Kai galvojame apie madą, neišvengiamai susiduriame su tokiomis sąvokomis, kaip saviraiška, socialinis statusas, priklausymas grupei, noras patikti ar kūniškumas. Klinikinės psichologijos magistrantė ir tekstų autorė, aktorė Beata Tiškevič dalijasi įžvalgomis apie tai, kaip drabužis gali paveikti mūsų būtį ar kartais atspindėti ne tik tai, ko mes norime, bet ir tai, ko bijome.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Esi minėjusi, jog aktorystės dėstytojai tau vis primindavo apie tai, jog kreipti dėmesį į savo išvaizdą yra tuštybės ženklas. Kaip tu supratai drabužio reikšmę aktorystėje?
– Didelis paradoksas, bet tuo pačiu metu suprantu jo logiką. Jei aktorius, kaip žmogus, gyvenime persistengia dėl savo įvaizdžio – scenai neužtenka įkvėpimo, atsidavimo. Aš į sceną stengdavausi atsinešti reliktus iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Pavyzdžiui, raudoni bateliai ar kailiniai galėdavo tapti raktu į personažo charakterį – kartais negali personažo taip greitai apčiuopti, reikia drabužio. Tada pasikeičia ir laikysena, ir balsas, ir žvilgsnis.
Dabar tai jau galiu paaiškinti psichologiniais terminais. Yra tokie teorija – „įdrabužintas suvokimas“: ji teigia, kad suteikti drabužiui prasmę yra svarbu, nes tuomet prideriname prie drabužio savo elgesį ir suvokimą.
Labai jaučiu ore sklindančią nuotaiką, kad visos turime lieknėti.
Buvo atliktas tyrimas, kuriame vienai tiriamųjų grupei buvo duotas apsiaustas ir pasakyta, kad tai mediko rūbas. Buvo pastebėta, kaip tyrime dalyvavusieji pradėjo elgtis atsakingiau, tapo pastabesni detalėms. Kitai tiriamųjų grupei buvo duotas apsiaustas, bet pasakyta, kad tai – dailininko rūbas. Buvo pastebėta, kad jie tapo meniškesni, laisvesni.
– Dar vienas tavo etapas – televizijoje. Kaip tu jauteisi šiuo karjeros etapu? Ar šis etapas pakeitė tavo santykį su tuo, ką pati savarankiškai dėvėjai ir pirkai ne darbo metu?
– Kai į studiją ateidavau su kasdieniais rūbais, manęs nenorėdavo įleisti apsauga. Kai pasakydavau, kad esu laidos vedėja – jie negalėdavo patikėti, nes matydavo kažkokią susidėvėjusią kuprinę, suplėšytus džinsus ir megztinį su katinukais. Tik tada, kai manęs ateidavo pasitikti, mane įleisdavo.
Pradėjau matyti kontrastą tarp to, kaip rengiuosi kasdienybėje, ir tarp to, kaip atrodau televizijoje. Pradėjau mėtytis, pabandžiau ir gyvenime būti labiau „fyfa“, nors tai nėra mano charakteriui, bet aš visgi bandžiau.
Tada pradėjau matyti kontrastą tarp to, kaip rengiuosi kasdienybėje, ir tarp to, kaip atrodau televizijoje. Pradėjau mėtytis, pabandžiau ir gyvenime būti labiau „fyfa“, nors tai nėra mano charakteriui, bet aš visgi bandžiau.
Pamačiau, kad su tuo pokyčiu keitėsi ir mano aplinka, atsirado daugiau vyrų, tačiau tokių, kurie manęs visai nedomino. Tie, kurie man patikdavo – menininkai – į mane net nežiūrėdavo. Vėlgi, grįžtant prie psichologijos ir stiliaus santykio, apranga mes galime padėti ne tik sau, ji pasitarnauja ir kaip žinutė aplinkai – kodas.
– Koks tau pasirodė Los Andželas ir kokia tu pati buvai to miesto kontekste?
– Los Andželas labai priklauso nuo kaimynystės, kurioje gyveni. Beverli Hilse vienos taisyklės, kažkur arčiau vandenyno – kitos. Mes gyvenome Holivude, kur daugiausia žmonių dirba kino industrijoje arba nori ten padaryti karjerą. Taisyklės aprangai yra tokios: privaloma kepurė su snapeliu, marškinėliai, šortai, moterys vaikšto su tamprėmis ir sportiniais batais.
Los Andželas įvedė daugiau spalvų į mano spintą.
Tačiau vėlgi, sportiniai bateliai neturi žvilgėti, nes tai yra įtartina, marškinėliai taip pat turėtų būti padėvėti. Tačiau Los Andželas įvedė daugiau spalvų į mano spintą. Jei išeini į gatvę apsirengęs juodai, tai taip pat yra įtartina. Turi turėti paaiškinimą – ar priklausai subkultūrai, ar toks yra tavo stilius.
Los Andžele jaučiausi viena, ieškojau draugų, turėjau savo strategijų. Labiausiai man suveikė strategija pirkti marškinėlius su muzikos grupių atributika, tada žmonės mane užkalbindavo, pradėdavome kalbėtis apie muziką.
– Ką apie tave sako tavo įvaizdžio koliažai, kuriuos pristatai stilistams? Ką tai sako apie auditoriją, kuri „skaito“ tavo vizualą?
– Apie auditoriją man galvoti yra sunkiau, nes tokiu atveju turiu į save žvelgti atsiribodama nuo savęs – tai nėra lengva. Dar negaliu į save žiūrėti iš šalies.
Aš atsispiriu nuo vidinio jausmo, vizualiniame koliaže yra tam tikros medžiagos, kurios man nepatinka. Jos gali būti šiurkščios, neigiamai veikiančios mano pojūčius – jų nenorėčiau turėti. Be jų, yra medžiagos, kurios man patinka.
Neseku mados tendencijų, man norisi maištauti, laikytis atokiau nuo minios.
Kitas dalykas, aiškiai žinau, kas esu ne aš, žinau, su kuo savęs neasocijuoju, pavyzdžiui, man nejauku, kai žmonės kreipia per daug dėmesio į tam tikras mano kūno dalis. Taip pat neseku mados tendencijų, man norisi maištauti, laikytis atokiau nuo minios.
– Kodėl mes turime taikytis prie drabužių, o ne drabužiai prie mūsų?
– Tai yra labai svarbi tema, ypač dabar. Grįžta lieknumo tendencijos, atsirado svorį reguliuojantys vaistai, net patys mylimiausi didesnio dydžio modeliai sumažėjo. Labai jaučiu ore sklindančią nuotaiką, kad visos turime lieknėti.
Kai pradedi kalbėti apie šią temą, žmonių įžvalgos iškart nukrypsta į nutukimą – gal galime susitikti kur nors viduriuke? Gal galime susitelkti į emocijų reguliavimą, tačiau nedemonizuoti maisto. Bandelės nėra nusikaltimas.
Buvau nustebusi vienu geros savijautos patarimu – nedalyvauti pokalbiuose, kuriuose kalbama apie kūną, nekritikuoti savo kūno kitų akivaizdoje, nesekti sportininkų, kurie aiškiai parodo, kad baudžia save sporto salėje už suvalgytą picą.
Kviečiu atsigręžti ir į kūno neutralumo judėjimą – džiaugtis tuo, ką kūnas gali padaryti, kūnas suteikia mums daug nuostabių pojūčių. Kaip ir vertinti savo kūną, kiekvienas esame gražus, svarbu jo nelyginti su kitais kūnais.
