Utenos rajone, Antalgėje, gyvenantis tautodailininkas Albinas Šileika LRT.lt sakė, kad išties sunku, kai nuo mažens neturi jokių artimųjų ir apskritai nežinai, kas tu esi – tave tiesiog rado gatvėje. Vis dėlto vyras pokalbio metu nuolat pabrėžė sutikęs savo kelyje daug gerų žmonių, kurie rūpinosi, kad jis neprapultų ir nenueitų šunkeliais. Našlaitis ne tik to nepadarė, bet ir daug pasiekė gyvenime: dirbo policijoje, taip pat tapo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomu tradicinių amatų meistru.
Albino, kuriam dabar 53 metai, istorija prasideda taip. Vienas vyras, gyvenęs Vilniuje, netoli Kalvarijų turgaus, išėjo prie savo daugiabučio laiptinės parūkyti. Jis pamatė paliktą rudą lagaminą, o pravėręs jį išvydo... tikrą gyvą kūdikį. Šis radinys nukeliavo į ligoninę, ten kūdikiu pradėjęs rūpintis gydytojas suteikė jam savo pavardę (tai nurodyta ligoninės išraše). Kas sugalvojo jam vardą, Albinas nė nežino.
„Sunku, kai jautiesi atsiradęs iš niekur. Policija anuomet nieko nenustatė, vėliau dar bandžiau ieškoti artimųjų per tam skirtus televizijos projektus, bet nieko neišėjo. Netgi turėjau įtarimų, kad gal mane atvežė iš kitos šalies: iki 6 klasės man sunkiai sekėsi lietuvių kalbos pamokos, tiesa, vėliau, skaitydamas daug knygų, persilaužiau ir pradėjo sektis“, – pasakojo Albinas, kuris netgi pamėgo skaityti enciklopedijas.
Jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos globos įstaigos į kitą. Iš Vilniaus buvo išvežtas į internatinį vaikų darželį Šiauliuose, po to – į Alytų, iš ten – į Jiezno (Prienų r.) globos namus, galiausiai – į internatinę mokyklą Vilniuje.
Net globos namuose jis būdavo ne toks kaip dauguma. „Visiškų našlaičių, tokių kaip aš, būdavo tik 3 ar 4, vieną mano draugą rado srutų duobėje lauko tualete... Kiti vaikai turėdavo tėvus ar kitų artimųjų, kurie pasiimdavo juos savaitgaliais ar per atostogas, iš ten jie grįždavo nešini krepšiais su naminiu maistu – man, tai matant, suspausdavo širdį“, – atsiminė Albinas.
Pasitaikydavo ir griežtų sovietinio mąstymo darbuotojų – kartą berniukas gavo per delnus šlepete už tai, kad netyčia ant stalo išliejo rašalą. Bet jis tuojau pridūrė, kad globos įstaigose būdavo ir daug šaunių mokytojų, auklėtojų ar šeimininkių, kurios nuoširdžiai rūpindavosi vaikais. Kartą per vardo dieną virtuvės darbuotojos našlaitį pasveikino ir pavaišino obuolių pyragu – jam tai vienas gražesnių vaikystės atsiminimų.
Dzūkijos kraštas – labai mielas
Paūgėjęs našlaitis vasaromis gaudavo padirbėti darbuotojų ar jų artimųjų daržuose ir užsidirbti šiek tiek pinigų. Be to, buvo aukštas ir sportuojantis, todėl apgindavo jaunesnius vaikus nuo vyresniųjų – juk ir tarp globotinių būdavo visokių.
Mokytojai vis ragino jį stengtis ko nors gyvenime siekti. Vienas jų Jiezne dar dešimtmetį Albiną pradėjo mokyti drožybos ir ragino nesustoti – tai ir virto jo dabartiniu amatu.
Po 8 klasių jaunuolis Vilniuje įgijo staliaus specialybę, o po to ėmė Balbieriškyje (Prienų r.), žemės ūkio technikume, mokytis traktorininko profesijos. Tačiau vieną dieną atėjo mokyklos direktorius ir pasakė, kad jaunuolis ne ten pakliuvo, – jis gerai mokosi, tad turėtų įgyti vidurinį išsilavinimą. Mokytojai šią mintį irgi palaikė. Taigi Albinas sėkmingai baigė 12 klasių, taip pat įgijo žemės ūkio mašinų technologo specialybę.
„Mane palaikė ir mokytojai, ir jų artimieji – dabar man Dzūkijos kraštas labai mielas. Kai kurie manimi rūpinęsi žmonės jau mirę, bet dar yra su kuo susitikti, nesu praradęs ryšio, jaučiuosi ten laukiamas“, – pasakojo Albinas.
Gyveno su benamiais senoliais
Baigęs technikumą Balbieriškyje, jaunuolis, tarpininkaujant vienos mokytojos artimiesiems, išvyko į Uteną, kur turėjo gauti darbą alaus kombinate. Bet susiklostė taip, kad kombinato direktorius žuvo ir žadėto darbo neliko, be to, našlaitis neturėjo kur gyventi. Tad kurį laiką jis glaudėsi „Carito“ patalpose su vienišais senoliais. Vakarais močiutes už parankių vesdavo į pamaldas bažnyčioje. Kunigas netgi ragino jį stoti į Kunigų seminariją, bet jo ši sritis netraukė.
Vėliau jis įsidarbino Utenos „Saulės“ gimnazijoje elektriku ir staliumi, o kartais dar ir pavaduodavo darbų mokytoją – rodydavo mokiniams, kaip dirbti su medžiu. „Su vaikais gerai sutariau, jie mane mokytoju pavadindavo. Būdavo, su Mokytojo diena pasveikina“, – šypsodamasis prisiminė pašnekovas.
Kartu dirbęs mokytojas jam pasiūlė studijuoti atkūrus nepriklausomybę Vilniuje įsteigtoje ir dar besiformuojančioje Lietuvos policijos akademijoje (dabar – Mykolo Romerio universitetas). Utenos policijos komisariatas parašė rekomendacinį laišką ir vyrukas išvyko į sostinę laikyti stojamųjų egzaminų. Pretendavo 10 žmonių į vieną vietą, bet Albinas įstojo ir davė priesaiką.
Darbe reikėjo stiprių nervų
Mokslus vyras baigė gerai, daug sportavo, galėjo likti Vilniuje ir tapti teisininku, bet gyvenimas sostinėje jo netraukė, tad grįžo į Uteną. Čia pradirbo policijoje 26 metus, vėliau dar 5 metus ėjo pareigas Policijos departamente, Vilniuje.
Pradžioje Utenoje jis dirbo valstybiniame ekspertiniame skyriuje, kur laikomi sunkius nusikaltimus – nužudymus, išprievartavimus – įvykdę nusikaltėliai, siekiant nustatyti, ar jie yra psichiškai sveiki. Vėliau jis kiek padirbėjo policijos patruliu, areštinės pareigūnu, o tada tapo Operatyvinio valdymo skyriaus budėtoju ir šias pareigas ėjo 20 metų.
Čia jis turėdavo atsiliepti telefonu į pagalbos skambučius (dabar tai atitinka skambučius numeriu 112) ir skubiai spręsti, kaip reaguoti į pranešimus, – jam būdavo pranešama apie nusikalstamas veiklas, viešosios tvarkos pažeidimus, eismo įvykius, o kartais tiesiog vaikai skambindavo norėdami pajuokauti.
Paskui Albinas buvo pakviestas į Vilnių, į Policijos departamentą. Ten daugiau dirbdavo su dokumentais: rašydavo protokolus, valdydavo procesus, padėdavo žmonėms rašyti pareiškimus, perduodamus per e. policiją.
Kiti vaikai turėdavo tėvus ar kitų artimųjų, kurie pasiimdavo juos savaitgaliais ar per atostogas, iš ten jie grįždavo nešini krepšiais su naminiu maistu – man, tai matant, suspausdavo širdį.
„Mano darbe buvo visko, teko daug prisižiūrėti ir išgirsti – tikra vyriškumo mokykla. Būna, pavyzdžiui, skaudžių atvejų, kai žmonės kviečia policiją ir pyksta, kad ji neatvažiavo laiku ir artimasis pasitraukė iš gyvenimo – bet nemažai atvejų, kai kalti ne policininkai, o sistema, nesuteikianti galimybių reaguoti greičiau“, – sakė pareigūnas.
Jaučiasi laimėjęs „aukso puodą“
Dirbdamas policijoje, pašnekovas nuolat drožinėdavo medį, nors laiko kūrybai ir trūko. 2016 m. jis pripažintas tradicinių amatų meistru. Prieš pusantrų metų pasitraukęs iš tarnybos policijoje, kaip pats sako, į ramų gyvenimą, gali visas jėgas skirti mėgstamam amatui.
Dabar Albinas su šeima gyvena sodyboje, Utenos rajone. Jis turi žmoną ir du vaikus: dukra jau suaugusi, sūnus – abiturientas. Sodyboje, kurią įsirenginėja jau keletą metų, vis dar yra nemažai darbo, bet dažniausiai jis pluša savo medienos dirbtuvėse.
Albinas drožia verpstes, angelus, rankšluostines, žirgus (šie ypač išpopuliarėjo dabar, Arklio metais) ir įvairiausius kitokius suvenyrus. Dar jo mokytojas Balbieriškyje jam sakė, kad turime vertinti seną iš protėvių paveldėtą amatą, juk tai – mūsų, lietuvių, tapatybės dalis, tad pašnekovas nori prisidėti prie tradicijos tęstinumo. Jis pastebėjo, kad Estijoje drožyba jau išnykusi, o Latvijoje, Lenkijoje drožėjų dar yra.
„Kuriu iš dūšios, man šis darbas labai mielas. Esu labai dėkingas visiems žmonėms, kurie jį ir mane įvertina. Tik skaudu, kai atsiranda tokių, kurie mano iš širdies sukurtus darbus plagijuoja ir pateikia kaip savus“, – sakė Lietuvos policijos veteranų sąjungos narys.
Jis nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose. Yra suskaičiavęs, kad jau teko surengti apie 200 edukacijų, kur žmones supažindina su drožyba, taip pat apie 200 savo darbų parodų. Šiuo metu jo darbų paroda vyksta Lazdijuose. Štai vieno edukacinio projekto metu vyras mėnesiui buvo išvykęs į Čikagą, Los Andželą, kur mokė drožybos Amerikos lietuvius. Taip pat jis mielai veda edukacijas mokiniams, negalią turintiems žmonėms, įmonių darbuotojams – norisi su visais dalytis savo žiniomis.
Auksines rankas turinčio meistro darbai keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į įvairias užsienio šalis (ypač juos pamėgo vokiečiai). Užsakymų tautodailininkas turi metus į priekį. Juk, pasak jo, savo darbų neštampuoja kaip kinai, tad į kiekvieną prireikia įdėti širdies ir laiko.
„Kai pagalvoju, mano gyvenimas nebuvo lengvas, bet džiaugiuosi, kad gyvenu. Galiausiai viskas susiklostė tikrai gerai: turiu mylimą darbą, šeimą, sutikau daug gerų man padėjusių žmonių. Gal net galiu sakyti, kad laimėjau „aukso puodą“, tad norisi paberti to, ką laimėjau, kitiems, pasidalyti su jais tuo, ką turiu“, – sakė A. Šileika.
