Anapilin iškeliavusi karalienė Elžbieta II garsėjo kaip itin atsidavusi pareigai ir monarchijai, dirbo negailėdama savo laiko, net jei tekdavo jo nugriebti iš savo vaikų. Bene daugiausiai širdgėlos dėl to liko sostą perėmusio sūnaus, karaliaus Karolio III, prisiminimuose. Tiesa, istorikai pastebi, kad jaunėliai gavo daugiau motiniško karalienės dėmesio – netgi migdė juos pati, kuo negali pasigirti vyresnieji.
Kaip teigiama dokumentinėje juostoje „Elžbieta ir Margaret“, monarchė užaugo mylinčioje šeimoje, kur namiškių santykiai buvo labai glaudūs. „Mūsų ketveriuke“ save vadinusi šeima, daug laiko leisdavo kartu, o mažoji Elizabeth labai mylėjo mažąją sesutę Margaret. Tiesa, mergaičių dėdei atsisakius sosto, karaliumi Jurgiu VI tapo jų tėvas.
Karaliui mirus, 1952-aisiais karaliene tapusi Elžbieta jau buvo dviejų vaikų – trejų princo Charleso ir pusantrų metukų princesės Anne – mama.
Taigi, kaip pastebi karališkosios šeimos istorikė ir rašytoja Sarah Gristwood, jaunai karalienei keliami reikalavimai, įskaitant ilgas keliones po Sandraugos šalis šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, reiškė, kad Charlesas ir Anne buvo paliekami auklių ir guvernančių globoje, kol jų motina ir tėvas lankėsi užsienyje.
„Ankstyvaisiais valdymo metais karalienė Elžbieta II siekė įsitvirtinti pasaulinėje arenoje, – teigia karališkosios šeimos istorikė ir rašytoja, knygos „Raising Royalty: 1000 Years of Royal Parenting“ autorė Carolyn Harris. – Taigi buvo laikotarpių, kai nebuvo galimybės matytis su vaikais.“
O kai jie galų gale susitikdavo, kai kurių liudininkų teigimu, karalienė atrodydavo šalta ir abejinga, rašoma skynews.com. Grįžusią iš vienos užjūrio kelionės karalienę Londono Padingtono stotyje pasitiko dievinančių gerbėjų minios, tačiau kai reikėjo pasisveikinti su jaunuoju Charlesu, ji tiesiog paspaudė jam ranką. O kartą grįžusi po kelis mėnesius trukusios kelionės Elžbieta neskubėjo aplankyti tuo metu internatinėje mokykloje besimokiusio Charleso – pasirinko kelias dienas praleisti Londone.
Anot žurnalo „Town & Country“, net ir būdama namuose karalienė negalėjo vaikams skirti itin daug laiko – derindama karališkąsias pareigas ir motinystę karalienė su vaikais susitikdavo po pusryčių ir popietės arbatėlės metu.
Taigi 1994-aisiais pasirodžiusioje biografijoje tada dar princas Charlesas jos autoriui Jonathanui Dimbleby`ui prisipažino, kad vaikystėje motinos jam labai trūko, tad jis yra dėkingas jį išauginusioms auklėms bei močiutei, karalienei motinai, kuri, jo teigimu, reiškė jam viską.
Princas Philipas norėjo, kad Charlesas sektų jo pėdomis ir lankytų tą pačią internatinę mokyklą, kurią lankė jis. Philipas manė, kad Gordonstoune, Škotijos aukštumose, jo sūnus galės laisvai mokytis, nors pačiam Charlesui nepatiko nei ta vieta, nei buvimas toli nuo šeimos. Kaip pastebima skynews.com, princo santykiai su tėvais buvo sudėtingesni, nei jo sesers Anne.
Princesė ir mokyklą lankė arčiau namų – Benendeno mieste, Kente. „Charlesas dažnai buvo jautresnis, – teigia S. Gristwood. – Tuo tarpu Anne žiūrėjo į priekį ir lengviau susitaikė su tam tikrais dalykais.“
2010 m. pasirodžiusiame „BBC One“ dokumentiniame filme Anne atmetė svarstymus, kad motina ankstyvaisiais jos gyvenimo metais buvo šalta, sakydama: „Tiesiog netikiu, kad yra kokių nors įrodymų, jog ji nebuvo rūpestinga.
Tai tik kvaili įsitikinimai. Ji yra mano motina ir karalienė“, – sakė ji. Princesė taip pat pasakojo, kad tvirtas jos ir mamos ryšys užsimezgė paauglystėje, jas ypač vienijo aistra žirgams.
Tuo metu, kai 1964-aisiais gimė Edwardas ir 1960-aisiais – Andrew, dešimtmetį jau karaliavusi Elžbieta II soste jautėsi ramiau, tad galėjo daugiau laiko skirti motinystei. Pasak istorikų, ji pati migdydavo savo jaunesniuosius sūnus, ko negalėjo daryti augant vyresnėliams.
Beje, būta ir svarstymų, jog princas Andrew – karalienės numylėtinis, tačiau daugelis dvariškių tokius pastebėjimus atmeta, rašoma skynews.com.
Tiesiog Andrew turėjo daugiau laisvės nei Charlesas, nes pagrindinis dėmesys buvo skiriamas įpėdinio saugumo užtikrinimui, o Andrew galėjo mėgautis laisvesniu gyvenimu. Be to, jis karalienę pradžiugino ir savo sprendimu stoti į karinį jūrų laivyną – karalienė visuomet žavėjosi karinėmis pajėgomis.
1992-ieji buvo sudėtingi metai monarchei – jai teko išgyventi net trijų savo vaikų (Charleso, Andrew ir Anne) skyrybas. Kaip žinia, princo Charleso ir ledi Dianos skyrybos žiniasklaidoje buvo aptarinėjamos kelerius metus, atgarsių sulaukė ir 1995-aisiais Martinui Bashirui duotas princesės interviu, o karalienė dėmesio centre atsidūrė ir po marčios žūties 1997-aisiais.
Kaip rašoma BBC, princo Charleso 50-mečio šventę karalienė praleido bausdama jį už meilės romaną su Camilla Parker Bowles tuo metu, kai jis dar buvo vedęs ledi Dianą.
2019 m. karališkąją šeimą supurtė dar vienas skandalas – princas Andrew pasitraukė iš viešojo gyvenimo po to, kai žiniasklaidoje imta aptarinėti princo bičiulystė su pedofilija kaltinamu milijardieriumi Jeffrey Epsteinu. Karalienė nuo sūnaus atsiribojo, o princas atsisakė savo karinių titulų bei labdaringų pareigų.
„Tai, ką matėme karalienės valdymo pradžioje, kai Charlesas kentėjo dėl motinos, kuri savo pareigas iškėlė į pirmą vietą, dėmesio stokos, dabar palietė ir Andrew“, – sakė S. Gristwood. – Kai reikėjo rinktis, ji pasirinko apsaugoti instituciją.“
Vienintelis karalienės vaikas, kuris nebuvo išsiskyręs ir galėjo džiaugtis stabilia, daugiau nei du dešimtmečius trunkančia santuoka su Vesekso grafiene Sophie Rhys-Jones, o taip pat nesivėlė į skandalus, buvo jauniausias jos sūnus Vesekso grafas, princas Edwardas.
Tiesa, anot žiniasklaidos, jis visad labiau domėjosi menais nei žirgais ar kariuomene – iš karinio jūrų laivyno jis pasitraukė vos po keturių mėnesių tarnybos, netrukus dirbo Andrew Lloydo Webberio teatre, atidarė savo televizijos prodiuserių kompaniją, tačiau vėliau savo verslą uždarė.
„Kai pasitraukus Andrew, Harry ir Meghan sumažėjo savo pareigas einančių karališkosios šeimos narių, Edwardas ir jo šeima tapo labiau gerbiami ir labiau matomi, – skynews.com sako istorikė C. Harris. – Jo dukrai ledi Louise, kaip ir karalienei, patinka jodinėti, be to, karalienė mėgo būti savo anūkų ir proanūkių apsuptyje.“
