Nuo vaikystės nematanti garso režisierė Eglė Jarmolavičiūtė dar gyvena 3 savaites trukusios kelionės po JAV įspūdžiais. Už Atlanto Eglė vyko viena, ir nors pripažįsta, kad prieš kelionę šiek tiek nerimo buvo, ji džiaugiasi, kad pasiryžo – maudynės vandenyne, pasiplaukiojimai valtimis ar skrydis vandens parašiutu virto neišdildomais prisiminimais ir pažadino aistrą keliauti. Su LRT.lt savo istorija pasidalijusi Eglė atskleidžia – ji jau turi bilietus į kitą svajonių šalį.
– Dažnai keliaujate?
– Nepasakyčiau, anksčiau atrodė, kad nematant keliauti nėra prasmės. Man netgi buvo keista, kad kiti neregiai keliauja, nelabai supratau, ko jie iš kelionių tikisi ir ką jose atranda. Tačiau pernai pavasarį viena buvau išvykusi į trumpą komandiruotę Vokietijoje, vasarą su drauge buvome Airijoje, Dubline, taigi mano požiūris pradėjo keistis. Pradėjau galvoti apie kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kurias aplankyti norėjau nuo vaikystės – augdama girdėdavau, kad tai svajonių šalis, kurioje kone lyja pinigais, visi turi darbus ir labai gerai gyvena. Norėjosi patikrinti ir įsitikinti, kad taip ir yra. Bėda ta, kad neturėjau su kuo keliauti, o dėl to, kad nematau, viena nesiryžau.
– Vis tik, kaip galiausiai į JAV išvykote viena, kaip įsidrąsinote?
– Laidoje „Gyvenimo citrinos“ išgirdau istoriją moters, kuri lankė hipnoterapiją. Kadangi jaučiau, kad turiu neišspręstų vaikystės traumų, kurios trukdo gyventi, jaučiausi nuo visko pavargusi, praėjusių metų pradžioje ir aš nutariau išbandyti hipnoterapiją. Labai daug su savimi dirbau, iš naujo įsikvėpiau darbe, pradėjau džiaugtis mane supančiais dalykais ir įgavau drąsos veikti.
Atrodė, kad nieko nėra neįmanomo, taigi ėmiausi dalykų, kuriems anksčiau nesiryždavau – pvz., padedant „ChatGPT“, savo rankomis pasikeičiau rozetes, vandens filtrus ir pan. Nors draugai mane bandė atkalbinėti, sakydami, kad nieko nematydama viską sugadinsiu, man atrodė – o kas blogo gali nutikti? Na, sugadinsiu sieną, turėdama galimybių pasiremontuosiu.
Viskas ėjosi taip sklandžiai, kad pradėjau galvoti ir apie JAV. Pamaniau, kas bus, tas – nusprendžiau keliauti viena ir nusipirkau bilietus. Aišku, kelionei artėjant, lydėjo dvejopos mintys – kartais džiaugiausi, kad pasiryžau, kartais galvojau, kad padariau nesąmonę.
– Ilgai planavote, ką veiksite išvykusi?
– Tiesą sakant, nelabai ką planavau, nes nemaniau, kad labai ką veiksiu. Daugiausia laiko ketinau skirti pasišildymui paplūdimyje, bet esu per daug veikli, kad išbūčiau vienoje vietoje, tad per tris savaites JAV nemažai patyriau.
Kelias dienas praleidau netoli Vašingtono esančiame Arlingtone, nuvykau ir į sostinę. Išpildžiau savo svajonę – aplankyti amerikietiškąją „Apple“ parduotuvę, tiksliau – net kelias, tarp jų – ir įsikūrusią 1904-aisiais Vašingtone pastatytoje bibliotekoje. Ši tinklo parduotuvė laikoma viena gražiausių pasaulyje. Ten man paskyrė konsultantę Jessicą, kuri mane pavedžiojo po parduotuvę ir viską aprodė. Beje, taip norėjau patekti į šią parduotuvę, kad pasiryžau įveikti metro iššūkį. (Juokiasi.) Nors nusileidus į požemį žemėlapių programėlės ir navigacija neveikia, su žmonių pagalba man pavyko rasti reikiamą liniją ir pasiekti kelionės tikslą.
Vėliau porai savaičių išvykau į Majami Bičą, kelias dienas praleidau Kokonat Grovo rajone. Vis dėlto greit supratau, kad ilgai paplūdimyje neišbūsiu, tad pradėjau ieškoti veiklų. Su „ChatGPT“ viską susiplanuodavau tą pačią dieną ar dieną prieš.
Didžiausias sunkumas keliaujant vienai yra tai, kad labai daug pramogų, kurias norėjau išbandyti, yra skirtos dviem. Būtent dėl to man nepavyko paskraidyti sraigtasparniu ir hidroplanu.
Tuo tarpu sumaniusi virš vandens pakilti su parašiutu, susisiekiau su agentūra ir jie man surado žmogų, kuris skrido kartu. Tai buvo moteris, minėjusi vestuvių metines ir dukters gimtadienį. Pakilti parašiutu turėjo tik jos vyras su dukra, ji pati kiek prisibijojo ir pasirinko stebėti, tačiau kai agentūra jai pasiūlė kilti su manimi, ji persigalvojo ir sutiko.
Pati pramoga man paliko didžiulį įspūdį – nors ir nemačiau, kaip aukštai buvau, man tiesiog buvo nuostabu pakilti ir pajusti tą didybę: aš – virš Atlanto vandenyno! Galiausiai ir mano pakeleivė buvo labai laiminga. Ji man papasakojo, kad kažkada lėktuve buvo patyrusi insultą ir vos išgyveno, taigi nuo tada stengiasi nepraleisti gyvenimo siūlomų galimybių.
Ji ir man sakė: „You should never miss the opportunity.“ Tie jos žodžiai mane labai paveikė. Juk iš tiesų ilgą laiką daug ko nesiryžau bandyti, atrodė, gal nenoriu, bet vis savęs klausdavau – ar tikrai nenoriu, ar kalba mano baimė? Supratau, kad dažniausiai tai vis tik būdavo baimė. Dabar dažniau vadovaujuosi principu „Kada, jei ne dabar?“
Panašiai buvo ir Kokonat Grove, kai išsiruošiau paplaukioti su pripučiama valtimi, vadinamąja banana boat. Dėl saugumo jie žmonių po vieną neplukdo, tad įsidrąsinau ir paklausiau darbuotojų, ar kuris nenorėtų plaukti drauge. Ir mano džiaugsmui – vienas sutiko. Tas skrydis per bangas – visiškai neįtikėtina patirtis! Tiesa, teko paragauti vandenyno vandens, kuris yra beprotiškai sūrus. (Nusijuokia.)
Be to, buvau Evergleidso nacionaliniame parke, propelerine valtimi (kuri beprotiškai garsiai burzgia) keliavau po pelkę. Tiesa, jos vidury mūsų valtis sugedo ir teko laukti, kol atplauks kita ir galėsime tęsti kelionę. Taip pat plaukiojau kateriu, su kuriuo, tarsi per kalnus, šokinėjau per bangas. Viešėdama Kokonat Grove daug vaikščiojau po parkus, kurių jie turi labai daug, o vakarus leisdavau ant stogo terasos – kadangi nevartoju alkoholio, barmenai man paruošdavo nealkoholinių kokteilių. Įsitikinau, jog netiesa, kad nematant keliauti neįdomu.
– Net ir matantys žmonės neretai pasakoja istorijas, kaip pasiklydo dar oro uoste ar kur nors klajodami gatvėse. Kas padėjo jums orientuotis aplinkoje?
– Oro uostuose žmonės su negalia gali prašyti asistento, tik tai turi nurodyti pirkdami bilietą. Vilniuje asistentai palydi per saugos patikrą ir nuveda iki vartų, vėliau – iki lėktuvo. Ten pasitinka palydovai ir instruktuoja apie saugumą. Kas mane nustebino JAV, kad net ir atsisakius neįgaliojo vežimėlio, vis tiek esi pasodinamas ir vežamas per oro uostą. Nors ir pasirodė keista, neprotestavau – juolab kad pusę skrydžio nerimavau, jog nesuprasiu, ką man sako pareigūnai muitinėje (buvau girdėjusi, kad jie kalba labai greitai ir neaiškiai), tad būsiu neįleista. (Juokiasi.) Tačiau viskas praėjo sklandžiai.
Pačios kelionės metu labiausiai padėjo kelios programėlės. Pirmoji – dirbtinis intelektas „ChatGPT“, kuris buvo naudingas išsirenkant maistą ar planuojant pramogas. Kartais ką nors tiesiog nufotografuodavau ir įkeldavau jam nuotraukas, o jis man pasakydavo, kas jose.
Taip pat nebūčiau išsivertusi be navigacijos, naudojausi neregiams ir silpnaregiams skirta programėle „WeWalk“, kuri pažingsniui sudėlioja maršrutą iki galutinio kelionės tikslo, pažymėdama, kur eiti, kaip pasiekti stotelę, kokiu viešuoju transportu pasinaudoti. Be to, JAV autobusai „kalba“ – jiems privažiavus, pasigirsta, kokiu maršrutu jis važiuoja, kiek kainuoja bilietėlis ir pan. Tiesa, kaskart norint išlipti reikėjo paspausti „Stop“ mygtuką.
Pamenu, kartą niekaip negalėjau jo rasti, o su aplinkiniais susikalbėti sekėsi sunkiai – supratau, esu rajone, kuriame daug imigrantų, kurie angliškai praktiškai nekalba. Galiausiai vienas jų, supratęs, ko man reikia, paėmė mano ranką ir uždėjo ją ant kažkokio laido. „Kas tai?“ – nustebau, o žmogus atsakė, kad tai mano ieškomas „Stop“ mygtukas, tik tai visai ne mygtukas. (Nusijuokė.)
Aišku, ten būnant teko suktis iš padėties ir susigalvoti įvairių gudrybių. Tarkime, ant savo gulto paplūdimyje prisegdavau išmanųjį sekiklį, kuris leidžia nustatyti daikto buvimo vietą ir lengvai jį surasti. Po pietų paplūdimy paprastai būdavo daug žmonių, daug triukšmo, tad išsimaudžius surasti savo gultą nebūdavo lengva, tačiau sekiklis padėdavo susitvarkyti. Tiesa, visi įrenginiai su GPS turi tam tikrą kelių metrų paklaidą, matančiam žmogui tai nesudaro problemų, bet neregint net ir keli metrai gali tapti išbandymu, todėl nuolat reikia iš naujo pasižymėti sekiklio vietą, kad jį vėl surasčiau.
Ką dar atradau JAV – „Aira“. Lietuvoje niekada nesu naudojusi virtualaus savanorio pagalbos (pvz., programėlės „Be My Eyes“), o JAV nuolat naudojau vaizdo skambučių platformą „Aira“, kurioje su tavimi bendrauja apmokyti profesionalai. Kalbėdami su tavimi jie paprastai žino tikslią tavo buvimo vietą ir gali nesunkiai pagelbėti. Pavyzdžiui, būdama Vašingtone lankiau Baltuosius rūmus ir niekaip negalėjau rasti įėjimo. Žemėlapių programėlės rodė netikslius duomenis, taigi teko skambinti „Aira“ darbuotojams ir jie pagelbėjo.
Keblumų išvengti pavyko, buvo nebent juokingesnių istorijų. Kaip ir pas mus, liftų mygtukai JAV sužymėti Brailio raštu, tik ten jie įdomiai išdėstyti, yra mygtukų, kurie pažymėti tiesiog PHO, MAI, CL, OP ir pan. Norėdama nusileisti paspaudžiau mygtuką PHO, manydama, kad jis žymi fojė, tik vėliau susivokiau, kad amerikiečiai juk vartoja žodį lobby. Paspaudus minėtą mygtuką, per kolonėlę išgirdau registratūros darbuotojo balsą – tai buvo telefonas.
Nerasdama reikiamo mygtuko, nutariau leistis laiptais. Mane pamatęs darbuotojas registratūroje tik sušuko „Tai buvai tu!“ (Nusijuokia.) Po to dar kurį laiką į savo aukštą važiuodavau liftu, o apačion nusileisdavau laiptais, o mane pamatęs darbuotojas vis traukdavo per dantį ir klausdavo, ar vis dar neradau reikiamo mygtuko, ar laipiodama laiptais tiesiog jaučiuosi saugiau. Galiausiai tą mygtuką radau!
– Ar galite palyginti, kur, JAV ar Lietuvoje, aplinka geriau pritaikyta žmonėms, turintiems regos negalią?
– Žiūrint, apie kurią šalies dalį kalbėsime. Vilnius, palyginti, patogu, nors Brailio rašto žymėjimų kai kuriose įstaigose norėtųsi daugiau. Tačiau JAV, kur sankryžos gan didelės ir atrodo painios, apskritai pasigedau neregintiesiems pritaikytų šviesoforų – jų suskaičiavau vos porą, o, pvz., turtingųjų rajonu vadinamame Kokonat Grove neaptikau nė vieno. O ir tie, kuriuos praėjau, nebuvo patys patogiausi.
Tarkime, Vilniuje nemažai šviesoforų yra pritaikyti ir skleidžia skirtingą garsą esant raudonam ir žaliam šviesoforo signalams, pagal tai supranti, gali eiti per gatvę, ar ne. Kiek teko susidurti, JAV jie visada pypsi vienodai, taigi priėjęs prie šviesoforo, pirmiausia turi paspausti mygtuką ir išsiaiškinti, koks signalas dega. Tai sugaišdavo daugiau mano laiko. Yra tekę skambinti ir „Aira“ darbuotojams, kad padėtų pereiti gatvę. O ir pats viešasis transportas Europoje neregiams yra pritaikytas geriau.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad JAV buvo jūsų svajonių šalis, ar tas įsivaizdavimas nesubyrėjo?
– Pati šalis man labai patiko, ypač tas lengvumas ir paprastumas. Tikiu, kad ten dar grįšiu, tik gyventi joje nenorėčiau. Buvo daug dalykų, kurie man patiko. Nors mes taip pat visko turime, nustebino itin platus pasirinkimas gyvūnų prekių parduotuvėje – kadangi auginu papūgas, katę ir šunį, pripirkau skanėstų savo gyvūnams – pas mus tiek visokiausių maistų augintiniams nerasi, ypač papūgoms – maistą joms neretai tenka užsakyti iš užsienio.
Kas nuvylė – plastiko gausa. Kai kuriuose viešbučiuose ar restoranuose pateikiami tik plastiko indai, kartais ir restoranuose gavusi keramikinę lėkštę, prie jos gali rasti plastikinius įrankius. Maža to, plastiko atliekos daug kur nerūšiuojamos. Palyginti su JAV, Europoje plastiko naudojame nedaug.
– Panašu, kad pirmoji tokia patirtis paliko tik gerų įspūdžių, galbūt jau planuojate kitą?
– Kaip ir sakiau, įsitikinau, kad ir nematant kelionės palieka neišdildomų įspūdžių ir patirčių – net ir nematant, gali daug atrasti, užuosti, patirti kitą šalį, paragauti vietos patiekalų, pabendrauti su vietos žmonėmis ir geriau juos pažinti. Todėl iš JAV sugrįžti į šaltą lietuvišką žiemą buvo liūdna. Kadangi savo kelionės įspūdžiais dalijausi socialiniuose tinkluose, vėl ir vėl sugrįžtu prie senų įrašų ir prisimenu, ką nuveikiau. Supratau, kad bus lengviau, jei turėsiu ko laukti, taigi jau nusipirkau kelionės bilietus – vasarą vyksiu į Kanadą: aplankysiu Torontą, Vankuverį, trumpam sugrįšiu į JAV, tik šįkart – į Sietlą. Jau skaičiuoju dienas...
– Ką šįkart keliaudama darysite kitaip?
– Jei į JAV vykau be aiškaus plano, keliaudama į Kanadą planavimo ateičiai nepaliksiu. Turiu laiko pagalvoti, ką noriu nuveikti ir patirti. Kadangi nemėgstu eiti į ekskursijas, įprastus muziejus ar bažnyčias, jau dairausi pramogų – galbūt patyrimų muziejų ir kokių nors veiklų. Mėgstu saugų adrenaliną. Taigi po truputį žymiuosi, ką norėčiau išbandyti, o artėjant kelionei susisieksiu su agentūromis ir viską rezervuosiu. Labai noriu patirti tą šalį, kad kuo ilgiau ją įsiminčiau – juk tam tiek laiko dirbau ir taupiau, kad per atostogas pasidaryčiau sau šventę. Net ir vykdama į JAV, pasakiau sau, kad leisiu sau patirti kiek įmanoma daugiau. Tarkime, nors esu sveikatai palankios mitybos šalininkė, JAV leidau sau valgyti viską – ir guminukus, ir meksikietiškus užkandžius, ir kt. Kaip galėjau, taip norėjau patirti tą šalį, ketinu tuo vadovautis ir Kanadoje.
