Prieš kelias dienas socialiniuose tinkluose atlikėjas Silvester Belt dalijosi itin nemalonia patirtimi sporto klube, kai buvo išvadintas necenzūriniais žodžiais. Apmąstydamas šią patirtį, jis tikino jautęsis nusivylęs savimi, kad sustingo ir „nieko nesugebėjo atsakyt“, nors vėliau atrodė, kad „tiek daug visko galėjau atsakyti“ – „gal būtų žmogus susimąstęs ir kitąkart patylėjęs“. Ši situacija paskatino prisiminti LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ pokalbį su psichologe, Vilniaus universiteto docente Odeta Geležėlyte. Pasak jos, skaudžios patirtys neretai sukelia kaltės jausmą.
Ne visos gyvenimo patirtys iškart nugula į atmintį. Vienos iš jų geros, kitos – blogos, pastarosios kartais gali būti trauminės. Kaip teigia psichologai, jas patiria apie 70–80 proc. žmonių.
Mokame geriau atpažinti ir kalbėti
Kaip teigia psichologė, neigiamos ir ypač trauminės patirtys sukelia grėsmę žmogaus savijautai. Dėl to, pastebi specialistė, gali suprastėti žmogaus gyvenimo kokybė, todėl būtina sau tinkamai padėti.
„Gali būti gamtinės nelaimės, nelaimingi atsitikimai, fizinė, seksualinė prievarta, eismo įvykiai. Gali būti, kad patirtį patiriame be kitų žmonių įsitraukimo, kaip gamtos nelaimės, arba gali būti tarpasmeninė trauma, kai mus nuskriaudė kitas žmogus“, – trauminių patirčių tipus vardija pašnekovė O. Geležėlytė.
Emocinė ir psichologinė sveikata visuomenėje įgauna vis daugiau vietos ir laiko diskusijoms, pasidalijimams. O. Geležėlytė sako, kad ne žmonės yra jautresni aplinkai ir linkę sureikšminti skirtingus išgyvenimus, tačiau vis daugiau žmonių ryžtasi apie juos kalbėti, nes jaučiasi saugiau.
„Atskirčiau traumos įvardijimą nuo reakcijos. Buityje dažnai vartojame frazę „Mane traumavo“, bet tai nebūtinai yra trauminė patirtis. Nepasakyčiau, kad žmonės dabar linkę labiau išgyventi potrauminį stresą. Kuo daugiau apie tai kalbame, tuo dažniau tas problemas atpažįstame, tuo laisviau žmogus jaučiasi visuomenėje, kurioje patirtys yra analizuojamos, pripažįstamos. Anksčiau žmonės daug mažiau apie tai šnekėdavo. Tačiau ir dabar nemažai žmonių neatpažįsta, kad išgyvena potrauminį stresą“, – sako psichologė.
Ilgalaikis stresas ir nesaugumo jausmas
O. Geležėlytė priduria, kad ne visos trauminės patirtys išlieka žmogaus atmintyje, didžioji dalis jų nugula į prisiminimus ir neiškyla kasdieniame gyvenime.
„Žmonės yra atsparūs trauminėms patirtims. Iš tyrimų žinome, kad apie 80 proc. žmonių nurodo gyvenime patyrę bent vieną trauminę patirtį, tačiau kita dalis nunykusi. Patirtys archyvuojasi prisiminimuose. Kartais apie traumą primena kvapai, simboliai, norisi perdėtai saugotis, kyla nerimas esant panašioje situacijoje“, – teigia O. Geležėlytė.
„Gyveni, atrodo, kaip visi žmonės, bandai skleist kažkokią šviesą, esi apsuptas nuostabiausios aplinkos ir atrodo, kad jau pasitiki žmonija, bet kažkoks apuokas primena tau apie tą balselį tavo viduj, kuris nuo mažens tau kartojo, kad esi antrarūšis šitoj visuomenėj“, – įraše po incidento rašė Silvester Belt.
Atlikėjas tikina susitvarkantis su savo būsenomis, jas išjaučiantis, tačiau, anot jo, yra daug žmonių, kurių nervų sistema labai reaguoja į tokius dalykus, jie ilgainiui tampa ilgalaikiu stresu ir nesaugumo jausmu.
Specialistė sako pastebinti, kad žmonės daro mąstymo klaidą – kaltina save ir pyksta.
„Praėjus kuriam laikui, kai mes daugiau žinome apie savo patirtį, galvojame, kaip galėjome elgtis kitaip. Mes elgėmės, kaip tuo metu mums atrodė geriausia. Mes būname gudrūs po laiko ir pykstame ant savęs, kodėl nepasirinkome kito varianto. O juk renkamės geriausią pasirinkimą, koks tuo metu yra prieinamas“, – aiškina O. Geležėlytė.
Ko imtis, jei sukrečianti patirtis nepaleidžia, klausykite čia:
