68 m. kaunietė Nijolė Forman – veikli ir energinga senjorė, vis dar dirbanti, nors pensinio amžiaus sulaukė prieš penkerius metus. LRT.lt ji prisipažino, kad prieš trejus metus, kai neteko savo vyro smuikininko Miroslavo Formano, jai atrodė, kad ir jos gyvenimas baigėsi, bet po kurio laiko suėmė save į rankas ir rado jėgų judėti toliau bei išbandyti naujas veiklas.
„Kai 2022 m. gegužės 23 d. mirė mano vyras – jį ištiko infarktas, medikai dar bandė jį gelbėti, bet viskas buvo pernelyg sudėtinga, – aš verkiau, kankinaus ir nieko aplink nemačiau, namie neradau sau vietos. Atrodė, kad ir mano gyvenimas baigėsi – juk mes 31-erius metus buvome kartu, beveik viską darėme drauge, gyvenome vienas kitu, ir staiga jo neliko“, – pasakojo Nijolė.
Vaikų jiedu neturėjo, turi giminių, kurie, pasak pašnekovės, tikrai puikūs žmonės, bet visgi netekus gyvenimo meilės ją tai menkai guodė.
„Visgi galiausiai pasakiau sau, kad gana sėdėti namie ir graudintis. Kitaip jau nebus, reikia kažką veikti. Nuo tada, kai neidavau į darbą, vis vykdavau į turistines keliones – po Lietuvą, Latviją ar kažkur toliau. Buvo ir tokių kelionių, į kurias vykau po kelis kartus, kai kitokių pasiūlymų nebuvo – man buvo svarbiausia, kad nelikčiau viena namie, kur viskas asocijavosi su Juo“, – pasakojo senjorė.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Savo vyrą, iš Čekijos atvykusį Miroslavą, Nijolė sutiko gimtajame Kaune 1991 m. pradžioje. Moteris buvo baigusi aktorystę, dirbo Kauno lėlių teatre. Tuomet Lietuva buvo vos atkūrusi nepriklausomybę, aktorė turėjo vykti į Čekiją dalyvauti renginyje.
„Turėjau parašytą tekstą čekų kalba, bet gerai nežinojau, kaip man jį skaityti – toje kalboje yra tokių mums neįprastų raidžių, su pasvirais brūkšneliais viršuje. O tuo metu Kaune su labdara ir spektakliu lankėsi čekų delegacija, tad paprašiau per pažįstamus, kad kažkas iš jų pagelbėtų man su tuo tekstu. Maniau, pasiūlys kokią merginą, o gavau savo būsimą vyrą – pirmą kartą susitikome miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą, ir kai jis man padavė ranką, mane tarsi srovė nupurtė“, – atsiminė Nijolė.
Tų pačių 1991 m. pabaigoje Kauno Vytauto bažnyčioje juos sutuokė kunigas Ričardas Mikutavičius.
Netrukus po to jaunavedžiai išvyko gyventi į Čekiją. 2004 m. visgi grįžo į Lietuvą, į Nijolės gimtąjį Kauną, nes jos vyrui čia labai patiko. „O man su juo gera buvo visur, nesvarbu, kokia šalis“, – pabrėžė pašnekovė.
Kaune jos vyras ir mirė, būdamas 62-ejų.
Gera buvo ir po autoavarijos
Paklausta, kurie iš tų 31-erių kartu praleistų metų buvo laimingiausi, Nijolė patikino, kad visi. „Buvo toks etapas, kai mes abu patekome į autoavariją, man buvo sulaužytos rankos, jam – koja. Po mėnesio mus išleido namo, ir abu, tokie sulaužyti, kažkaip krutėjome. Kai eidavau į parduotuvę, jis man tokią rankinę ant peties uždėdavo, paskui nuimdavo, nes pati nepajėgiau, na, kažkaip susitvarkėme. O dabar net atrodo, kad ir tas etapas buvo smagus!“ – žvaliai pasakojo Nijole.
Čekijoje ji kurį laiką dirbo marionečių teatre, taip pat prisidėdavo prie vyro pasirodymų organizavimo. Kartu jie dirbo ir įsikūrę Lietuvoje: Miroslavas mokė vaikus groti smuiku ir gitara, Nijolė vedė kitokius būrelius.
Užsiėmimus jauniesiems smalsučiams ji veda ir dabar, tiesa, nuo balandžio jau išeis į pensiją – pajuto, kad atėjo tam metas.
Kurį laiką Nijolė buvo ir „Sidabrinės linijos“ savanorė, tačiau iš ten pasitraukė. „Savanoriaudama pusę metų bendravau su vienu vyresnio amžiaus vyru iš Žemaitijos, kuris patyrė sunkumų, paliktas jaunesnės žmonos labai vartojo alkoholį, buvo praradęs vairavimo teises. Labai stengiausi įkvėpti jam optimizmo ir noro susitvarkyti gyvenimą, galiausiai jam lyg ir pavyko, teises jis atgavo. Atsisveikindama pasakiau, kad jis turbūt dėkingas ir „Sidabrinei linijai“ už palaikymą, o jis atrėžė, kad gyvenimą susitvarkė pats. Ir tada aš susimąsčiau, kad man neverta gaišti laiko ir energijos tam savanoriavimui, jeigu žmonės nejaučia už tai jokio dėkingumo“, – prisipažino kaunietė.
Kalbėjosi su kengūromis, apsikabino su koalomis
Keliauti ponia Nijolė niekuomet nepavargsta, o šių metų sausį ji išsiruošė net į Australiją. Ten atsidūrė gana netikėtai – praėjusiais metais atostogaudama sanatorijoje Slovakijoje susipažino su moterimi, kuri, kaip ir ji, mokėjo čekų kalbą.
„Ji buvo čekė, jau 30 metų gyvenusi Australijoje, ir pakvietė mane paviešėti. Vykdama ten galvojau, kad gal darau nesąmonę, juk aš tą moterį vos pažįstu, bet ji mane puikiai priėmė, viskuo aprūpino, visur vežiojo ir daug ką aprodė – ir su kengūromis kalbėjausi, ir su koalomis apsikabinusi buvau“, – pasidžiaugė Nijolė.
Šią vasarą su naująja drauge ji vėl susitiks Europoje ir kartu aplankys kelias šalis.
Neseniai charizmatiška senjorė atrado vieną naują veiklą – ji žingsniuos podiumu, demonstruos drabužius senjorams skirtame mados renginyje. Jame ji atsidūrė, pamačiusi feisbuke skelbimą, kur vyresni nei 60 metų žmonės buvo kviečiami dalyvauti atrankoje ir išbandyti save modelio darbe.
„Feisbuke tą skelbimą man išmetė kelis kartus, tad galiausiai nusprendžiau kreiptis – juk, kaip jau sakiau, esu nusiteikusi kuo mažiau sėdėti namuose, o tai buvo galimybė išbandyti kažką nauja. Ir sulaukiau kvietimo pasirodyti ant podiumo“, – pasakojo ponia Nijolė.
Paklausta, ar ir seniau ją traukė modelio darbas, ji atsakė, kad visuomet mėgo derinti drabužius ir juos kruopščiai rinkdavosi. „Būna, iš vakaro susidėlioju tris drabužių komplektus, kad ryte turėčiau iš ko pasirinkti, bet kartais prie to ryto nuotaikos niekas netinka, tenka rinktis iš naujo. Užtat labai apsidžiaugiu, kai mano vedamame būrelyje mergaitės – jos labai mielos, dar pradinukės – pasako, kad aš gražiai atrodau, arba kad užaugusios nori atrodyti taip, kaip aš“, – pasakojo senjorė, kovo 29 d. žingsniuosianti podiumu renginyje „Wrinkles of Style“ Vilniaus „Akropolyje“.
