„Man labai svarbu, kad mūsų vaikai matytų, ką veikia ir kuo gyvena tėvai – galbūt juos tai įkvėps, kaip kadaise mane įkvėpė tėčio pavyzdys“, – LRT.lt sako atlikėjas, dainų autorius Linas Adomaitis, savo vaikams kuriantis ne tik dainas, bet ir nuotykių bei gražių atradimų kupiną vaikystę.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip prisimenate savo vaikystę? Kas labiausiai įsiminė?
– Įsiminė labai daug šviesių ir gražių dalykų – vaikystė su daug juoko ir muzikos namuose, juostinis magnetofonas, vinilinės plokštelės, nenutylantis mūsų su broliu klegesys, didžiulė mamos meilė ir šviesios atminties tėčio rūpestis. Tai buvo tie dalykai, kurie labiausiai suformavo mane tokį, koks esu šiandien.
– Jūsų tėvai buvo griežti?
– Jei reikėdavo, tikrai mokėjo ir griežčiau paaiškinti ar pabarti už mūsų zbitkas. Ir ačiū jiems už tai. Vis tik mūsų tėvai daugiausia mus auklėjo per pokalbius. Apskritai šeimoje labai daug kalbėdavomės ir bendraudavome, tai persikėlė ir į mūsų su Irma namus – nuo pat mažų dienų labai daug šnekamės su savo vaikais. Pamenu, kai mūsų Saulei buvo dveji su puse, jos auklėtoja stebėjosi, kad ji jau taip puikiai kalba. Turbūt prie to prisidėjo tai, kad namuose tiek daug bendraujama.
– Kaip manote, koks esate tėtis? Nepanašu, kad būtumėte labai griežtas...
– Sunku pasakyti, pats savęs iš šono nematau... Mano galva, vaikystė susideda iš daugybės nuotykių, tad stengiamės, kad mūsų vaikams netrūktų nei nuotykių, nei vaikiško džiaugsmo, žaidimų, staigmenų, improvizacijų, nei įvairių juos dominančių dalykų. Tačiau jiems ne mažiau svarbi disciplina. Beje, jos tenka mokytis ir mums su žmona, nes kol vaikų nebuvo ir patys neturėjome griežtos rutinos. Taigi tenka laviruoti ir ieškoti pusiausvyros, kuri iš esmės reikalinga visur gyvenime.
– Kaip sekasi ieškoti pusiausvyros, kai tenka suderinti tėvystę ir tokį intensyvų etapą scenoje? Iš socialinių tinklų atrodo, kad mokate į savo veiklą įtraukti visą šeimą.
– Sakyčiau, kad sekasi išties visai neblogai. Nors veiklos netrūksta – po šešerių metų pertraukos pasirodė naujas albumas, pristatėme dainą ir vaizdo klipą, ruošiuosi koncertų turui „Stebuklas“, kuris vyks didžiosiose šalies arenose, vis tik spėju vakarais išklausyti vaikų įspūdžių iš darželio, kartu paskaityti.
– Vaikai jūsų koncertuose apsilankys?
– Taip, prisipažinsiu – man labai svarbu, kad jie matytų, ką veikia, kuo gyvena tėvai – galbūt juos tai įkvėps, kaip kadaise mane įkvėpė tėčio pavyzdys. Pamenu, kaip jis koncertuodavo, vesdavo renginius, koks charizmatiškas būdavo scenoje. Man tai buvo didelė inspiracija.
Manau, būtent tėčio dėka iki 10 klasės nežinojau, kas yra scenos baimė, grodavau su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu. Tik vėliau, kai jau prasidėjo sudėtingi kūriniai smuikui, sužinojau, kas yra jaudulys prieš pasirodymą. Tačiau būtent tėvams esu dėkingas, kad einu muzikiniu keliu, kad esu scenoje.
– O jūsų vaikai ar muzikuoja?
– Jie labai mėgsta muziką, stebina, kaip greitai išmoksta daineles. Mažieji tiesiog veržiasi į mano studiją, kur gali pagroti sintezatoriumi, teraminu (tokiu instrumentu, kai garsas formuojamas ore elektromagnetinėmis bangomis), mėnulio būgnais ar kitais perkusiniais instrumentais. Jiems tai labai patinka.
Netgi žaidžiame tokį žaidimą: sustatome kokius nors instrumentus, vaikai pagroja visais, tuomet nusilenkia, o mes su Irma savo mažuosius atlikėjus apdovanojame plojimais. Taip linksmai ir gyvename.
– Kokių šeimos tradicijų, ritualų turite?
– Vakarai neapsieina be skaitinių prieš miegą. Šešiametei Saulei jau skaitome sudėtingesnę knygą, kas vakarą drauge perskaitome po skyrių. Su Jokūbu kol kas renkamės ką nors vaikiškesnio, lengvesnio. Būna, jie patys išsirenka kokią nors knygelę, kurią norėtų, kad jiems paskaitytume.
Labai gražią tradiciją į namus iš darželio atsinešė patys vaikai – dabar sėsdami prie stalo visad pasimeldžiame. Man labai gražu, kad vaikų pamokyti, kiekvieną kartą taip gražiai pradedame pusryčius ar pietus.
– Aptarėme daug gražių ir smagių dalykų, o ką pavadintumėte didžiausiais tėvystės iššūkiais?
– Negaliu varyti Dievo į medį, mes tikrai apsieiname be didelių iššūkių ar rūpesčių. Svarbiausia mums vaikų sveikata ir emocinė būsena, tad nuolat stengiamės tuo pasirūpinti, kaip turbūt ir visi tėvai.
Tačiau tikrai nesiskundžiame, yra šeimų, kurios susiduria su gerokai didesniais sunkumais, augina vaikus su negalia, įvairiais sutrikimais. Taigi mes tiesiog esame dėkingi Dievui už tai, ką turime, ir toliau prašome jo malonės.
– Kas tėvystėje jums yra brangiausia?
– Tas didelis džiaugsmas, kurio taip ilgai laukėme. Pirmagimės Saulės laukėme net 8 metus ir buvome labai laimingi sulaukę. Didžiulį džiaugsmą atnešė ir netrukus į pasaulį pasibeldęs jos brolis Jokūbas. Esame labai laimingi, kad mūsų šeima yra išsipildžiusi, kad galime atrasti naujų dalykų, mokytis. Tai išties labai branginame.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
