LRT.lt laidoje „Miške su Violeta“ 33-ejų Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas Linas Kojala dalijasi netikėtai atsiradusiu susižavėjimu politika po susitikimo su Valdu Adamkumi, politologo vaidmenį šiandieniniame politiniame lauke ir atsakė į didįjį klausimą – ar Linas Kojala sieks prezidento posto?
– Kiek kartų šiais metais buvai miške?
– Nulį kartų.
– Ir kaip galvoji, kokia to priežastis?
– Laiko trūkumas viena didžiausių priežasčių, norėčiau dažniau pabūti gamtoje, nebūtinai miške, bet, matyt, esu užkietėjęs miestietis.
– Mane labai sudomino vienas tavo gyvenimo faktas. Mokykloje buvai teisingas, protingas berniukas, bet tave pakviečia į mokyklos tarybą ir tu atsisakai eiti – kodėl?
– Galvojau, kad dalyvauti rinkimuose buvau nesubrendęs ir atsisakiau. Man atrodė, kad tuose procesuose galima dalyvauti ir nebūnant oficialiais nariais, tarybose ir panašiai.
– Reiškia, kad tave traukia opozicija?
– Ne, mane traukia proceso stebėjimas, bet nebūtinai tiesioginis dalyvavimas jame, ypatingai kalbant apie politinį lygmenį. Tą tęsiu ir dabar. Esu greta politikos, bet nesu politikas.
– Pasakyk, koks tavo statusas, Linas Kojala yra..?
– Politologas.
– Bet ir direktorius?
– Vadovauju Rytų Europos studijų centrui.
– Kaip tu nebijai? Iš kur turi tiek drąsos? Kas tavo tėvai?
– Mano tėvai yra teisininkai, mano mama ilgai dėstė, tėtis dirbo policijos departamente, yra advokatas. Mane šiek tiek stūmė į teisę, bet kažkaip man atrodė, jog politika galėtų būti įdomus kampas, kurį šeimoje galima būtų išplėsti.
– Per giminės susitikimus, matyt, daug šnekate apie teisę?
– Šeima pradeda politikuoti, juk teisininkai irgi domisi politiniais procesais.
– Ar teisybė, jog tavo pasirinkimui įtakos turėjo prezidentas Valdas Adamkus?
– Tikrai taip, manau, jog jis nulėmė mano pasirinkimą, nes vienuoliktoje klasėje dar tikrai turbūt negalėjau tvirtai atsakyti, kuo norėjau būti – studijuoti teisę, politiką, ekonomiką, o gal net filosofiją, žinojau kryptį, bet nežinojau šakos. Turėjau netikėtą galimybę susitikti su tuo metu pareigas einančiu prezidentu V. Adamkumi ir tas susitikimas buvo lemiamas visam mano gyvenimui.
– Humoro jausmas tau yra nesvetimas?
– Tikrai taip, nereikia savęs pervertinti ir pernelyg rimtai traktuoti kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Jeigu to nemoki, tuomet turi kitokių problemų, gal per daug arogancijos, rimto nusiteikimo ten, kur jo nereikia.
– Kokios asociacijos tau kyla išgirdus pavadinimą Harvardo universitetas?
– Kembridžo miestelis. Man teko ten pabuvoti.
– Ne tik teko ten pabuvoti, kaip supratau?
– Vienerius metus buvau vizituojantis tyrėjas.
– Ir kiek tau buvo metų?
– 27 metai.
– Iš kur tiek pasitikėjimo savimi?
– Reikia tiesiog siekti savo tikslų ir siekti to, kas tau patinka. Suprantu, kad tai skamba kaip klišė, bet mano veikla sutampa su hobiu, tai, ką aš darau man yra ne tik darbas, daryčiau tai net tada, jei iš to neuždirbčiau duonai. Su tokiu požiūriu ir drąsa viskas tampa įmanoma. Tą sakau ir moksleiviams, su kuriais tenka bendrauti – negalvokite, kad Oksfordas, Kembridžas, Harvardas yra nepasiekiamas, tai galbūt yra sunkiau pasiekiama, tačiau riekia turėti ambiciją, ruoštis ir bent jau pabandyti.
– Kada tu tai supratai?
– Reikėjo šiek tiek laiko, žinoma, mokykloje tikrai turėjau dvejonių, pasitaikė žmonių, sakančių: „kaip tu iš to gyvensi, negi taip ir politikuosi“. Man atrodo gyvenimas parodė, o universitetas patvirtino – baigę politikos mokslus žmonės daro labai skirtingus dalykus. Aš esu labai retas politikos mokslus baigusio žmogaus pavyzdys.
– Kaip suradai laiko vesti?
– Atradau žmogų, kuriam įdomu pasaulis, kuriam įdomi ne tik viena veikla, bet visas pasaulis plačiąja prasme. Mes susipažinome per mano knygą.
– Per knygą, kurioje tu kalbiesi su taksistais ir prezidentais. Kaip tu išmokai bendrauti su žmonėmis?
– Manau svarbiausia būti atviram ir domėtis kitu žmogumi. Žmonės labai mėgsta kalbėti apie save, bet kai kuriuos reikia ir pakreipti. Jeigu parodai dėmesį ir tai darai nuoširdžiai – žmogus greitai geba atrasti tam tikro lygio pasitikėjimą ir tuomet jau galima tą pokalbį vystyti plačiai.
– O tu ir gyvenime taip protingai kalbi?
– Tai yra mano darbas, bet aš manyčiau man padeda tai, jog aš turiu patirties teatre. Ankstyvoje jaunystėje, mokykloje vaidinau ir buvau net teatro būrelyje, tad buvo net labiau specializuota mano veikla ir tikrai ne vienerius metus.
– Linai, esi azartiškas žmogus?
– Visiškai ne.
– Ar tu supratai, net trumpai gyvendamas su Ieva, kad taisykles vis dėlto diktuoja moterys?
– Taip.
– Ar buvo tavo gyvenime tokia politinė prognozė, kuri nepasitvirtino?
– Dvi. Donaldo Trumpo pergalė prezidento rinkimuose 2016 m. Kitas dalykas – breksitas. Du šokai, kur atrodė, jog visa statistika, duomenys, istorija tiesiog ėmė ir pavedė.
– Kokias išvadas pasidarei sau?
– Kad reikia būti labai atsargiam kalbant apie ateitį, o geriausia – išvis nekalbėti. Labai dažnai sulaukiu to klausimo, bet mano atsakymas – nei vienas nežinome. Reikia nebijoti pasakyti nežinau, tikrai daug ko nežinome.
– Jeigu reikėtų įvardinti vieną, stipriausią gyvenimo mokytoją, kas jis būtų?
– Nesinori išskirti vieno. Žinoma, jog prezidentas Adamkus, džiaugiuosi mūsų besitęsiančia draugyste ir jo domėjimusi pasauliu, Lietuva, atrodo, kad tai stipriai ir visoje Lietuvoje formavo vakarietišką, diplomatišką, etišką, orų elgesį, kaip siekiamybę ir aš manau, kad to labai trūksta.
– Kojala ruošiasi būti prezidentu?
– Žmonės paklausia, aš tai priimu kaip didelį komplimentą, manau, kad tai šaunu. Tačiau labai anksti apie tai kalbėti.
– Ar norėtum?
– Nežinau, ar galima pasakyti nori, ar nenori. Manau, kad visi supranta, jog mano veikla yra su tuo susijusi ir galbūt natūralu, jog būtų galima siekti tokios pozicijos, tačiau aš buvau labai laimingas greta politikos, bandydamas ją suprasti ir pateikti kitiems. Kol kas nematau, kodėl turėčiau tai keisti.
– O gal atėjo laikas pradėti dalyvauti?
– Sutarkime taip, kad po septynerių metų galėsime susitikti ir iš naujo pasišnekėti.
