Vasarą su Vidu Bareikiu susituokusi visuomenininkė bei nuomonės formuotoja Indrė Bareikienė kalba ne tik apie poros ryšio svarbą, bet ir apie naujus motinystės vaidmenis. Ji atvirauja, kaip mamos stiprybė lydėjo ją visą gyvenimą ir šiandien padeda priimti motinystę kaip nesibaigiančią kelionę – tiek su savo vaikais, tiek su Vido sūnumi.
„Savaitės nuotykis“
Vasarą meilės įžadus dainininkui Vidui Bareikiui davusi I. Bareikienė sako, kad tvirtos poros santykiai turi būti grįsti ne tik susitarimais buityje, emocijų valdymu, bet ir buvimo kartu džiaugsmu. Būtent dėl to Indrė ir Vidas kiekvieną savaitę ieško savojo nuotykio, laikino ištrūkimo iš buities ir artumo, kuris, anot nuomonės formuotojos, reikalingas norint pripildyti savo vidinių resursų indą.
„Mums patinka būti kartu, dėl to ir atsirado „savaitės nuotykis“. Kai užpildai savo vidinį katilėlį, kai gaunu daug dėmesio, gražių žodžių, komplimentų, tada gali būti ir santykyje su kitais.
Turbūt visi dažnai paskęstame buityje, kasdienybėje, bet viso ko pagrindas yra ryšys ir santykis su antrąja puse, kurį reikia įžiebti, ypač – ne namų aplinkoje“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ įžvalgomis dalijasi I. Bareikienė.
Prieš devynerius metus I. Bareikienė pradėjo rašyti išgyvenimų dienoraštį, kuris virto knyga ir simboliškai užbaigė praėjusį gyvenimo etapą.
„Esu labai nekantri, greitai kuriu projektus, kurie noriu, kad realizuotųsi kuo greičiau. Daviau sau pažadą, kad sugebėsiu išbūti šioje kelionėje ir pasidžiaugti. Dabar, kai rankose laikau savo knygą, mane apima neapsakomas jausmas, verčiu puslapius ir skaitau apie mažąją, kukliąją Indrę, užaugusią Indrę ir Indrę, kuri yra šiandien“, – priduria ji.
Gydytojai prognozavo, kad ilgai negyvens
Indrės vaikystė buvo kupina išbandymų. Jos gimimas buvo sudėtingas, o medikų prognozės – neįkvepiančios.
„Tėvams sakė: „Nepripraskite prie šio kūdikio, jis ilgai negyvens.“ Perspektyvos buvo liūdnos, bet tai buvo mano stiprybės pamatas. Šiandien vertinu gautas pamokas, ligoninės patirtis, iš to gimė mano veiklos, susijusios su moterimis – to sėmiausi iš mamos pavyzdžio.
Galbūt dėl to jaučiu tokią pagarbą daktarams ir jaučiu didelį poreikį padėti sergančių vaikų mamoms. Aš atsigręžiu į savo mamą (...), niekas negali išgelbėti vaiko geriau už ją“, – sako ji.
Indrei motinystė – nesibaigianti kelionė, ji tikina, jog augindama Ceciliją ir Pranciškų ji auga pati.
„Mano mamytė yra Cecilija, kaip ir mano bobutė. Kiekvienoje kartoje yra po Ceciliją, aš turėjau būti Cecilija, bet mano mama, iš Viekšnių atvažiavusi į Vilnių, sakė tokio „kaimietiško“ vardo neduosianti.
Sužinojusi apie tradiciją, norėjau pasikeisti savo vardą, tačiau supratau, kad jau didelę dalį gyvenimo praleidau kaip Indrė. Pranciškus – mano tėčio tėtis, Manto bočius taip yra Pranciškus, todėl tęsiame tėvų liniją“, – teigia I. Bareikienė.
Ne tik mama, bet ir pamotė
Indrės motinystės patirtis išsiplėtė, šiandien ji ne tik mama, bet ir V. Bareikio sūnaus Ado pamotė.
„Viskas vyksta labai iš lėto, visų pirma – iš pajautimo. Prieš Adui atsirandant mano gyvenime, skaičiau daug psichologinės literatūros, kaip reikia pateikti skyrybas, kaip apie tai kalbėti su vaikais. Akivaizdu, reikia pradėti nuo to, kad nuo šiol gyvenime yra mama, tėtis ir suaugusi draugė“, – pasakoja I. Bareikienė.
I. Bareikienę skirtingais gyvenimo etapais visuomet lydėjo didelė draugių kompanija. Anot jos, moterų draugystė gali išgydyti didžiausius skaudulius, o moteriškas solidarumas – nugriauti kalnus.
„Moterims yra privaloma moteriška energija, privaloma šalia savęs turėti moterų, kurios yra tikros draugės, tai yra labai svarbu emocinei būsenai. Suvokimas, kad esi suprasta, yra neįkainojamas“, – teigia ji.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
