Vilnietis Tomas savaitgaliais dažnai traukia į Molėtų rajoną. Jis yra medžiotojas, miške įrengęs gyvūnų šėryklą ir stebėjimo kameras, kuriomis fiksuoja aplinkinius vaizdus. Natūralu, kad prie ėdžių ateina stirnos ir kiti žolėdžiai, bet Tomas nustebo, pamatęs šmėžuojančias ir lūšis.
Pirmą kartą lūšį, užfiksuotą žolėje, jis pastebėjo dar vasarą, o šio vasario pabaigoje ir kovo pradžioje jos ypač pamėgo lankytis svečiuose. „Tai, kaip suprantu, yra patelė su dviem jaunikliais – ūgiu jie jau beveik nesiskiria, bet tai, kad du žvėrys yra jauni, matyti iš jų elgesio – tikriausiai tai pernai gimę lūšiukai“, – sakė Tomas.
Lūšiukai, kaip ir maži kačiukai, mėgsta pabėgioti, pažaisti, nusivyti kokį paukštelį. Ir pačios lūšių elgesio manieros bei judesiai primena kates. Pasak Tomo, skirtumas tik tas, kad jų laukinės giminaitės gali sverti ir 40 kilogramų. Ką šie žvėrys paprastai veikia prie tų šėryklų? „Na, jie yra mėsėdžiai, maitos neėda, taigi laukia pasirodančių stirnų ir kitų gyvūnų, kurios taptų šviežiu maistu“, – konstatavo pašnekovas.
O koks jausmas apima, pamačius, kad kamera užfiksavo naują šeimynos vizitą? „Tikrai smagu juos pamatyti. Girdėjau, kad Lietuvoje gyvena apie 400 lūšių, taigi malonu, kad jų procentas užsuka pas mane“, – sakė pašnekovas.
Jis pastebėjo, kad tenka girdėti ir tai, kad lūšių Lietuvoje daugėja – seniau, kai kas nors Lietuvoje pastebėdavo šį žvėrį, tai būdavo retas įvykis, o dabar taip nutinka jau dažniau. Šie gyvūnai tebėra įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą, už jų sumedžiojimą gresia didelės baudos ir ginklo konfiskavimas.
Tomas žino ir tai, kur jo filmuojamos lūšys gyvena – pasirodo, jos įsikūrė apleistos sodybos palėpėje. Tai sužinojo, pasekęs jų ant sniego paliktais pėdsakais, bet gyvūnų ramybės nedrumstė.
