Planuodama darbus kaunietė Sandra Štabokaitė nuolat tikrina orų prognozes, o išeidama dirbti iš namų pasiima skanukų ir žaislų. Šie padės jai atkreipti klientų dėmesį, o lietus ar vėjas sujauktų jų kailiuką. Taip, dauguma Sandros klientų – šunys, ji dirba augintinių fotografe.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Sandros kelias į gyvūnų fotografiją prasidėjo nuo asmeninės aistros šunims ir svajonės įsigyti Argentinos dogą, kurią įgyvendinus, ji natūraliai perėjo nuo automobilių sporto fotografavimo prie augintinių įamžinimo.
- Pašnekovė pabrėžia, kad prieglaudose galima rasti puikių draugų, nepaisant veislės madų.
- Sandros namuose gyvena ne tik veislinė Argentinos dogė, bet ir mišrūnė Karma iš prieglaudos, kuri, nepaisant savo mažo dydžio, yra ryški asmenybė, mokanti manipuliuoti ir dogais, ir pačia Sandra.
- Sėkmingam gyvūnų fotografavimui Sandra naudoja skanėstus, žaislus ir gyvūnų garsus, o fotografuojant pataria atsižvelgti į šuns akių lygį, foną ir natūralią šviesą, visada užtikrinant teigiamą augintinio patirtį.
Sandra nuo mažens mylėjo šunis kaip ir visa jos šeima, jų namuose nuolat gyveno koks nors keturkojis. Dar būdama dešimties mergaitė įsisvajojo apie konkrečios veislės šunį – Argentinos dogą – ir neapleido šios svajonės visą dešimtmetį, kol galiausiai suaugo ir galėjo tokį šunį įsigyti.
Tuo metu Sandra fotografavo automobilių sportą, bet kai namie apsigyveno kilmingas keturkojis, pradėjo jį vedžioti į parodas, kur vis sulaukdavo pažįstamų šunų mylėtojų prašymų nufotografuoti jų augintinius. Taip palengva ir tapo jų fotografe. Beje, ji gyvūnų mylėtojams geriau pažįstama ne savu vardu, o slapyvardžiu „Nikodema Photography“. Jį pasirinko todėl, kad pirmosios jos augintinės vardas buvo Nika, o namiškiai ją pravardžiuodavo Nikodema, tad toks slapyvardis prilipo ir šeimininkei.
Tą patį vakarą iš darbo važiavome namo kartu, nors aš tuo metu gyvenau vieno kambario bute su dviem dogais. Dar bandžiau sau sakyti, kad šį šunį atsivedu tik laikinai, bet supratau, kad meluoju pati sau.
Šunų fotografavimas nėra pagrindinis Sandros darbas – dienas ji leidžia gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“. Joje ilgai savanoriavo, o galiausiai tai tapo ir jos pagrindiniu darbu. Prieglaudoje ji prižiūri socialinių tinklų paskyras, tvarko administracinius reikalus ir, žinoma, fotografuoja gyventojus.
„Kartais atrodo, kad šunų mylėtojai gyvena dviejuose skirtinguose pasauliuose – vieni vertina tik grynaveislius šunis, o kiti sako, kad nereikia sureikšminti kilmės dokumentų, geriau imti šunį iš prieglaudos. Kartais dėl to juntamas susipriešinimas, ir man dėl to skaudu – juk ginčų esmė yra šuo. Aš suprantu ir vieną, ir kitą pasaulį – jei žmogus, pavyzdžiui, nori konkrečios veislės šuns, tai neteisinga jį raginti imti prieglaudos mišrūną. Su sąlyga, kad veislinis šuo įsigyjamas gerai apgalvojus ir iš patikimų veislynų, o ne daugyklų. Tačiau, jei žmogus nori tiesiog šuns, geriausią draugą, atitinkantį jo poreikius, jis tikrai gali rasti prieglaudoje.
Man niekada nebuvo suprantamas madų vaikymasis. Tarkim, dabar daugelis nori „ryžų“, mažų pudeliukų. O dar neseniai visi norėjo jorkšyro terjerų, špicų, haskių. Dabar jų mišrūnų, atsiradusių dėl neatsakingo dauginimo, sutikti galima beveik kiekvienoje prieglaudoje. Ar dar keistesnė mada – dideli pinigai mokami už madinguosius „poo“ šunis, pudelio ir kitos veislės mišrūnus. Štai tokių panašių mišrūnų šuniukų tikrai būna prieglaudose ir tūkstančių jie nekainuoja“, – patikino pašnekovė.
Kalė iš didžiųjų raidžių
Pačios Sandros namuose gyvena ne tik kilminga 1,5 m. Argentinos dogė Vanilė (tai jau trečia šios veislės atstovė, kurią ji augina), bet ir mišrūnė iš prieglaudos 10-metė Karma. Pastarosios atsiradimo namuose istorija – neeilinė.
Ir iki tol mergina kai kuriuos šunis iš prieglaudos labai pamildavo, bet suprasdavo, kad visų jų išgelbėti negali. Vieną kitą parsivesdavo į savo namus laikinai globai – laikydavo tol, kol šuo rasdavo nuolatinį šeimininką, ir tada su ašaromis akyse su juo atsisveikindavo. O su Karma nutiko kitaip.
„Ji prieglaudoje atsirado, kai aš buvau išvykusi atostogų. Grįžusi ir pamačiusi ją narve, išvedžiau pasivaikščioti į lauką. Parvedžiau – ir tiesiog negalėjau uždaryti jos atgal į narvą. Seniau man taip niekad nebuvo nutikę, ir net nežinau, kuo ji mane pakerėjo. Tą patį vakarą iš darbo važiavome namo kartu, nors aš tuo metu gyvenau vieno kambario bute su dviem dogais. Dar bandžiau sau sakyti, kad šį šunį atsivedu tik laikinai, bet supratau, kad meluoju pati sau“, – atsiminė Sandra.
Karmos vardą gavusi kalytė dažniausiai atkreipia visų dėmesį ir susilaukia komplimentų dėl to, kokia ji graži ir šauni. Tačiau, pasak šeimininkės, ji yra KALĖ iš visų didžiųjų raidžių. Nors ji labai visus žavi, patys artimiausi žmonės žino, koks yra jos tikrasis veidas.
„Ji sveria 7 kg, bet namie ji laiko „po padu“ dogus (dabartinė dogė sveria 40 kg). O ir manimi ji labai gerai moka manipuliuoti, aš tai suprantu, pripažįstu, bet vis kartas nuo karto nejučia pasiduodu jos manipuliacijoms. Dabar gyvename kotedže su kiemu, o pavedžioti šunis vedu po vieną, mat Karma įsigudrina dogę užsiundyti ant kitų šunų. Ji taip daro ir tada, kai koks šuo eina pro tvorą, o kitus sukiršinusi pati atsitraukia saugiu atstumu ir žiūri, kas dabar bus“, – pasakojo Sandra.
Kai šeimininkė susilaukė vaikelio, Karma į jį net 4 metus žiūrėjo kreivai, nors ir neskriaudė. Galiausiai visgi teikėsi pripažinti, kad vaikas yra visateisis šeimos narys.
Padeda gyvūnų garsai ir kantrybė
Su kokiais šunų ar jų šeimininkų kaprizais Sandra susiduria, kai išsiruošia į fotosesijas? Ji sakė, kad tada, kai pradėjo dirbti, būdavo ir taip, jog su šunimi praleidžia daugiau nei valandą, o gražių kadrų nedaug tepagauna – bet dabar jau yra įgudusi ir su klientais sutarti jai sekasi. „Manau, kad šunis fotografuoti tikrai paprasčiau nei vaikus“, – nusišypsojo pašnekovė.
Net jeigu šuo labai judrus, kažkiek pasiautęs jis nurims ir leisis fotografuojamas. Kad keturkojai susikauptų ir surimtėtų, labai padeda mėgstami skanukai bei žaislai, kurių ji prašo atsinešti šeimininkų. Taip pat ji kartais pasileidžia iš telefono gyvūnų skleidžiamus garsus (angl. „animal sounds“), o tada ir vietoje nenustygstantis šuo kažkuriuo metu – gal išgirdęs viščiukų, o gal begemoto balsą – sekundei sutelks į jį dėmesį ir beliks tai įamžinti.
Ilgaplaukius šunis, tarkim, karališkuosius pudelius, Sandra paprastai fotografuoja po apsilankymų parodose ar kirpykloje, kai jie atrodo reprezentatyviausiai. Apskritai tokį šunį, kaip didysis pudelis ar afganų kurtas, pasak fotografės, sunku būtų nufotografuoti negražiai – jie labai elegantiški ir fotogeniški. Iš esmės tokie yra ir visi kiti šunys, tik su vienais reikia daugiau, su kitais mažiau laiko, kad išgautum gražiausius kadrus.
Tai, ar ilgai užtruks fotosesija, priklauso ir nuo šuns paklusnumo. O šeimininkai, pasak fotografės, savo augintinius gerai pažįsta ir supranta, kokios jų realios galimybės. Kiek sunkiau yra su prieglaudos šunimis, nes jie dažniausiai nemoka komandų, neretai ir nereaguoja į naują savo vardą, tad kartais prireikia daugiau kantrybės arba tiesiog pakeisti galutinės nuotraukos viziją.
Dažnai į Sandrą kreipiasi veisėjai, kuriems reikia augintinių nuotraukų, sulaukus naujos vados ar savo albumui, bet atsiranda ir kitų žmonių, kurie tiesiog nori gražių nuotraukų atsiminimui su savo šeimos nariu. Na, o viena fotografės draugė, įsigijusi bulterjerą, pirmaisiais metais prašė jį įamžinti kas mėnesį, kaip kad tėvai daro su kūdikiais. Nuotraukose išties gražiai matėsi pokyčiai.
Tiesa, Sandrai tenka fotografuoti ne tik šunis – kita jos draugė augina terapines karves bei kitus gyvulius, tad fotografė įamžina ir juos. Kartą veiksmas vyko ne kaime, o Kauno centre – praeiviai buvo gerokai nustebę, kai Laisvės alėjoje prie fontano pamatė pozuojantį arklį ir žąsiną.
Taip pat pašnekovė beveik neabejoja, kad ji yra vienintelė Lietuvoje fotografė, kuriai teko įamžinti karvės gimtadienį, ir taip buvo nutikę jau du kartus.
Patarimai fotografuojantiems augintinį
Savo augintinį fotografuojantiems šeimininkams Sandra taip pat patartų augintinį sudominti skanėstu, žaislu ar neįprastais garsais. Kol jis bus suklusęs, bus daug paprasčiau sugauti gražų kadrą.
Fotografuoti geriausia šuns akių lygyje – tam prireiks pritūpti arba visiškai atsitūpti, priklausomai nuo šuns dydžio.
Jeigu fotografuojama namie, vertėtų pasirinkti kiek įmanoma neutralesnį foną, galbūt sofą su pagalvėlėmis, užuolaidą ar tiesiog sieną (ypač darant portretą). Pasistenkite, kad fone nesimatytų nereikalingų daiktų. Pasinaudokite šviesa, ypač natūralia, krintančia nuo langų.
Jeigu fotografuojate lauke didesnį šunį ir negalite jo laisvai paleisti, galima pavadėliu parišti prie medžio, suoliuko ar dar kažko, davus komandą „sėdėt“ šiek tiek atsitraukti ir padaryti gražių kadrų. Jei šuo nedidukas, lauke jį gali būti patogiau nufotografuoti kažkur jam pasilipus, gal ant kelmo ar didesnio akmens. Tai tinka tiems augintiniams, kurie yra paklusnūs, nes joks geras kadras nėra vertas šuniuko sveikatos.
„Svarbiausia nepamiršti, kad nuotraukos padarymas šuniui turi suteikti teigiamą emociją, tad po gero kadro nepamirškite jo gausiai apdovanoti pagyrimais ir skanėstais. Nepastebėsite, kaip šuo pats pradės siūlytis būti fotografuojamas“, – nusišypsojo Sandra.
