Lituanistų namuose – keturi lietuvių skalikai: už pirmąjį atidavė visas santaupas

Kai Anželika ir Marius Smetonos vedžioja vieną ar kelis savo šunis, jiems labai malonu išgirsti klausimą „Ar tai lietuvių skalikas?“, o klausimas „Kokia čia veislė?“ arba „Ar tai dobermanas“ šiek tiek nuvilia. Kaip pašnekovai sakė LRT.lt, jie labai nori, kad šią vienintelę Lietuvoje nacionalinę šunų veislę pažintų visi šalies gyventojai.

Abu sutuoktiniai – lituanistai, Marius – dar ir žinomų kalbininkų Antano ir Irenos Smetonų sūnus. Jis susijęs giminystės ryšiais ir su prezidentu Antanu Smetona: nėra tiesioginis jo palikuonis, bet jo prosenelė Eleonora Smetonaitė (vėliau ištekėjusi už Igno Smetonos) buvo valstybės vadovo antros eilės pusseserė, jų abiejų bendras prosenelis buvo Jonas Smetona. Mariaus prosenelis Ignas kilęs iš anksčiau, dar 18 a. antrojoje pusėje, atsiskyrusios Smetonų atšakos. Tačiau tai, kad filologus sudomino lietuviška šunų veislė, galima vadinti atsitiktinumu.

Marius nuo vaikystės augo su šunimis, Anželika – su katėmis ir papūgomis. Apsigyvenę kartu, jiedu gavo ir vyro „kraitį“ – vokiečių aviganę ir taksą. Kai taksiuko neliko, o ir aviganės sveikata smarkiai pašlijo, Marius internete sužinojo apie lietuvių skalikų veislę, labai ja susidomėjo ir galiausiai sutuoktiniai nusprendė, kad naujas augintinis bus būtent toks, lietuviškas.

Taip 2012 m. birželį iš Žemaitijos į jųdviejų namus Vilniuje atkeliavo Naida Nuo Sausdravo. „Tada mes dar buvome doktorantai, gyvenome iš stipendijų, kaip tik turėjome kitų išlaidų ir Naida kainavo mums visas likusias mūsų santaupas“, – juokėsi pašnekovai.

Po kelerių metų, daugiau pabendravę su kitu lietuvių skalikų augintoju Mantu Milinavičiumi, kuris labai džiaugėsi savo gražia šuniukų vada, sutuoktiniai nusprendė, kad ir jų gražuolei, parodose teisėjų giriamai Naidai, verta susilaukti palikuonių. Beje, jų tėčiu tapo vienas iš patinų, pozavusių Vilniuje stovinčiam lietuvių skalikams skirtam paminklui, – Dinas Girios Gausmas. 2016 m. Smetonos įkūrė veislyną „Medeinos šuo“.

Po šuniukų gimimo teko daryti remontą

Naujai iškepti veisėjai su nerimu laukė pirmosios vados ir sulaukė net 12 šunyčių. Anželika su šypsena atsimena: „Tuo metu aš kaip tik laukiausi antro vaiko. Su šuniukais buvo tiek rūpesčių, kad paskui kūdikio priežiūra atrodė vieni juokai.“

Marius pridūrė, kad po šuniukų vados teko daryti kambarių remontą. Kol šunyčiai visai maži, jie tik guli, bet kai sulaukia mėnesio, namie prasideda tikras chaosas – jie visur laksto, dūksta, viską graužia ir nuolat loja.

Dabar veisėjai jau žino, kaip šunyčius prižiūrėti ir ką patalpose pertvarkyti, kai jie auga, kad paskui nereikėtų remonto. Be to, jie nesistengia šuniukų priveisti kuo daugiau – tam ryžtasi tuomet, kai žino, kad tikrai yra žmonių, kurie nusiteikę įsigyti mažylių.

Dabar Naidos, deja, jau nebėra, bet namuose – jos palikuonys: Naidos dukra Apuolė, šios dukra Ciri ir sūnus Dvalinas ir jauniausia šeimos narė – Ciri dukra 10 mėnesių Ersla.

„Vienas mūsų draugas, taip pat šių šunų veisėjas, yra sakęs, kad kai turi vieną skaliką, antras yra būtinas, trečias nesutrukdo, o nuo ketvirto jau nebeskaičiuoji, ir mums taip nutiko, gali būti, kad pasitaikius progai imsimės auginti dar vieną šuniuką, jo dairomės kituose lietuvių skalikų veislynuose“, – nusišypsojo Anželika.

Kai šeima, turėdama jau kelis šunis, kraustėsi į naujus namus, pirmiausia pasirūpino ne namo apdaila, o tvora aplink erdvų sklypą, kad augintiniai turėtų kur lakstyti. Bet kai prastesnis oras, šunys laiką leidžia namuose, o du jaunesnieji naktį neretai įsitaiso šeimininkų lovoje.

Veislė aktyviems ir energingiems žmonėms

Savo pirmąją augintinę Naidą sutuoktiniai įsigijo 2012 m. ir jau 13 metų jie stengiasi populiarinti šią vienintelę lietuvišką šunų veislę, kad žmonės ją atpažintų gatvėje. Tačiau pašnekovai nesistengia lietuvių skalikų priveisti kuo daugiau (iš viso yra sulaukę penkių vadų) ir įsiūlyti visiems – jie nori, kad svarstydami įsigyti augintinį žmonės žinotų, kad yra ir toks variantas, tačiau jis tinka tikrai ne kiekvienam.

Lietuvių skalikai – medžiokliniai šunys, tad idealiu atveju jie ir turėtų gyventi su medžiotojais. Tačiau jie tinkami ir aktyviai gyvenantiems, labiau pasivaikščiojimus, o ne gulėjimą priešais televizorių mėgstantiems žmonėms. „Jeigu toks šuo negaus pakankamai aktyvios veiklos, gali nukentėti jūsų ne vietoje padėti batai“, – perspėjo Anželika.

Su šuniukais buvo tiek rūpesčių, kad paskui kūdikio priežiūra atrodė vieni juokai.

Pašnekovai atsiminė, kad yra girdėję žmogų sakant, kad lietuvių skaliko laikyti jis nepanoro, kai išgirdo, kad tai medžioklinis šuo, todėl įsigijo biglį. Tačiau biglis – taip pat medžioklinė veislė, nors neretai ir laikoma mieste, tad prieš įsigyjant augintinį tikrai verta daugiau pasidomėti veislės aprašymais.

Pasak Mariaus, blogai, kai žmonės sumano įsigyti šunį vedami emocijų ir neįvertinę savo realių galimybių. „Buvo, kad paskambino žmogus, kurio augintinis prieš keletą dienų mirė, jis jau norėjo naujo. Sakiau jam, kad turi praeiti bent keli mėnesiai, kol jis susigyvens su netektimi ir viską apgalvos. Pašnekėjome gal pusvalandį ir jis nurimo – turbūt jam reikėjo tiesiog psichologinės pagalbos, o emocinis pirkimas – labai negerai“, – sakė pašnekovas.

Jis buvo sulaukęs ir skambučio, kai žmogus lietuvių skaliką norėjo padovanoti savo garbaus amžiaus mamai. „Pasakiau, kad jiems toks variantas tikrai netinkamas, juk toks aktyvus, smalsus šuo žmogų tempia ir jam nulaikyti reikia nemažai jėgų“, – pabrėžė Marius.

Anželika pridūrė, kad jiems, kaip ir kitiems atsakingiems veisėjams, labai neramu dėl to, į kieno rankas pateks jų namuose gimę šuniukai, tad žmonėms, kurie jiems atrodo netinkami, tiesiog pasako „ne“. O išleidus šuniukus į naujus namus pradžioje norisi naujiems šeimininkams kas savaitę rašyti ir klausti, kaip jiems sekasi.

Už ką šeimininkai pagirtų šią šunų veislę, neskaitant to, kad ji lietuviška? „Juos radijo žurnalistas Antanas Šilkūnas, auginantis mūsų šuniuką, taikliai pavadino „pankais filharmonijoje“. Tai yra laisvos sielos, jiems viskas įdomu, jie nuolat ko nors prisigalvoja. Jie atkaklūs, užsispyrę, tokie gudrūs, kad net mėgina manipuliuoti šeimininkais, tačiau ir be galo meilūs. Be to, neturi konkrečiai šiai veislei būdingų sveikatos problemų“, – sakė Marius.

Kai kas nustemba, kad jie egzistuoja

Kiek Lietuvoje gyvena lietuvių skalikų, tiksliai neaišku (yra sąrašai, bet juose sužymėti ne visi šunys, kurių nebėra tarp gyvųjų), tačiau galima numanyti, kad jų šiuo metu yra apie 600. Vienu metu jų skaičius buvo smarkiai sumažėjęs.

Marius ir Anželika kartu su jau minėtu bičiuliu M. Milinavičiumi prie veislės populiarinimo prisidėjo ir išleisdami knygą „Lietuvių skalikai“. Pasak autorių, kalbant su kitais šių šunų augintojais, vis pasigirsdavo frazių, kad kažkas apie skalikus buvo rašęs, juos minėjęs senuose leidiniuose, tad galiausiai kilo noras visą informaciją bent pamėginti sudėti į vieną vietą.

Šios veislės istorija mena senus laikus. Pradžioje Lietuvoje gyveno tik vietiniai šunys, vėliau atsirado įvežtinių, jų atsigabeno ir Vytautas Didysis, ir totoriai, paskui, matyt, palengva susiformavo ši veislė. Iš 16 a. yra išlikusi byla, kurioje nurodyta, kad iš žmogaus kiemo vagis išvedė skaliką, tiesa, dar neaišku, koks būtent tas skalikas buvo. 19 a. pabaigoje šaltiniuose jau kalbama apie lietuvių skalikus, panašius į dabartinius, – yra išlikę gana tikslūs aprašymai. Taip pat yra ir lietuvių skaliko piešinys viename medžiotojams skirtame 1922-ųjų leidinyje.

Beje, pasirodžius knygai, pakilo susidomėjimas lietuvių skalikais, autoriai buvo kalbinami žurnalistų, kviečiami į televizijos ir radijo laidas, o dabar susidomėjimas šia veisle kiek nuslūgęs – tai natūralu, jis banguoja. Ir vis dar atsiranda žmonių, kurie nustemba sužinoję, tarkim, pamatę šunims skirtoje parodoje „Istorija vizgina uodegą“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Istorijų namai, kad lietuviška šunų veislė apskritai egzistuoja.

Padeda išvengti streso

Tarptautinio pripažinimo lietuvių skalikai dar nėra sulaukę, bet jau seniai paruošti veislės standartai, suruošti dokumentai ir tikimasi, kad tai netrukus bus padaryta, o tada galbūt ši veislė sulauks dėmesio ir užsienyje, galės dalyvauti visose tarptautinėse parodose.

„Užtat šių šunų augintojai yra labai solidarūs, į Lietuvių skalikų augintojų sąjungos rengiamus suvažiavimus kasmet susirenka 40, 50 ir daugiau keturkojų su šeimininkais. Teko bendrauti su vienais lenkų skalikų veisėjais ir jie pasakė, kad nors jų šalyje lenkų skalikų yra labai daug, jų į klubų susibūrimus paprastai susirenka žymiai mažiau“, – pasakojo Marius.

Pasak jo, didelės padėkos nusipelno Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis, kuris jau daug metų rūpinasi šios veislės puoselėjimo reikalais, o lietuvių skalikų augintojus labai palaiko morališkai.

Nors pašnekovai ir labai nori, kad apie lietuvių skalikus žinotų kuo daugiau žmonių, Marius patikino, kad šunys jiems visų pirma reikalingi ne tam. „Žmonės, kurie neturi gyvūnų, gali to nesuprasti, bet tu vakare grįžęs namo apsikabini šunį ir tau pasidaro gera. Šie laikai neramūs, žmonės patiria daug streso, o prisiglaudus prie šuns visa tai nuslūgsta. Ir jeigu skauda, negera – augintinis ateina, prisiglaudžia ir padeda psichologiškai“, – sakė pašnekovas.

Beje, lietuvių skalikus auginančius kalbininkus domina ir kitos lietuviškos gyvūnų veislės – juk turime ir lietuviškų arklių, avių ir kitų gyvūnų. Vienu metu Marius buvo užsimojęs laikyti namuose lietuviškus balandžius, bet žmona jį perkalbėjo, atkreipusi dėmesį į tai, kad reiktų nuolat nuobodžiai kuopti karvelidę. Užtat jie įsigijo Lietuvos tamsiųjų bičių – jos, kaip aišku iš pavadinimo, yra tamsesnės spalvos, medaus suneša gal kiek mažiau už kai kurias kitas, bet yra atsparesnės ligoms.

„Būna, sėdime kieme, aplink bėgioja lietuvių skalikai, praskrenda bitė ir jeigu pamatome, kad ji tamsesnės spalvos, apsidžiaugiame, kad ji – iš mūsų avilio, lietuviška“, – nusišypsojo lituanistai.