Žurnalistė, laidų vedėja ir prodiuserė Edita Mildažytė nestokodama humoro ir nepatogių įžvalgų dalijasi įžvalgomis apie dabartinės visuomenės gyvenimą: moteris per dideliais švarkais, vyrus, mylinčius pinigus labiau nei savo vaikus, ir žmones, nemokančius žaisti. Žurnalistė įsitikinusi: „Mes bijome kvailybės, mes bijome aistros. Nereikia savęs uždaryti į sarkofagą.“
– Kaip, tavo nuomone, turėtų atrodyti dabartinė visuomenė, kad atsirastų tvarka?
– Turi būti taisyklės, jas iš savisaugos nustato pati visuomenė, lygiai taip pat, kaip žmonės tai daro kiekvienas savo šeimoje. Jeigu man vaikų teisių kontrolieriai sako, kad aš turiu tik pareigų, o mano vaikai turi tik teisių, tai taip negali būti ir tai nėra normalu, tik niekas garsiai nedrįsta to pasakyti.
– Kur yra bausmės riba?
– Aš per užpakalį užplodavau ir niekas nepasidarydavo. Mano anūkas vieną kartą parduotuvėje užrėkė, turėjo jis tokią madą, ir dar nukrito ant grindų. Ir aš nukritau šalia, tai negi apsauginis sakys kažką jam, jis sako man, o aš sakau – čia mano auklėjimo metodai.
Mama, kuri atėjo į parduotuvę apsipirkti savaitei su trimis mažais vaikais, gaudama vieną pašalpą ir turėdama išspręsti begalę kitų klausimų, kad apsaugotų tuos vaikus, tikrai nelauks, kol vaikui praeis epizodas. Ji pastatys vaiką už kalnieriaus. Ir tokių šeimų yra daug (...).
Viena vertus, mes vaikus bandome apsaugoti nuo emocijų, o vėliau klausiame – kodėl jie tokie neemocionalūs, neempatiški. Emocijos nėra išmokstamos iš paaiškinimų, jų išmokstama iš elgesio.
Taip pat skaitykite
– Kaip tarp žmonių prasideda dialogas?
– Yra daugybė žmonių, kurie yra sociopatai. Tie žmonės nepripažįsta kitų skausmo, nepripažįsta kito vertės, jie taip elgiasi ne todėl, kad taip nori, o todėl, kad nieko kito jie nesupranta. Jie visuomenę vertina pagal tai, kaip supranta. Yra nuostabi indėnų patarlė – nejaugi nereikia nukirsti paskutinį medį ir užnuodyti paskutinę upę, kad suprastume, jog pinigai yra nevalgomi? Viskas į tai ir susiveda.
Ne veltui visuomenė kūrė doros, padorumo, emocinės sveikatos institutus, kad juos per 50 metų būtų galima sunaikinti. Išsilavinusio žmogaus sąvoką sudaro ne tai, kad jis užsidirbo daug pinigų, bet, kas atsitiko – labai riboto intelekto žmonės vienoje srityje, dėl ribotumo, pasiekė didelių rezultatų. Apsiseilėję vyrai žiūri į kitus vyrus ir svajoja apie jų akcijas. Kas iš tų akcijų, jei jie nežino, kokie jų vaikų vardai.
– Kodėl taip nutiko?
– Visuomenė tapo labai vyriška, moterys tapo labai vyriškos. Bet kuri moteris, kuri yra mama, pirma paklaustų – o kaip jaučiasi tie vaikai. Jeigu tų moteriškų balsų yra daug, tų, kurios atstovauja emocinei pusei, – būtų kitaip.
Gyvenimas susideda ne tik iš turėjimo ir galėjimo, gyvenimas susideda iš jautimo, matymo, užuojautos, sugebėjimo pasiaukoti. Dabar niekas nenori aukotis, nes auginti vaikus yra pasiaukojimas.
– Ko reikia, kad tarp žmonių užsimegztų santykiai, pagrįsti jausmais?
– Lietuviams artimas filosofas Emanuelis Kantas yra pasakęs paprastą dalyką: „Jeigu nori gyventi su moterimi, užsirišk akis, išeik į gatvę, išskėsk rankas ir tą, kuri ateis į tavo glėbį – veskis ir gyvenk.“ Tam, kad gyventum, reikia norėti gyventi. Nesakau, yra chemija, kiekviena moteris užuodžia vyrą, nuo kurio ji nori susilaukti vaikų, tai yra biologija, nors, kai mus nuneša aistra, mums atrodo kitaip. Tik iš aistros gimsta vaikai.
Taip pat skaitykite
Kai galvoju, kuo skiriasi mūsų karta nuo dabar augančios, suprantu, kad kai mes mylėjome, mes darėme viską, kas šovė į galvą, po to žiūrėdavome, kaip išplaukti. Man atrodo, kad dabar žmogus vietoje to, kad gyventų, galvoja, kaip gyventi. Tai yra seno žmogaus požymis, jaunas žmogus ima ir daro, jis pilnas aistros.
Aš įeidavau į auditoriją ir jausdavau, kaip nuo bernų žvilgsnių radiatoriai gaudžia. Dabar net tokios sąvokos nėra, kaip seksualumas. Nes moterys vaikšto apmautos maišais ir per dideliais švarkais.
– Ar manai, kad moterys yra praradusios prigimtinę teisę į nuomonės raišką, todėl jos bando atrodyti bent kiek panašios į vyrus?
– Moterų kūrybiškumas, moteriška raiška daugybę metų buvo slopinama ir dabar yra slopinama didesnėje dalyje pasaulio. Visa tai daroma iš nacionalinio egoizmo, vyrų egoizmo, – tai yra prievartos mechanizmas. Tačiau, jei kalbėtume apie aukščiausią moters sąmoningumą, moterys rinktųsi auginti vaikus ir sudėti visą savo emocinį intelektą į naujų žmonių išleidimą, užuot realizavusi save.
Čia turiu omenyje ir pačią save, visai neaišku, kas yra didesnė vertybė – ar kad esi labai gera gydytoja, ar kad esi labai gera mama.
– Ką tu galvoji apie sąmoningumą? Ar tai yra kelias link tiesos?
– Be abejo. Bet žmogus būdamas jaunas negali būti per daug sąmoningas, nes jis neišgyvens. Mes bijome kvailybės, mes bijome aistros. Nereikia savęs uždaryti į sarkofagą, kai tau yra 16 metų. Ir nereikia dėvėti suknelės su kaklu iki smakro, nes tada tavo papukai stovi. Jeigu gali kažką sugundyti – tai ir gundyk.
– Ar tu turi draugių moterų? Ar tau įdomiau su vyrais?
– Aš turiu kelias drauges. Man įdomiau su vyru, nes aš neturiu visiems tiek laiko. Aš turiu laiko vienam žmogui. Aš turbūt tik dabar suvokiau, kodėl taip yra. Mano santykis yra labai gilus ir labai asmeninis, tai nėra tiesiog asmeninės buities buvimas. Jei mane žmogus domina, mane jis domina visais savo aspektais ir po 20 bendro gyvenimo metų aš dar sugebu labai nustebti.
Taip pat skaitykite
Kitas dalykas, aš suprantu, kad kiekvienas žmogus yra pasaulis. Yra tokių žmonių, kurie ne pasaulis, o mėšlo krūva. Tačiau žmogus-pasaulis man yra labai įdomus ir man gyvenimas yra per trumpas pažinti tą žmogų – vieną žmogų. Ir dar epizodiškai pažinti savo vaikus, ir dar savo anūkus.
Aš turėjau dvi drauges, su kuriomis bičiuliavausi nuo vaikystės. Po Ginto mirties, jos abi mirė tais pačiais metais. Aš likau visiškai viena.
Dabar turiu nuostabią bendradarbę, su kuria labai mėgstu bendrauti ir dar nutiko nuostabus dalykas – mano pusseserė grįžo gyventi į Lietuvą iš Amerikos. Aš esu nepaprastai laiminga, nes jaučiuosi saugi. Aš ją pažįstu nuo pradžios iki galo.
– Ar nėra taip, kad mes sutinkame tik savęs vertus žmones?
– Nežinau, bet manau, kad tik tokie žmonės tave ir domina, nes vanduo su aliejumi nesimaišo. Kitas dalykas, priklauso nuo to, kiek tu pats įdedi pastangų į susidomėjimą kitu žmogumi, kiek tu jį kvieti į savo kelionę, kiek jis įsileidžia į savo. Man labai patogu šnekėti, nes aš nebeturiu sunkiųjų užduočių gyvenime, kurios vadinasi – iš-gy-ve-ni-mas.
Mano vaikai užaugę, jie gana sėkmingi, aš turiu aiškų pagrindą po kojomis, pačiu blogiausiu atveju – galiu viską išparduoti ir sulaukti senatvės. Man bepigu apie tai kalbėti, tai yra žymiai sunkiau, kai šalia to yra kiaušinienė, sauskelnės, pamokos ir išdaužyti langai.
Labai dažnai ta partnerystė virsta buitiniu uab`u ir daugybė šeimų gyvena tokiu principu. Tada moteris iš vyro tikisi romantikos ir komplimentų, kad jis pastebės jos naujai išpešiotus antakius, o jis tikisi, kad bus suprastas, atėjęs iš darbo, ji bus pailsėjusi ir su raudonais triusikais. O taip neatsitinka.
– Kaip gyventi toje buityje, nepamirštant bendrystės?
– Manau, kad pagrindinis dalykas – mokėti žaisti ir mokėti žaisti su savo partneriu, net ir tada, kai gyvenimas yra visiškas „š“. Mes su amžinatilsį Gintu turėjome tokius ritualus, kaip komandiruotės ir viešbutis vidury dienos. Kai dienoje per daug problemų, man skambina vyras ir sako: „Aš esu „Europos“ viešbutyje, ar gali ateiti minutėlei?“ Ir aš galiu (...). Svarbu veikti tai, dėl ko jūs susitikote, nes vaikai yra jūsų susitikimo pasekmė.
Visą pokalbį rasite čia:
