Kaime įsikūrę kauniečiai pirmą žiemą pristigo pinigų malkoms: pakentėti buvo verta

Vieną šios vasaros dieną Eglė Valuckaitė-Stašauskienė, nuėjusi į daržą apsipylė ašaromis: ji pamatė, kad jos pomidorus pakirto maras. Tokiomis akimirkomis, kaip ji sakė LRT.lt, suvoki, kad prieš gamtą tu esi niekas. Ir taip, sunkių akimirkų ūkininkaujant pasitaiko neretai, bet visgi moteris tiki, kad atsidūrė savo vietoje – nors seniau buvo nusiteikusi, kad į kaimą nekels kojos.

Tąsyk, kai augalai susirgo, nurimus emocijoms Eglė, kaip tikra suvalkietė, net ir iš žalių pomidorų sukūrė kai ką gero – taip gimė karamelizuotas žalių pomidorų pagardas ir gardus džemas „Žalidoras“ (žalius pomidorus galima naudoti maistui, kol vaisiai nepradeda juoduoti). O sunkiausia šeimai kaime buvo ne ši vėsi vasara, dėl kurios augalai ir susirgo, o pati įsikūrimo Kėdainių rajone pradžia prieš vienuolika metų.

Tuo metu šeima gyveno Kaune, Eglė buvo išėjusi motinystės atostogų, augino mažą sūnelį – ir pajuto, kad labai norėtų su kūdikiu daugiau laiko leisti savame kieme. Tiesa, kaime ji jau buvo gyvenusi su tėvais, kur tie ūkininkavo. „Tada aš, kaip ir daugelis ūkininkų vaikų, sakiau, kad mokysiuosi mieste ir į kaimą jokiu būdu negrįšiu. Bet po dešimtmečio Kaune, ko gero, to kaimo pradėjau ilgėtis“, – pasakojo Eglė.

Kaune moteris, baigusi bakalauro ir magistro studijas, dirbo vienoje valstybinėje įstaigoje. Su vyru Juliumi buvo įsigiję būstą. O jau turint savą būstą, tegu ir pirktą su paskola, kilo noras turėti ir savos žemės, kurioje galėtų kažką pasisodinti.

Sodybos Eglė su vyru pradėjo dairytis, galvodama ne apie ūkį, o tiesiog apie vasarnamį. Nusižiūrėjo jiems lyg ir tikusią sodybą Kėdainių rajone, Saviečių kaime. Ją apžiūrinėdami paklausė sutiktos kaimynės nuomonės apie sudominusią sodybą, moteris abejodama atsakė: „Na, ji degė...“

Visgi sutuoktiniai ryžosi tą namą su apdegusiu antru aukštu įsigyti. Po truputį namo pirmą aukštą pradėjo tvarkyti, bet po to nusprendė, kad važinėdami pirmyn atgal sodybos greitai nesuremontuos, tad ryžosi į ją persikraustyti. Pašnekovė pripažino, kad šeimoje ji visuomet buvo ta avantiūristė, vyras – ramesnis, norintis ją pristabdyti, tik tai jam anaiptol ne visuomet pavyksta. Na, bet tuomet abu turėjo jaunatviško maksimalizmo ir ryžosi permainoms.

Kiauri langai ir šlapios malkos

Realybėje persikrausčius daug kas pasirodė sunkiau, nei įsivaizdavo. Eglė atsiminė, kad, kai jie 2014 m. spalį su 10 mėnesių sūneliu atvyko į kaimą, netrukus atėjusi žiema tapo pačia sudėtingiausia jos gyvenime.

„Dar žiemos pradžioje paaiškėjo, kad malkinėje buvusi didžiulė krūva malkų yra netinkama kūrenimui, nes, pasirodo, stogas kiauras ir daugiau nei pusė malkų nuo lietaus ir šalčio buvo sušalusios į ledą. Įsivaizduokite: virtuvė, kurioje stovi krosnis, nukrauta šlapiomis malkomis (džiovinam), vonia nustatinėta kibirais (nes kanalizacijos nėra), antras aukštas užkaltas lentomis ir polietilenu, kad pro išimtus po gaisro langus neitų vėjas, veranda irgi užkalta kilimu, nes šaltis ėjo per įlūžusias grindis“, – atsiminė moteris.

Šeima gyveno dviejuose pirmojo aukšto kambariuose, dar turėjo tėvų perleistą biotualetą, kad nereiktų vaikščioti į lauką. Lyg to būtų negana, vyras prarado darbą Kaune, tada susirado kitą, bet alga vėlavo – būdavo, dirba dirba, o pinigų vis nėra.

Eglė atsiminė, kad sunkiausia buvo prašyti pagalbos, kai visgi suprato, kad be jos neišsivers. „Prisimenu tą skambutį mamai, kad malkų neturim ir pinigų joms irgi. Ir nežinau, kas tuomet buvo blogiau, ar pati situacija, ar faktas, kad visgi mums nepavyko. Tik tėvų ir draugų dėka tą žiemą išgyvenome“, – atsiminė pašnekovė.

Visgi atėjo pavasaris, ji grįžo į darbą anksčiau, nei planuota, o darbai pajudėjo. Dabar namo vidus jau sutvarkytas, lauke atsirado terasa. Namie – jau du vaikai, Emiliui 12 m., o Miglei – 8-eri. Prie namo vasarą veši šeimos 50-ies arų ūkis, kuriame Eglė dabar ir sukasi nuo ryto iki vakaro. Kurį laiką ji dar važinėjo dirbti į miestą, bet per pandemiją pripažino, kad viską suderinti per sunku, tad atsidavė ūkiui, o vyras vis dar sukasi tarp darbų kaime ir mieste.

Rabarbarų guminukai ir pomidorų trapučiai

Šeimos ūkis vadinasi „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“. Moteris sako, kad ir dabar, nors įkurtuvių darbai jau praeity, pakanka ir vieno, ir kito. Labiausiai Eglę, kuri savo ūkyje ir buhalterė bei vadovė, ir konservų gamintoja bei paprasta ūkio darbininkė, vargina įvairūs formalumai ir reikalų tvarkymas su valstybės institucijomis.

„Puikiai suprantu, kad įvairios higienos normos reikalingos, nes žmonės turi valgyti kokybiškus gaminius, bet mūsų produktų gamybai keliami tokie patys reikalavimai, kaip dideliam konservų fabrikui, ir tai tikrai neadekvatu. O dar blogiau bus nuo sausio 1 d., kai išaugs mokesčiai smulkiesiems ūkininkams – tada jau nežinau, kaip reikės išsiversti, nes ir šiaip iš nedidelio ūkio išeina gyventi kukliai. Mes tikrai tvarkingai surašome kiekvieną uždirbtą eurą, bet taip norėtųsi, kad mums netrukdytų dirbti...“ – atsiduso Eglė.

Iš paprastų ūkio darbų ją labiausiai vargina ravėjimas, taip pat gąsdina prasti orai ir įvairios „stichinės nelaimės“, kaip kad minėtieji maru susirgę pomidorai.

Na, o džiugina Eglę įvairūs pavykę kulinariniai eksperimentai, kurie sulaukia didelio pirkėjų susidomėjimo. „Receptus kuriu pati, kai ką nužiūriu internete ir patobulinu pagal savo skonį. Tada pirmiausia viską išbando šeima, po to dar kelios draugės, ir, jei produktas visų jų kontrolę praeina, tuomet jau galime ruošti jį prekybai. Pavyzdžiui, žmonės labai mėgsta mūsų pabarstukus su pomidorais – jie tinka ruošiant salotas, daržoves, galima tiesiog užberti ant sumuštinių, kiaušinio su majonezu ar trintos sriubos. O neseniai pristatėme naują užkandėlę – rabarbarų cukatas, kurios man ir vaikams atrodo beveik kaip guminukai, tik daug sveikesni (nors šiek tiek cukraus ir panaudojame) – labai įdomu, ar pirkėjai tai įvertins“, – entuziastingai pasakojo ūkininkė.

Dar vienas produktas, kuriuo ji didžiuojasi, – iš skirtingos sudėties pomidorų pabarstukų paruoštas rinkinukas „Geltona. Žalia. Raudona“, kur prieskoniai – atitinkamų spalvų ir skirtingų skonių. Šis gaminys šiemet pretenduoja į „Sukurta Kėdainių rajone“ apdovanojimą.

Be to, „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“ ūkio asortimente yra įvairių konservuotų gėrybių, padažų bei pagardų, mišinių sriuboms, pomidorinių trapučių, džiovintų kriaušių su medumi bei kitų įdomybių. Džiovintus pomidorus pašnekovė konservuoja tik aliejuje, nededa acto, kas įprastai daroma – pastarasis, pasak jos, nugesina pomidorų skonį.

Tiesa, produktų būna tik tiek, kiek žaliavos užauga ūkyje, taigi kai kurie gaminiai greitai baigiasi. Būna, kad pradeda prekybą tam tikru produktu ir jis baigiasi jau tą pačią dieną.

Be trąšų, bet su šliužais

Viskas ūkyje auginama švariai, vadovaujantis gamtinės daržininkystės principais, tausojant žemę, be cheminių trąšų. Būna pirkėjų, kurie atvažiavę džiaugiasi, kad pagaliau po ilgų paieškų rado tokių daržovių – tai Eglei yra didžiulis komplimentas. Be to, šių metų spalį ūkis gavo „Slow food farm“ sertifikatą – tai reiškia, kad viskas jame daroma tvariai, atsakingai ir tausojant aplinką; tokiais pripažintų ūkių Lietuvoje yra vos keli.

Azartas ūkininkę apėmęs ne tik siekiant įvertinimo, bet ir išbandant vis naujas augalų veisles – ūkyje auga daugiau nei 250 pomidorų, 70 bazilikų, 30 agurkų veislių. O ar nesudėtinga pačiai susigaudyti tarp jų, kai visko tiek daug? „Na, mes pradėjome nuo to, kad siūlėme žmonėms įsigyti įvairių daržovių krepšelių, tad norėjosi didesnės įvairovės. Štai konservuoti pomidorai stiklainyje iš parduotuvės būna vienos rūšies, o aš suderinu kelias, ir skonis tampa daug įvairesnis. Ir, apskritai, pamačius, kad būna baltos ar raudonos spalvos morkų, negi jų neparagausi?“ – pastebėjo pašnekovė.

Ji neslėpė, kad būna ir nesėkmių. Pavyzdžiui, vienais metais augino ropes – turėjo tokį užsakymą iš vieno restorano, bet jas apgraužė šliužai, ir sandoris nepavyko (tai kas, kad šliužai buvo ne invaziniai, o lietuviški – jų padaryta žala tokia pat). Dėl kitos nesėkmės kalti liko patys – šiltnamyje prieš žvarbią naktį pakūrė krosnį, kad daigai nenušaltų, bet šis pradėjo dūmyti ir kai kurie augalai pajuodavo.

Taip pat konservavimą mėgstančiai šeimininkei niekaip nepavyksta rasti recepto, pagal kurį pavyktų sėkmingai marinuoti šparagus (smidrus) – tai stiklainių dangteliai iššaudo, tai skonis prastas ar dar kažkas negerai. Bet ji užsispyrusi ir pasiduoti neketina.

Vaikai gaminasi pirštinytes ir piešia etiketes

Ar vaikus kaime auginti ne sudėtingiau nei mieste? Pašnekovė pripažino, kad minusų tikrai yra – ypač sūnui kaime trūksta bendraamžių draugų, tad, kai būna namie, belieka su bendraklasiais bendrauti nuotoliu. Ir į būrelius vaikus nuvežti ir parvežti reikia laiko.

„Bet šiaip veiklų kaime pakanka, štai netoliese yra tokia šauni Labūnavos bendruomenė. Ten su vaikais neseniai gaminomės pirštinytes iš senų megztinių – mums visiems labai patiko, taip pat ten buvo piešimo ant skarelių, krepšelių dekoravimo ir nemažai kitokių užsiėmimų“, – pasakojo Eglė.

O ar jos vaikai privalo vasarą eiti ravėti daržų ir padėti kituose darbuose? „Sūnus, jei tik leistume, mielai vairuotų visą ūkio techniką, labai ja domisi, na, o dukra – tikra ledi. Vaikams stengiamės rodyti, kad jei nori turėti pinigų, tai reikia dirbti, ir juos galimybė užsidirbti savo poreikiams vilioja. Štai pasiūliau jiems prisirinkti obuolių, pridėjau šaldiklyje buvusių šaldytų juodųjų serbentų – išspaudėme sulčių. Dabar vaikai kas vakarą piešia rankomis etiketes ir tai, ką uždirbs pardavus sultis, atiteks jiems. Sūnus net buvo pats sukūręs žolelių arbatą ir ja kartu su mumis prekiavo renginiuose“, – sakė veiklioji ūkininkė.

Bet ar ji nepasiilgsta tų laikų, kai ramiai dirbo miesto biure nuo 8 iki 17 val.? „Na, kartais pagalvoju, kaip buvo gera žinoti, kad kiekvieno mėnesio 4 dieną gausiu algą, o 20 dieną – avansą, ūkyje jokio stabilumo nėra. Bet čia yra kitokio žavesio“, – teigė ji.