LRT.lt laidoje „Ką po darbo“ žurnalistė Simona Vasiliauskaitė dalinasi patyrimais ir atradimais, kilusiais iš pokalbių savanorystės „Vaikų linijoje“ metu. Kaip prisipažįsta pati – iš naujo teko mokytis ne tik neduoti patarimų, bet ir išmokti išbūti tyloje, kuri, pasirodo, gali būti prasmingesnė už žodžius.
Vasariškame publikacijų cikle „Ką po darbo“ visiems gerai žinomi LRT veidai dalijasi, kuo užimtas jų laisvalaikis.
„Vaikų linijoje“ per mėnesį būnu bent 5 kartus, kartais ir daugiau. Iš savanorių prašoma, kad per mėnesį būtų bent keturis kartus, bet žiūrima labai lanksčiai, nes tikslas yra, skirti tiek laiko, kiek leidžia galimybės“, – pasakoja S. Vasiliauskaitė.
Pasak žurnalistės, pokalbiai su vaikais jai tapo abipuse terapija, padėjusia suprasti, kokia stipri kasdienybėje yra pokalbio galo. „Mes, žinoma, „Vaikų linijoje“ apie konkrečius atvejus nekalbame, nes ką ir vaikams pabrėžiame ir ko laikomės, tai, kad viskas, ką jie kalba lieka tik tarp mūsų, konsultantų.
Bet man labai įsimena ir emociškai stipriausi yra tokie pokalbiai, kuriuose aiškiai pajunti, kokia yra pokalbio galia ir kiek vienas pokalbis gali pakeisti kito žmogaus emocijas. Būna pradedi pokalbį su vaiku ir iš jo balso supranti, kad verkia, kad jam šiuo metu yra labai sunku, o per pokalbį žingsnelis po žingsnelio, nors nekeiti to žmogaus gyvenimo, nes neturi tokių galimybių, bet tu išklausydamas jo, pabūdamas su juo toje akimirkoje, be patarimų, ką mes labai linkę daryti, jam sugebi padėti.
Prasidėjęs ašaromis pokalbis kartais baigiasi pajuokavimais, kartais abipusiais, iš tam tikrų dalykų. Jauti labai nuoširdžią vaiko padėką, ar tai būtų žodžiai, ar nebūtinai išreikšta žodžiais, bet jauti, kad šitas pokalbis buvo vertingas jums abiem“, – apie patirtį savanoriaujant kalba Simona.
Savanorė pasakoja, jog darbo aplinka – specifinė, joje daug spalvotais rėmeliais pakabintų priminimų, taisyklių ir rekomendacijų, kaip švelniai prieiti prie vaiko ir kaip išlikti profesionaliam bet kokioje situacijoje.
„Savanorio darbo erdvėje, kiekviename kabinete, kuriame konsultuojame, galima rasti įvairiausių priminimų, kurie tam tikroje situacijoje gali labai padėti ir pagelbėti tiek savanoriui, tiek ir tam, kas prisiskambina.
Mes čia konsultuojame vaikus nuo tada, kada jie gali ir nori paskambinti. Iki 18 m. arba tol, kol jie baigia mokyklą“, – sako ji.
Nors nuoseklus dialogo mezgimas iš pirmo žvilgsnio atrodytų yra stiprioji Simonos pusė, tapusi kasdienybe eteryje, tačiau ji prisipažįsta, jog tam tikrų niuansų kalbant su „Vaikų linijos“ pašnekovais teko mokytis iš naujo.
„Tikrai yra skirtumų lyginant mano darbo pobūdį ir savanorystę čia. „Vaikų linijoje“ labai svarbus dalykas, kas eteryje tam tikromis aplinkybėmis yra neatleistinas, tai – tyla. Eteryje negali būti nepagrįstos tylos ir dažnu atveju, jei pašnekovas baigia savo mintį, tu iškart puoli jam užduoti kitą klausimą, kartais neišlauki jo atsakymo iki galo, nes nori patikslinti. „Vaikų linijoje“ yra visiškai priešingai, iš naujo išmokau, kokia svarbi yra tyla, nes kartais, kaip ir žinome, kad tyla gali pasakyti daugiau nei žodžiai.
Kartais su vaikais tiesiog tylime kurį laiką, nes taip užmezgame abipusį ryšį. Kai kurie įsidrąsina tokiu būdu. Man teko išmokti ir nepulti užduoti kito klausimo“, – teigia žurnalistė.
