„Paradoksalu – nuotykių romanas „Magnetinė sala“ apie tolimąją Australiją suteikė man galimybę artimiau susipažinti su Lietuva“, – stebisi rašytoja Viktorija Butautis. Melburne gyvenanti autorė atvyko į gimtinę pristatyti savo knygos: per mėnesį aplankė 16 miestų ir miestelių įvairiuose Lietuvos kampeliuose, surengė 39 pristatymus-edukacijas bibliotekose ir mokyklose, keletą nuotolinių susitikimų, susitiko su daugiau nei pora tūkstančių skaitytojų, pasakoja autorė leidyklos atsiųstame interviu.
„Lietuvos bibliotekos mane nustebino ir dar kartą patvirtino, kad su knygomis dirbantys žmonės yra nuostabūs ir labai šilti. Kiekvienas susitikimas vis kitoks, mokinukai – labai įvairūs, bet visi smalsūs. Pasaulis iš tiesų nepakartojamas, labai džiaugiuosi, kad dalelę jo galiu atvežti į Lietuvą“, – džiaugiasi Viktorija.
„Magnetinės salos“ herojė trylikametė Ema neįsivaizduoja gyvenimo be nuotykių, todėl su džiaugsmu priima pasiūlymą vykti į Magnetinę salą Australijoje. Džiunglėse ji ir ištikimasis prancūzų buldogas Marsas aptinka begalybės simboliu pažymėtą magnetinį kiemelį, o jame – dulkėmis nuklotą, aptrupėjusį įrenginį ir aštuonlapės gėlės galvosūkį ant akmeninės sienos. Ema ir Marsas iššūkiams pasiruošę, bet rasti atsakymus nebus paprasta. Kodėl ši sala vadinama Magnetine – ar ji traukia lyg magnetas, o gal tiesa slypi gerokai giliau?
Fantastinis nuotykių romanas „Metų knyga 2025“ rinkimuose nominuotas paauglių kategorijoje.
Pokalbis su Viktorija – apie atradimus Lietuvoje, smalsumo žadinimą ir naują knygą.
– Kadaise jus suviliojo toks tolimas ir paslaptingas žemynas. Ar jis žavi ir vaikus?
– Manau, pasakojimas apie egzotiškąją Australiją patiko ne tik mokinukams, bet ir dalyvavusiems suaugusiesiems. Mažiausiame pasaulio žemyne gyvena keisčiausi gyvūnai, ne tik mieli, bet ir pavojingi. Nuolat sulaukdavau klausimo, koks Australijos gyvūnas man labiausiai patinka. Atsiradęs ekrane jo atvaizdas visuose pristatymuose sulaukdavo garsaus susižavėjimo atodūsio. Vombatai – nepaprastai mieli ir ypatingi savo sterble, atsiveriančia į kitą pusę. Be to – jų kakučiai yra kvadratiniai. Esu tikra, kad po pristatymų vaikai guglino šį faktą ir apie tai pasakojo tėvams. Magnetiniai akmenys taip pat sulaukė didelio susidomėjimo, vis kas nors maldaudavo padovanoti jiems akmenuką.
Per kiekvieną pristatymą dalyviai, pasitelkę knygoje „Magnetinė sala“ naudojamą Šifraratį, turėjo išsiaiškinti, kaip aborigenai vadina vandens pitoną, kuris raitosi aplink visą knygą. Aistros tikrai virė, džiaugiausi galėdama ne tik papasakoti, bet ir leisti vaikams pasijusti knygos veikėjų kailyje. Juk kažką pačiam atrasti, patirti, iššifruoti yra nepaprastai įdomu. Tai tikrai ilgai lieka galvoje.
Paslaptys, mįslės, galvosūkiai, organiškai integruoti į nuotykinį-pažintinį tekstą, sukuria intrigą, norisi išsiaiškinti, taigi versti knygos puslapius. Kartu su veikėjais besiaiškindamas skaitytojas įgyja žinių ar įgūdžių, o būtent to ir siekiu: noriu, kad skaitymas taptų nuotykiu, kuris nejučia suteikia žinių.
„Magnetinėje saloje“ Emos ir jos augintinio Marso nuotykiai pratęsia pasakojimą, prasidėjusį romane „Kanarų paslaptis“. Džiugu, kad šią knygą jau galima perskaityti ne tik lietuviškai!
Ema su Marsu jau bendrauja su skaitytojais Malaizijoje kinų kalba, netrukus prabils makedoniškai Šiaurės Makedonijoje, jau gavau šios knygos maketą. Šį rudenį „Kanarų paslaptis“ turėtų pasiekti skaitytojus Lenkijoje ir JAV.
– Ką atsakote, kai skaitytojai klausia, ar laukti trečiosios Emos ir Marso nuotykių knygos?
– Kol kas pasakojimas gyvena mano galvoje. Po intensyvaus „Magnetinės salos“ pristatymų turo Lietuvoje pats laikas grįžti į Australiją, kur nersiu į ramesnį ir vienišesnį etapą – rašymą. Jau laukiu, tikiuosi, viskas seksis gerai. Mintyse visuomet buvo trys knygos ir trys egzotiškos vietos – juk Ema su Marsu yra užkietėję keliautojai ir nuotykiautojai. Noriu toliau pasakoti apie pasaulį.
– Tikriausiai rašymas paaugliukams (10–13 metų vaikams) padeda išlaikyti susidomėjimą pasauliu ir jo grožybėmis?
– Pradėjau rašyti paaugliukams norėdama sukurti įtraukiančią nuotykinę istoriją jaunesnei auditorijai, kurioje netrūktų pažinimo, paslapčių ir galvosūkių. Mane pačią labai įkvepia atradimai ir netikėtumai, gal ne visi atkreipia dėmesį į tam tikrus dalykus, o man jie bam ir pasirodo. Pavyzdžiui, veidrodis, kuris labai padidina vaizdą tėvų vonios kambaryje, nuėjus toliau, vaizdą apverčia. Tai fizika, dar neišsiaiškinau priežasčių iki galo, bet manau, kad tikrai tai panaudosiu naujausioje Emos ir Marso istorijoje.
Kartais susimąstau, kad riba tarp fantazijos ir realybės man kiek kitaip nutiesta, kai ką nors rašydama sukuriu, man tai tampa realu, o paaugliukai, man atrodo, mato ir jaučia pasaulį panašiai. Be to, kartais būnu naivi, o gal renkuosi būti naiviai optimistiška, norėčiau to neprarasti, nes tada ir gyventi smagiau, ir pasaulio grožybės-įdomybės ryškiau matosi.
