač drąsi buvo Juodukė, ją moteris ramiai glostydavo, kol ji ant palangės lukštendavo saulėgrąžas.
Kaip Gražina atskiria pateles ir patinėlius? „Na, patinėliams niekas ten nesikabalioja, bet ta vieta šiek tiek papūsta, o patelių matyti speneliai, jie ypač išryškėja, kai voverės laukiasi“, – pasakojo nejučia voverių žinove tapusi jonaviškė.
Pripranta vis greičiau
Deja, po 3,5 metų pirmosios trijulės nebeliko. Rašoma, kad voverės gyvena neilgai, apie 4–5 metus, jei nepakliūva plėšrūnui į nagus. Tačiau voverių mylėtoją ėmė lankyti pirmųjų pūstauodegių viešnių vaikai ir anūkai, kiekvieną pavasarį atsiranda vis naujų svečių. „Man rodos, jos instinktyviai perima iš savo tėvų informaciją ir nuo pat pradžių žino, kokiu keliu, per kokias šakas ateiti, o prie manęs kiekviena nauja karta pripranta vis greičiau“, – pasakojo Gražina.
Šią šaltą žiemą jos globotinės ilgai nesirodė, gali būti, kad taupė energiją ir laikėsi arčiau savo namų. Ir pavasarį mėgsta pradingti – galbūt ieško sau poros. Šiuo metu lankosi dvi voverytės, viena – jau pažįstama iš anksčiau, kita – naujokė.
Jos pas Gražiną užsuka kasdien maždaug tuo pačiu metu. Vasarą užbėga dažniau, po kelis kartus per dieną, ypač tada, kai karšta, juk žino, kad čia visuomet ras girdyklų su vandeniu. Atbėga ir prie paradinių durų, ir į terasą, kur moteris atšilus orui mėgsta dirbti kompiuteriu.
Gražina bandė sekti voveraites į mišką, nes buvo smalsu, kur jos įsikūrusios, bet jų buveinės rasti nepavyko.
Grėbsto kevalus ir rauna lazdyno daigus
Kokių nuotykių, susijusių su voveraitėmis, šeima patyrė? Sykį viena smalsuolė vasarą įlindo pro langą, kuris buvo pravertas viršuje, ir nerado kaip išeiti – ėmė lakstyti po visą kambarį ir koridorių. Teko atverti visus langus, kad susigaudytų. Taigi paprastai Gražina pavaišina viešnias ant kambario palangės, o toliau eiti neleidžia.
Be to, šeima turi katiną, kartais jis būna namuose, kartais – lauke. „Kol buvo mažiukas, jis vis gaudydavo voveres, bet jos, gudruolės, būdavo, įvilioja jį į vieną pušį, tada peršoka į kitą ir nusileidusios pasiima riešutus, o katinas lieka sau kukuoti. Dabar jis žino, kad šansų jų pagauti neturi, tad tiesiog įdėmiai jas stebi“, – pasakojo pašnekovė.
Būta ir liūdnokų nutikimų. Moteris prisimena, kad viena pernai besilaukusi patelė, tikra storuliukė, buvo labai draugiška, „padėdavo dirbti kompiuteriu“. Po gimdymo ji grįžo pasikeitusi, tapo kaip pasiutusi, galėjo apdraskyti rankas – nežinia, kodėl motinystė ją taip paveikė.
Kitą sykį apsilankė du naujokėliai, buvo matyti, kad vienam iš jų kažkas negerai – akytės apsiblaususios, lėtesni judesiai. Moteris konsultavosi su veterinaru ir sužinojo, kad maži voveriukai kartais neįvertina savo jėgų, šokdami nuo šakos ant šakos krinta ir susitrenkia, buvo panašu į tai. Moteris dar bandė vargšelį gelbėti, duodama jam vaistų, bet vėliau jis nepasirodė.
Voveraitės kremta vien lazdynų riešutus, graikinių, žemės ir kitų riešutų pauosčiusios atsisakė. Kai kurios – bet ne visos – voveraitės mielai lukštena ir saulėgrąžas. Beje, jauniklį galima atpažinti ir iš to, kad išgliaudyti riešutus jam sunkiau nei suaugusioms voverėms. Riešutus savo draugėms Gražina perka turguje ir, kaip sako, tam jau išleido krūvą pinigų.
Tokiai mielai draugystei išlaikyti reikia ne tik pinigų ir kantrybės, tenka papildomai padirbėti – nuolat kieme sugrėbti riešutų kevalus, išlukštentus kankorėžius. Be to, riešutus išslapsčiusios voveraitės ne visuomet juos randa ir išsikasa, tad pavasarį kieme pridygsta lazdynų. Juos Gražina iškasa ir išnešusi persodina už tvoros miške.
Voveraites stebėti Gražinai labai malonu. „Man pabuvimas su jomis – kaip meditacija. Protas visiškai nurimsta, tuo metu apie nieką daugiau negalvoju ir pamirštu visus rūpesčius“, – sakė jonaviškė.
