Kūrėja, scenos ir muzikos mylėtojų ikona Gabrielė Vilkickytė praveria duris į savo gyvenimo virtuvę – joje daug vietos dainininkė skiria malonumams, gerai savijautai ir meilei gyvenimui.
Visą laidos įrašą rasite čia:
– Kaip jautiesi, gavusi geriausios metų alternatyvos apdovanojimą?
– Taip ir jaučiuosi. Kaip tik tuo metu buvau sugrojusi koncertus mokyklose, aktų salėse – kokia pop atlikėja užsiimtų tokia alternatyva.
– Kodėl nusprendei koncertuoti mokyklose?
– Pavadinome tai „Rūpėjimo maištu“. Anksčiau, kai dar aš buvau mokykloje, kietas buvo tas, kuriam niekas nerūpėjo. Dabar man atrodo, kad pasauliui reikia žmonių, kuriems viskas rūpi.
Aš koncertavau dėl to, kad man rūpi Lietuva ir aš tikrai manau, kad Lietuva prasideda arba baigiasi mokykloje. Žinau, ką reiškia turėti mokytoją, kuris įkvepia norėti daugiau. Aš norėjau mokiniams parodyti, kaip svarbu bendrauti, kalbėti, smalsauti.
– Ar tiesa, kad automobilyje vežiojiesi žvejo kėdutę?
– Taip, tai yra tikra tiesa, be to, vežiojuosi ir savo kavos puoduką – man tai yra didelis malonumas.
– Iš kur tavo gyvenime atsirado aistra žvejybai?
– Aš mėgstu pasirūpinti savo malonumais, dėl to ta kėdė yra su manimi, kaip ir hamakas – aš tik rūpinuosi savo džiaugsmais.
– Kaip manai, kas tave suformavo?
– Manau, kad atsiradau iš kontrastų. Užaugau Naujosios Vilnios rajone – negailestingame rajone, bet eidavau į mokyklą Vokiečių gatvėje, stebėdavau žmones ant Rotušės laiptų. Turiu tokią sveikatą, dėl kurios galbūt norėtųsi užsidaryti namuose, bet aš protestuoju.
Mano profesija yra tokia, kur aš ne tik išeinu iš namų, mane dar ir apšviečia šviesomis, ir dar filmuoja.
– Ko tau reikėjo atsisakyti dėl savo odos problemų?
– Aš galėjau neatsisakyti nieko ir gyventi toliau, slėptis po makiažu ar rūbais. Tačiau man jau nebe 20, todėl prieš tris metus atsisakiau alkoholio, nes jis smarkiai užveda uždegimą kūne.
Prisimenu, kaip viena būrėja man pasakė, jog dirbsiu tokį darbą, kur alkoholis taps nekaltu palydovu, bet jei suprasiu, kad man jo nereikia, išvengsiu daug blogų scenarijų. Kai man buvo 18 metų, tikrai nesureikšminau to, ką ji pasakė. Tačiau aš pastebėjau, kaip oda man pradėjo priminti apie mano įpročius. Man smagu būti scenoje ir būti visiškai blaivai.
Ieškau būdų, kaip su savimi megzti ryšį, kaip būti sveikesnei, laimingesnei. Tačiau aš ir taip esu apsvaigusi nuo gyvenimo.
– Kada tavyje užgimė stiprybė? Gal viskas prasidėjo 16-os, tau išvykus į Australiją?
– Žmonės man sakydavo, kad esu drąsi merga, bet iš tiesų aš nežinojau, ką darau. Tuo metu mane augino vienatvė, tuo metu ji galėjo atrodyti žlugdanti. Čia, Vilniuje, turėjau savo draugių kompaniją, turėjome ir savų nuotykių, o ten – niekas manęs nepažinojo. Buvau iš mažos šalies, kuri niekam nebuvo įdomi. Ten tapau maža Lietuvos ambasadore.
