70 metų soste – platininio jubiliejaus neteko sulaukti nė vienam Britanijos monarchui ir tik keliems pasaulio karaliams. Šį titulą jau gavusi Elžbieta II šią savaitę juo pasidžiaugs ir su visa tauta.
Dalis šios monarchės vadovavimą vadina antruoju aukso amžiumi ir ją lygina su prieš šimtmečius valdžiusia Elžbieta I. Nors neapsieita be skandalų, kurių šleifas lydi ir dabar, visgi karalienė išlieka populiariausia šalies figūra, nors susiskaldymas dėl klausimo, ar Jungtinei Karalystei monarchija išvis reikalinga, išlieka.
Šunų mylėtoja ir pasaulio močiutė – būtent tokią bent jau dabar daugelis mato Elžbietą II, tačiau prieš septynis dešimtmečius ji buvo jauna princesė, tėvo, tuometinio karaliaus, prašymu išvykusi vykdyti karališkųjų pareigų. Karaliaus išlydėta princesė Elžbieta iš Kenijos grįžo kaip karalienė. Vos dvidešimt penkerių neseniai vedybinį gyvenimą pradėjusi ir apie ramų gyvenimą užmiestyje svajojusi Elžbieta dar jaunystėje suprato: toks gyvenimas nepasiekiamas, o karališkieji įsipareigojimai – šventi.
„Elžbietai buvo aiškiai išreikštas tikėjimas, kad ji seks karališkosios šeimos pėdomis. Tai labai aiškiai matyti iš mano rasto karaliaus laiško, rašyto dar 1947-aisiais, maždaug tuo metu, kai buvo pranešta apie Elžbietos sužadėtuves. Jos tėvas, karalius Jurgis VI rašė: „Mano tėvas mūsų šeimai skyrė aukštus tarnystės standartus. Tikiu, kad mūsų dukra laikysis karaliaus Jurgio idealų ir stengsis sekti jo nuolatinės tarnystės pavyzdžiu“, – pasakoja biografas ir istorikas Matthew Dennisonas.
Oficialiai karūna Elžbietai uždėta po metų, nes sosto perėmimas reiškė ne tik iškilmes, tačiau ir tėvo mirtį. Karūnavimas tapo ne tik naujos monarchijos, bet ir televizijos eros pradžia, kai žiūrovų skaičiai perkopė radijo klausytojų, o karališkoji šeima tapo žymiai artimesnė, ją stebėti buvo galima paprasčiausiai iš namų.
Apžvalgininkai teigia – tai buvo momentas, kai siena, egzistavusi tarp slapta laikytos ir mitais apipintos karališkosios šeimos ir žinoti norinčios visuomenės, buvo sugriauta. Per septynis dešimtmečius monarchija taip ir negrįžo į prieš tai egzistavusį auksinį narvelį.
„Prisimenu karūnavimą. Būrys šeimų nuėjo pas kaimynus, jie buvo vieninteliai visoje gatvėje, turėję televizorių. Susigrūdome jų svetainėje, tikrąja šių žodžių prasme rėmėmės petys į petį. Visi vyrai dėvėjo marškinius ir ryšėjo kaklaraiščius, moterys apsivilko geriausius drabužius. Taip televizoriaus ekrane stebėjome karūnavimą. Pamenu, kai suskambo himnas, visi atsistojome, nors buvome kažkieno svetainėje paprastame Anglijos pajūrio miestelyje. Tai buvo išties įspūdinga“, – prisiminimais dalijasi veteranas Tony`is Judge`as.
Nors renginys istorinis įvairiomis prasmėmis, ypač pirmaisiais metais naujoji monarchė kritikuota dėl jauno amžiaus ir lyties. Visgi ilgainiui tai tapo privalumu šaliai, kuri vis dar kapstėsi iš Antrojo pasaulinio karo šešėlio bei sekusių taupymo metų. Nepaisant socialinio susiskaldymo ir mažėjančio palaikymo senajai tvarkai karalienė Elžbieta matyta kaip vienybės simbolis, o visą laikotarpį išliko tokia pat ištikima savo pačios nubrėžtoms gairėms.
Pasak monarchijos istorijos profesorės Annos Whitelock, karalienė įvykdė ne tik karūnavimo priesaiką, bet ir tai, ką dar būdama dvidešimt vienų pažadėjo kreipdamasi į sandraugos valstybes, – „atiduoti viską tarnaujant piliečiams ir imperinei šeimai“.
Istorikų teigimu, šio pažado karalienė Elžbieta laikosi jau 70 metų, o jos valdymas dažnai lyginamas – nors kartais ir ne geriausioje šviesoje – su jos bendravardės Elžbietos I. Būtent jos 44 metai soste 16 a. laikomi auksiniu Anglijos laikotarpiu. Ekonomikai augant, kaip ir Britanijos įtakai pasaulyje, klestėjo mokslas bei menai, tokie rašytojai kaip Viljamas Šekspyras.
Valdant Elžbietai II keitėsi valstybių tvarkos, griuvo Sovietų Sąjunga, keitėsi ir lyderiai. Su visais susitikdavo, visi mielai fotografuodavosi, nors, priešingai bendravardei Elžbietai I, nereiškė nuomonės, galinčios įžeisti. Monarchiją ji pavertė tautą vienijančia galia, o karalienė tapo užjaučianti per dideles netektis ar įkvepianti sunkiais laikotarpiais.
Karalienė nedavė nė vieno interviu, daug kas nežinoma ir apie jos asmenybę, nors gyvenimo biografiją atidžiai sekė visas pasaulis, o humoro jausmas buvo juntamas per viešus pasisakymus ar renginius, pavyzdžiui, Londone surengtas olimpines žaidynes.
„Manau, pamatėme dar kitą karalienės pusę, kai ji sutiko dalyvauti atidarymo ceremonijoje, suvaidintame Džeimso Bondo spektaklyje, ir apsimesti, kad iššoko iš sraigtasparnio. Galvoju, kad tai tik parodo, jog karalienė turi neginčijamą profesionalumą, kurį matome nuolatos, taip pat yra žaisminga, turi neblogą humoro jausmą“, – komentuoja monarchijos biografė Penny Junor.
Nors gerbiama, skandalų karalienė Elžbieta neišvengė. Atviri artimųjų interviu, nutekinti gėdingi telefoniniai pokalbiai, o vėliau paviešintos ir nuogo princo nuotraukos gyventojų požiūrį į karališkąją šeimą iš neabejotinos pagarbos pavertė į atidų stebėjimą. Pati karalienė laikėsi grakščiai, tačiau 1992-aisiais viešai subyrėjus trijų vaikų santuokoms, tarp jų ir Charleso bei Dianos, parlamente laiką pavadino „siaubingais metais“. Tačiau jie nesibaigė: po Dianos žūties pati karalienė susilaukė kritikos dėl atsiribojimo nuo gedinčios tautos, o daugelį supykdė ir Bakingemo rūmų sprendimas nenuleisti vėliavų.
Skandalai lydi ir paskutinius metus: nuo karališkųjų pareigų atsiribojo princas Harry`is, su žmona išvykęs į Jungtines Valstijas, kur karališkąją instituciją apkaltino rasizmu bei negailėjo kritikos dėl savo auklėjimo, o Elžbietos sūnų, princą Andrew lydi seksualinio išnaudojimo kaltinimai. Visgi šie skandalai labiau paveikė kitus karališkosios šeimos narius. Harry`is apie močiutę nė karto neatsiliepė blogai, o savo antrą vaiką pavadino jos garbei. Visgi stebint paskutines repeticijas bent jau šiai savaitei visos negandos nublanksta.
Plačiau – gegužės 30 d. laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
