Pašnekėjus su rankdarbių mylėtojais, kuriančiais eglutės žaisliukus, iš karto gali pajusti šventinę nuotaiką: šie žmonės apie savo pomėgius kalba su meile, o kai kalba sukasi apie pasiruošimą šventėms, teigiamų emocijų dar padaugėja. Apie savo veiklą LRT.lt papasakojo moterys, eglutės žaisliukus veliančios iš vilnos, piešiančios ant stiklo ir liejančios iš epoksidinės dervos.
LRT.lt kviečia kartu laukti Kalėdų. Kasdien pasiūlysime idėjų, kaip papuošti namus ir eglę (ir pasipuošti patiems), paruošti švenčių stalą, ką nuveikti ir kaip sužadinti kalėdinę nuotaiką belaukiant švenčių ir kt. Savo šventinėmis rekomendacijomis dalysis ir žinomi žmonės bei LRT veidai: ką jie skaito, kokios muzikos klausosi, kokiomis staigmenomis džiugina save ir artimuosius per gražiausias metų šventes.
Kaunietė Jūratė Gelžinienė vėlimą iš vilnos atrado prieš du dešimtmečius, kai jis Lietuvoje dar nebuvo paplitęs. „Atsimenu, internete pamačiau įdomią rankinę ir niekaip nesupratau, iš ko ji pagaminta – nei ten siūlai, nei medžiaga... Galiausiai išsiaiškinau, kad ji nuvelta iš vilnos, radau ir bendraminčių, su kuriomis kartu mokėmės velti. Dabar verčiau likčiau nevalgius ir negėrus, svarbu tik, kad velti galėčiau“, – pasakojo Jūratė.
Kadangi kaip tik artėjo šventės, vieni pirmųjų jos darbų iš veltinio ir buvo eglutės žaisliukai, kuriuos gamino kartu su vaiku. „Turime tuos žaisliukus ir dabar, jie man labai mieli, nors į juos žiūrėdama ir matau, kiek klaidų veldama pradžioje dariau“, – nusišypsojo moteris.
Dabar ji jau profesionalė. Ką gamins, renkasi pagal nuotaiką – buvo etapų, kai norėjosi gaminti drabužius, rankines ar dar kažką, o prieš šventes vis kyla noras griebtis kalėdinių puošmenų.
„Eglutės žaisliukus man gaminti ypač patinka, nes tai – neišsemiama tema. Gali pasirinkti kokią nori temą, pasakos siužetą, gyvūną ar filmuko veikėją, ir perkelti jį ant burbulo – turėdama tiek metų patirties, galiu nuvelti praktiškai bet ką“, – sakė kaunietė.
Kai turi galimybių, ji priima užsakymus. Žmonės ypač pamėgę žaisliukus su savo augintiniais, kuriuos Jūratė nuvelia pagal atsiųstą nuotrauką. Vienu metu ji buvo labai pamėgusi velti spalvingus namukus (jai jie asocijuojasi su Kopenhaga), yra nuvėlusi seriją sniegenų, kurios iš toliau atrodė visai kaip tikros, ir daugybę kitokių puošmenų.
Veldama Jūratė derina sausą ir mišrią techniką, smulkesnes detales išsiuvinėja adatėlėmis. Žaisliukus ji dekoruoja blizgučiais, karoliukais ir kitaip, šiemet kilo noras panaudoti ir giles ar kaštonus.
Kartą užsinorėjo, kad ant eglutės kabančiame veltame namelyje degtų švieselė – ir jai pavyko to pasiekti, įmontuojant į jį diodą (kai prireikia panašių techninių sprendimų, Jūratė konsultuojasi su savo vyru).
Pašnekovė pastebėjo, jog kai kuriems žmonėms atrodo, kad iš veltinio gaminamos tik storos šlepetės, bet, pamatę veltus eglės žaisliukus, visi pripažįsta, kad jie mieli, jie labai patinka ir vaikams.
„Eglutės žaisliukus velti man patinka ir dėl to, kad esu praktiška, o tuos burbulus, kurie nėra tiesiogiai susiję su Kalėdomis, vaizduoja kokią pandą ar lapę, galima bus panaudoti ir vėliau. Pavyzdžiui, galima ant tokio žaisliuko užlašinti aromatinio aliejaus ir pakabinti automobilyje – jis tarnaus kaip aromatizatorius“, – pastebėjo pašnekovė.
Iš mokytojos tapo amatininke
Vilnietės Natalijos Naumenko specialybė – rusų kalbos mokytoja, dar ji yra dirbusi vaikų darželyje ir bibliotekoje. Bet jau ne vienus metus pagrindinė jos veikla – eglutės žaisliukų ir kitų stiklo dirbinių puošyba.
Natalija pasakojo, kad šią veiklą atrado sulaukusi keturiasdešimties – gal ir ne veltui sakoma, kad sulaukę tokio amžiaus žmonės užsinori kažko naujo. „Man ir seniau patiko stiklo gaminiai, po to aptikau stiklui skirtų dažų, jų nusipirkau ir apipaišiau namie buvusias taures ir stiklines. O tada prekybos centre pamačiau stiklinius skaidrius burbulus – tuojau nusipirkau, pradėjau eksperimentuoti ir dabar eglutės žaisliukus gaminu ištisus metus, tai tapo mano pagrindine veikla, kuri suteikia daug kūrybinio pasitenkinimo“, – pasakojo Natalija.
Ji prisipažįsta, kad ji ne menininkė, o veikiau amatininkė, ir stiklo pati nepučia. Įsigyja skaidraus stiklo burbulų – perka kokybiškus, gaminamus Europos šalyse – ir tada ant jų piešia, naudodama stiklo (vitražinius) dažus. Pasak jos, dažniau tam naudojami akriliniai dažai, bet jai daug mielesni skirtieji stiklui, kurie praleidžia šviesą ir ypač gražiai atrodo.
Paėmusi į rankas skaidrų burbulą, ji jį varto ir galvoja, ką šįkart norėtųsi nupiešti – kartais norisi vienokio ar kitokio ornamento, kartais – namelio ar paukštukų. „Kai pradedu piešti, rodos, tarsi kažkas paima ir veda mano ranką“, – sakė Natalija.
Šis darbas nėra toks jau paprastas, kaip gali nuskambėti: nudažius vieną burbulo pusę, jį reikia padėti džiūti, nudažius kitą – vėl džiovinti, paskui dar dekoruoti blizgučiais, paryškinti kontūrus, vėl džiovinti, o galiausiai nulakuoti – visas procesas užtrunka 4 dienas.
Teigiamų emocijų Natalijai suteikia ne tik gamybos procesas, bet ir teigiami klientų atsiliepimai. „Yra žmonių, kurie jau kelerius metus iš eilės užsakinėja po burbulą su vaiko vardu, ir yra nusiteikę taip daryti, kol jam sueis aštuoniolika. Kartą vaikinas padovanojo merginai mano gamintą burbulą, kai jie pradėjo draugauti, ir toliau tą daro kasmet – tai jau tapo savotiška tradicija. O kartais pagalvoju, kiek daug žmonių turi mano gamintų burbulų, ir jiems tai, tikėtina, padeda kurti gražią šventinę atmosferą – ir jaučiuosi mažyte dalele prisidėjusi prie tos šventinės nuotaikos“, – sakė Natalija.
Savo namuose ji savos gamybos žaisliukų turi nedaug, o tuos, kuriuos turi, mėgsta ne kabinti ant eglutės, o sukomponuoti ant stalo su žvakėmis, nes jai labai gražu žiūrėti, kaip jie praleidžia šviesą ir primena vitražą.
Natalija nusišypsojusi pridūrė, kad gal jai buvo lemta užsiimti tokia širdžiai miela veikla – ji yra gimusi gruodžio 24 d. vakarą, o jos vardas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „gimusi viešpaties dieną“.
Artėja nematytų žaisliukų banga?
Trečioji pašnekovė, kaunietė manikiūrininkė Justina Eidintaitė, eglutės žaisliukus gamina tik antrus metus, bet taip pat apie šią veiklą kalba su dideliu entuziazmu.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad mano mama, feisbuke pamačiusi informaciją apie epoksidinės dervos liejimo kursus, atsiuntė man nuorodą – parašė, kad mano, jog man patiks. Ji taip sumąstė, nes žinojo, kad aš meniška, mėgstanti krapštytis. Mama buvo teisi – nuėjau į tuos kursus, ir man tikrai labai patiko“, – pasakojo Justina.
Justina pradėjo nuo padėkliukų ir laikrodžių iš epoksidinės dervos, paskui griebėsi eglutės žaisliukų. Tiesiog pernai sumanė, kad būtų smagu po smulkų savo darbelį prieš šventes padovanoti klientėms – pradžioje tai buvo raktų pakabukai, vėliau ėmėsi eglutės žaisliukų.
Pastaruosius klientės ypač gyrė, tad šiemet Justina į darbus kibo su dar didesniu entuziazmu – dar vasarą, ilgai naršiusi internete, rado, iš kur parsisiųsti žaisliukų gamybai reikalingų formelių – ir nuo rudens intensyviai dirbo, mėgins prekiauti mugėse.
Mergina nesako, kad pasigaminti tokius žaisliukus iš epoksidinės dervos labai sunku – pasak jos, tikriausiai tą galėtų pasidaryti daugelis, tačiau reikia išstudijuoti techniką ir įsigyti reikiamų medžiagų (dervos, kietiklio, dažų pigmentų, formelių, blizgučių, kitų reikmenų dekorui ir pan.), be to, stingstantis epoksido gaminys maždaug parą turi būti gerai vėdinamoje patalpoje, nes skleidžia garus.
Pernai Justina socialiniuose tinkluose matė tik užsieniečius, gaminančius eglutės žaisliukus iš epoksidinės dervos, šiemet jau pastebėjo ir lietuvę (tik jos žaisliukai gaminami kitokiu principu nei jos). Pasak pašnekovės, labai gali būti, kad po metų kitų ateis tikra tokių žaisliukų gamybos banga, nes žmonėms (ir vaikams) jie labai patinka, o ir gamintojams toks užsiėmimas labai mielas.
Kas Justiną šioje veikloje labiausiai džiugina? „Smagiausia – iš formelės išimti jau sustingusį gaminį, tik sunku sulaukti kitos dienos, kol tai nutiks. Išimdamas niekada tiksliai nežinai, ką rasi, kaip tie visi dažai ir pigmentai sukris – antro tokio paties gaminio niekada nebus – tad kaskart išlieka didelė intriga“, – sakė kaunietė.
