„Jei mums pasiseka ir rūpinamės plastinėmis operacijomis, o ne vėžių gydymu, maždaug iki 75-erių turime viską apgalvoti, sudėlioti, pasirūpinti savo palikimu“, – LRT.lt sako vasario pabaigoje gimtadienį mininti žurnalistė, laidų kūrėja ir vedėja Edita Mildažytė. Ji prisipažįsta, jog susimąsto ne tik apie idėjas, kurias nori įgyvendinti, bet ir apie bėgančius metus bei mirtį. „Svarbiausia, kad po savęs paliktum šviesą, nuo kurios kitiems gyventi yra lengviau, o ne sunkiau“, – tikina ji.
– Paskutinę žiemos dieną – jūsų gimtadienis. Ne jubiliejus, bet proga rimta...
– Kaip sakoma, be dešimties minučių šešiasdešimt! Nemažai... Tam tikrą laiką atrodo, kad tiek niekada nesueis, bet ima ir sueina. Ir nors žmogus paprastai savo metų nejaučia, labai gerai skaičiuoju, kiek, jei pasiseks, man liko aktyvios veiklos, kiek vidutiniškai aktyvios. Aiškiai žinau, ką dar noriu nuveikti, o ko galbūt po kažkurio laiko jau nenorėsiu ar negalėsiu. Trumpai tariant, gyvenu gana laisvai, spontaniškai, aktyviai, bet labai racionaliai.
– Ką norėtumėte nuveikti?
– Dėl pandemijos ir įvairių aplinkybių susiklostė taip, kad po kelerių metų pertraukos vėl leidomės ieškoti „Lietuvos kolumbų“ ir jau balandį jie sugrįžta į LRT eterį. Labai džiaugiuosi šiuo sugrįžimu ir neabejoju, kad žiūrovams bus įdomu – gerai perkratėme Pietų Ameriką, aplankėme JAV rytų pakrantę, tad parsivežėme daug įdomių, netikėtų istorijų.
Mintyse – ir daugiau laidos sezonų, taigi jų turiu imtis, kol dar galiu leistis į tokias tolimas keliones, taip intensyviai dirbti, keliauti iš vienos vietos į kitą, susitikti su daugybe žmonių ir spręsti įvairias kelionėse kylančias problemas.
Nežinau, ar po dešimtmečio dar norėsiu tai daryti ir ar turėsiu tiek jėgų. Juk, kaip sakė mano garbaus amžiaus teta, jos amžiuje norint išeiti iš namų padoriai ar tiesiog tvarkingai atrodant, reikia įdėti labai daug pastangų, nes tai, ką buvai gavęs už dyką, jau pasibaigė.
Taigi aš labai gerai suprantu, kad jei noriu ir toliau važinėtis automobiliu, kurio negalėsiu pakeisti nauju, turėsiu kur kas atsakingiau rūpintis pasirodančiomis rūdimis, įskilusiu stiklu, padangomis ir pan.
Tiesa, moterims tai yra gana suprantama, jos kažkaip suvokia, kad gamtos dovanos nėra amžinos, vyrams tokį dalyką išaiškinti kur kas sunkiau – turbūt pirmasis jubiliejus, kuris jiems gerai lupa per smegenis – 50-metis. Tada jiems atrodo, kad viskas taip pat, tik kažkodėl auga pilvas ir iki nuvažiuojančio autobuso nubėgti yra toliau nei jiems atrodė.
– Kad jau gyvenime taip viską dėliojate ir galvojate, galbūt jau metas rašyti autobiografiją?
– Esu sulaukusi daugybės pasiūlymų parašyti savo biografiją, tačiau visada atsisakydavau. Vis tik artėjant 60-mečiui pagalvoju, kad galbūt reikėtų. Manau, kad tarp 60 ir 70 metų reikia išsakyti ir sutvarkyti savo gyvenime viską, ką nori, nes kad ir koks protingas, išmintingas ir šviesus žmogus būtum, mokslininkai sako, kad nuo 60 metų prasideda asmenybės regresas.
Vadinasi, jei mums pasiseka ir rūpinamės plastinėmis operacijomis, o ne vėžių gydymu, maždaug iki 75-erių turime viską apgalvoti, sudėlioti, pasirūpinti savo palikimu, kad po mirties nebūtų jokių ginčų, pykčių ir nepasidalijimų.
– Ir apie mirtį susimąstote?
– Žinoma. Po Ginto mirties labai aiškiai suvokiu, kad gyvenimas turi pabaigą. Kas man dar tapo visiškai aišku – kad visi esame Dievo bendrabučio gyventojai ir visi kažkada ten susitiksime, svarbiausia po savęs palikti gerą atmintį – padėti tam, kam gali padėti, ir nepakenkti tam, kam padėti negali. Tai yra svarbiausias mūsų uždavinys, nesvarbu, ar tą savo šviesą paliksime visuomenei, ar savo šeimai. Bet tai turi būti šviesa, nuo kurios kitiems gyventi yra lengviau, o ne sunkiau.
– Sako, kad mirties nebijo tie, kurie įdomiai nugyveno savo gyvenimą, sutiktumėte?
– Sutikčiau. Taip pat mirties nebijo tikintys žmonės – jie žino, kad tai nėra pabaiga. Bet koks tikėjimas suteikia vilties, kad tai tėra vienas iš etapų, kurį tu nugyvenai, o ten aukščiau – viskas pagal nuopelnus.
– Anksčiau sakydavote, kad nieko gyvenime nesigailite. Galbūt šiandien pasakytumėte kitaip?
– Aišku, gailiuosi nesąmonių pridariusi, kita vertus, kiekviena patirtis kur nors atveda. Yra gerai pasakyta – silpnus akmenys upelyje ar ant tako sustabdo, stiprūs ant jų užsilipa, kad geriau matytų. Esu iš tų, kurie užsilipa apsidairyti.
– Kadangi esate matomas žmogus, jūsų džiaugsmai, vargai ir netgi, kaip sakote, nesąmonės patenka į viešumą, juos neretai palydi žmonių susidomėjimas ir įvairios reakcijos. Ar tikrai įmanoma užsiauginti tokią odą, kad tai niekaip nepaveiktų?
– Kadangi mano vaikai į tai, kas patenka į viešumą, niekaip nereaguoja, manęs tai per daug neskaudina. Jei aš padarau tą nesąmonę, didžiausia ir baisiausia teisėja sau būnu aš pati. Niekas negali manęs nubausti baisiau – paprastai pati sau būnu surengusi tokias pakasynas, kad visa tai, kas yra šnekama aplink, man jau nebedaro įspūdžio. Patikėkite, puikiai žinau, kas yra atgaila, moralinė atsakomybė ir tikroji kančia.
Gyvenimas lengvas atrodo tik kvailiams, nes iš tiesų jis yra kupinas sprendimų ir pasirinkimų, kurie nėra tokie jau paprasti. Žmogus visą gyvenimą mokosi būti žmogumi ir kiekvieną dieną laiko egzaminą, kurio rezultatus gali įsivertinti pats.
– Iš šono atrodo, kad esate labai stipri, bet ar tikrai? Ar tai tik kaukė, kurią dėvite viešumoje?
– Aš iš tiesų esu stipri ir pati nuo to pavargstu. Norėčiau kitaip, bet neišeina. Gyvenimas susiklostė taip, kad turėjau būti ir stipri, ir pati už save atsakinga.
Be to, nežinau, kodėl taip yra, tačiau jei kada nors sau pameluoju ar nueinu lengvesniu keliu, gyvenimas mane grąžina į tą patį tašką ir kaip bliaunančią ožką nutempia kur reikia.
Tačiau kai sunku, turiu paprastą vaistą – reikia negailėti savęs, aiškiai sau pasakyti, kokiame taške atsidūrei, kas dėl to nutiko ir ką darysi toliau. Taip sakant, kai supranti, kurioje mėšlo duobės vietoje esi, gali pradėti kapanotis.
– Atrodo, kad viską visada bandote padaryti pati, o ar leidžiate kitiems jumis pasirūpinti?
– Galiu savimi pasirūpinti ir tikrai nelaukiu, kol tai padarys kiti. Bet jei kas nors pasirūpina, džiaugiuosi, man būna labai malonu. Tik labiausiai man patinka, kai kitas žmogus nuspėja, ko aš norėčiau, ir tai išpildo, nors savo norų garsiai ir neišsakiau.
Turbūt tai ir yra ta moteriškumo paslaptis, kai joks vyras nesupranta, kas yra moteris, bet ji nesikeičia ir vis tikisi, kad kas nors jos norus atspės. Aišku, galima viską tiesiai šviesiai pasakyti ir vyras padarys, bet kai viską pasakai, tai nebeveikia. (Juokiasi.)
– Su Sauliumi Pilinkumi esate ne tik sutuoktiniai, bet ir tvirtas kūrybinis tandemas, kurio dėka žiūrovai sužino apie „Lietuvos kolumbus“, „Daiktų istorijas“. Ar dirbant su vyru kūrybiniai ginčai nepersikelia į namus ir netrikdo ramios kasdienybės?
– Esu pratusi dirbti su savo vyru, su a. a. Gintu kartu dirbome 23-ejus metus. Taigi ir mums su Sauliumi bendras darbas nekliūva. Neturiu kito partnerio, su kuriuo galėčiau pasitarti, pasiginčyti ir rasti bendrų sprendimų.
Be to, mūsų amžius jau toks, kad buitis mums nėra nei kažkoks vargas, nei problema – mūsų darbas ir yra mūsų buitis – namuose nesikalbame apie tai, ką valgysime pietų, mieliau kalbamės apie tai, kas mums įdomu, ką naujo sužinome ir visa tai organiškai perauga į mūsų bendrą veiklą. „Daiktų istorijos“ ir „Lietuvos kolumbai“ yra mūsų bendro gyvenimo rezultatas.
– Kad ir ką sakytumėte, jūsų santykiai dažnam yra įkvėpimas, kad surasti meilę ir iškelti vestuves galima bet kokiame amžiuje, po bet kokių likimo smūgių.
– Būna skirtingų situacijų ir skirtingų išgyvenimų. Pažįstu žmonių, kurie, netekę antrosios pusės, pasirinko likti vieni ir gyventi buvusiame ryšyje, nes kai žmogus iškeliauja, jausmai niekur nedingsta. Ir aš galvojau, kad man bus įdomu gyventi vienai, bet taip nenutiko.
Saulius, laimė, yra labai protingas, blaiviai mąstantis, giliai jaučiantis žmogus ir labai aiškiai supranta dalykus, todėl nėra primityvizmo kalbose apie mūsų buvusius gyvenimus. Jie buvo tokie, kokie buvo, kiekvienas turime savo patirtis, savo vaikus, savo vertybes. Tiesiog mums taip pasisekė, likimas taip lėmė, kad dabar gyvename kartu.
– Ką su metais sužinojote apie meilę?
– Nors senelių namuose esu tokių aistrų prisižiūrėjusi, reikia suprasti ir įvertinti, kad su amžiumi hormonai veikia kitaip. Čia ir yra ta chemija, kuri sukelia aistrą, o ši yra toks jausmų koncentratas, kad gali atimti protą. Su metais hormonai veikia kitaip, jau turi daugiau proto, atjautos, supratimo ir suvokimo, kaip dėl tavo žodžių ar poelgių jaučiasi kitas.
Kitas dalykas – mūsų jau aptarta buitis. Jaunystėje tenka auginti vaikus, rūpintis namais, tad jei kažkuris partneris prisiima mažiau atsakomybių, jos pereina kitam. Dėl to neretai kyla konfliktų – kažkas pervargsta, kažkas neatitinka lūkesčių, kažkam nepatinka, kad tavo kelnaitės ne raudonos ir lūpos nepadažytos. Iš to atsiranda visokių nesusikalbėjimų, kurių, laimė, mano gyvenime buvo nedaug.
Visi šie rūpesčiai, kaip sakiau, mums jau atkrenta – koks skirtumas, jei atsidariusi šaldytuvą rasiu pasikorusią pelę ir vieną kiaušinį, galiu nueiti į kepyklėlę kitoje gatvės pusėje, kažką nusipirkti ir dar Sauliui parnešti. O jei namuose yra bulvių, galima gyventi. (Juokiasi.)
– Sakėte, kad jūsų gyvenime nesusikalbėjimų buvo mažai. Kokia čia paslaptis ar receptas?
– Sunku pasakyti. Galbūt jaunystėje aš to nemokėjau, svarbiausias ir didžiausias pamokas išmokau su savo a. a. vyru Gintu, su kuriuo pragyvenau ilgiausiai. Jis mane pakvietė gyvenimo šokio, o drauge šokant neišvengiamai tenka ir kojas nusimindyti. Viskas priklauso nuo to, kaip į tai reaguoji – ar trenki per veidą, ar pasibučiuoji. Tačiau kai jau išmoksti šokti, žinai, kaip tai daryti ir pasikeitus partneriui. Tada jau tu gali išmokyti kitą ir pakviesti jį gyvenimo šokio.
– Tad ko dabar labiausiai iš gyvenimo norisi?
– Oi, dar daug visko norėčiau nuveikti! Planų ir idėjų turiu daug – nuo „Lietuvos kolumbų“ iki dokumentinių filmų. Vis tik jau pradedu gyventi vaikų laime – noriu, kad mano ir Sauliaus vaikai būtų laimingi, kad jiems sektųsi, norėčiau sulaukti daugiau anūkų.
Dabar, kai atsigręžiu, pagalvoju, kokia laimė, kad man užteko valios ir jėgų siekti karjeros ir užauginti krūvą vaikų. Ką aš daryčiau dabar, jei atsisukusi atgal matyčiau tik krūvas mokslinių straipsnių ir reportažų, kurių jau niekas neprisimena, bet neturėčiau kas man porą kartų per savaitę į ausį sušunka „Baba!“...
