Apie nepatogius dalykus kalbėti būtina, nes tik tuomet žmogus gali žengti pirmąjį žingsnį išsilaisvinimo link, sako nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje dalyvaujanti dainininkė Gailė Asačiovaitė-Stančiauskas, gerbėjams prisistatanti Aldegundos pseudonimu. Jos pasirodymą LRT TELEVIZIJOS žiūrovai išvys jau šį šeštadienį, o šiandien, kalbėdamasi su LRT.lt, atlikėja pasakoja apie 19 metų, praleistų Jungtinėse Amerikos Valstijose, skaudžias netektis vaikystėje ir meilę gimtajai šaliai.
– Kaip nusprendėte dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje? Kodėl būtent dabar?
– Taip jau viskas susiklostė, kad ir daina „I Want Your Love“, ir sprendimas grįžti iš už Atlanto gyventi į Lietuvą atėjo vienu metu. Tuomet, stebint praeitų metų „Euroviziją“ Čikagoje, mane apėmė stiprus jausmas, kad turiu šiemet būtinai dalyvauti ir būtent su šia daina.
– Apie ką jūsų daina? Kodėl būtent toks pasirodymas?
– Daina „I Want Your Love“ yra apie meilę, gal kiek kitokią ir galbūt ne visiems priimtiną. Noriu akcentuoti pasirinkimo laisvę mylėti ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ją dainuoju moteriai. Džiaugiuosi, kad gyvename laisvame pasaulyje, kad daugelyje šalių žmonės jau seniai gali būti savimi. Kviečiu žmones būti atvirus meilei!
Nes tikra meilė, ji juk graži iš savęs, jai dirbtinio blizgesio nereikia. Tikra meilė niekada neteisia. Jai nesvarbu, kiek tau metų, koks tavo svoris, kokių tu politinių ir seksualinių pažiūrų, kokia tavo psichologinė ar fizinė būklė, statusas.
Noriu kalbėtis apie tai, kas galbūt yra ne visai patogu, nes tik taip eisime išsilaisvinimo link. Pasaulyje esame pirmoje vietoje pagal savižudybių skaičių. Man tai aktualu, nes mano mama pasitraukė iš gyvenimo, kai man buvo vos 5-eri, aš viską mačiau...
Aš taip pat mačiau, kai į mokyklą tėvai atvedė sūnų, turintį negalią, ir jo nepriėmė, nes jis kitoks. Mačiau, kaip mano artimas draugas su ašaromis akyse turėjo palikti savo mylimą gimtinę, nes bijojo būti nepriimtas dėl savo seksualinės orientacijos. Kodėl mes, lietuviai, galime jaustis laisvi stovėdami ant svetimos žemės, bet negalime ant savos?
D. Kučio nuotr.
– Domitės „Eurovizija“? Stebėdavote ją būdama už Atlanto?
– Man viskas apie Lietuvą įdomu. Turiu stiprų patriotinį jausmą. Ko gero jis išsivystė dar tais laikais, kai visi beprotiškai sirgdavome už „Žalgirį“. „Eurovizijos“ dėl įtempto grafiko kartais ir nepavykdavo stebėti, tačiau naujienas visuomet seku. Visuomet labai jau norisi pasisekimo savo šaliai. Manau, šis jausmas aplanko daugumą.
– Gyvenote Amerikoje – kodėl ten išvykote? Ką ten veikėte? Ar planavote likti visam laikui?
– Į Ameriką išvykau prieš 19 metų. Tuo metu studijavau Vytauto Didžiojo universitete ir jaučiau, kad dėl namuose susiklosčiusios padėties turiu kelti sparnus, tiesiog atsiriboti nuo tuo metu, rodėsi, sunkiai pakeliamos situacijos.
Veiklos ėmiausi įvairios. Pirmiausia privalėjau baigti bakalauro studijas, todėl nedelsdama to ėmiausi. Darbų buvo įvairių – pradžioje nuo visai buitinių ir galop iki šiltos kėdės garsioje Amerikos korporacijoje.
Tačiau laikui bėgant supratau, kad, nors ir viską turiu, privalau keisti gyvenimą – turiu imtis muzikos, nes nesvarbu, kad ir kaip gerai apmokamas darbas, bet jeigu jis nekelia džiaugsmo, niekada savęs nerealizuosi iki galo.
Tuo metu mums su vyru gimė pirmoji dukrytė Arija. Ji – mūsų meilės muzikai simbolis, todėl jai ir tokį vardą parinkome. Nusprendžiau ją auginti pati ir visgi žengti pirmuosius rimtus žingsnius muzikiniame kelyje.
Visuomet žinojau, kad anksčiau ar vėliau į Lietuvą sugrįšiu, nes mintimis ir širdimi jos niekada ir nebuvau palikusi. Amerika man iš tiesų davė labai daug – kiek kitokį pasaulio suvokimą, neįkainojamos patirties tiek scenoje, tiek už jos ribų. Už tai jai esu dėkinga.
– Gyvenimas jums pateikė nemažai išbandymų. Koks buvo pats didžiausias?
– Ko gero, pats didžiausias išbandymas buvo ankstyvoje vaikystėje prarasti mamą, kuri savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Nuo to laiko pradėjau jausti stiprų menkavertiškumo jausmą, lyg nebūčiau buvusi jai pakankamai svarbi, kad liktų su manimi. Tuomet man buvo vos 5-eri.
Augau su močiute, kuri susirgo Alzheimerio liga ir po kiek laiko tiesiog pamiršo, kas esu. Neturėjau nei brolių, nei seserų, todėl giliai širdyje visuomet jausdavausi vieniša. Galbūt tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl visą save atidaviau muzikai. Jei kam įdomu, šie ir kiti išgyvenimai aprašyti Elvyros Kučinskaitės ir Mykolo Majausko savižudybių prevencijos tikslu išleistoje knygoje „Be pavadinimo“. Mano istorija joje pati pirmoji.
J. Auškelio/LRT nuotr.
– Drąsiai kalbate apie nepatogius dalykus – savižudybę, meilę tos pačios lyties asmenims. Tai jums artimos temos? Kodėl reikia apie tai kalbėtis daugiau?
– Apie nepatogius dalykus kalbėti būtina, nes tik tuomet žmogus gali žengti pirmąjį žingsnį išsilaisvinimo link.
Buvau auginama paslapčių apsuptyje, apie mamos išėjimą kalbėtis buvo griežtai draudžiama. Buvo liepiama meluoti, pasakoti žmonėms daug gražesnes istorijas, nei jos buvo realybėje.
Kai užaugau, supratau, kad taip gyventi daugiau nebegaliu. Noriu būti sveikas ir laisvas žmogus. Nuvažiavusi į Ameriką pamačiau kitą pasaulį, kuriame žmogus jaučiasi lygiaverte visuomenės dalimi, neatsižvelgiant į jo amžių, svorį, statusą, požiūrį ar seksualinę orientaciją. Fizinė ir protinė negalia ten taip pat žmogui nėra kliūtis. Ir tai mane žavi. Labai noriu, kad ateitų diena ir mes visi taip galėtumėme taip jaustis savojoje žemėje.
– Turite klausos sutrikimą. Ar tai netrukdo muzikinei karjerai? Kada atsirado šis sutrikimas? Kaip išmokote su juo gyventi ir dainuoti?
– Taip, aš girdžiu tik pusę to, ką girdite jūs. Kadangi nuo gimimo esu kurčia dešine ausimi, tai tik galiu įsivaizduoti, kaip muzika skamba jums, jei jau ir man ji tokia graži.
Pamenu, kai buvau vaikas ir bandžiau stoti į muzikos mokyklą, mane atsisakė net į perklausą priimti, nes, jų manymu, buvau vaikas „su broku“.
Kadangi močiutė maldavo, o mano mama prieš „išeidama“ dirbo toje mokykloje, komisija vis dėlto patikrino mano balsą ir klausą. Į mokyklą buvau priimta iš karto. O dainuoti, ko gero, išmokau kaip visi. Kai myli tai, ką darai, negalvoji – tiesiog tai darai, nes be to negali gyventi.
