„Autoritarizmas kyla visame pasaulyje, įskaitant Europą ir Jungtines Valstijas. Populistiniai judėjimai stiprėja, dažnai skatinami neišspręstų socialinių problemų, tokių kaip būsto trūkumas, nelygybė ir migracija. Tuo pačiu metu situacija yra sudėtinga. Ne visada aišku, kas nutinka, kai šios partijos ateina į valdžią“, – artėjant tarptautinei Sacharovo konferencijai sako buvęs diplomatas Robertas Serry.
Konferencijos pranešime žiniasklaidai nurodoma, kad R. Serry – buvęs Nyderlandų ambasadorius (pirmasis ambasadorius Ukrainoje), turintis didelę patirtį daugiašalės diplomatijos ir tarptautinių krizių valdymo srityse, dirbęs Jungtinėse Tautose ir NATO Artimuosiuose Rytuose bei Rytų Europoje.
„Nereikėtų pervertinti savo vaidmens, bet aš tai vertinu kaip platesnio Vakarų kolektyvinio nesugebėjimo laiku spręsti problemų atspindį; mes per dažnai nusisukdavome“, – teigia jis.
Jis šį ketvirtadienį ir penktadienį dalyvaus tarptautinėje Sacharovo konferencijoje „Authoritarianism on the Rise“ Vilniuje.
– Per visą savo karjerą dirbote labai skirtingose vietose – nuo NATO iki Jungtinių Tautų, nuo Ukrainos iki Artimųjų Rytų. Kada iš tikrųjų supratote, ką reiškia „užsiimti diplomatija“?
– Diplomatija gali reikšti daug dalykų. Pradėjau kaip dvišalės diplomatijos atstovas. Prie Nyderlandų užsienio reikalų tarnybos prisijungiau dar būdamas jaunas. Amsterdame studijavau rusų literatūrą ir kalbą, tai ir pritraukė mane į užsienio reikalų tarnybą. Tuo metu, Šaltojo karo metais, į Maskvą buvo galima nuvykti tik kaip žurnalistui arba diplomatui. Aš pasirinkau diplomatiją. Mano antroji tarnyba buvo Maskvoje.
Yra skirtumas tarp dvišalio ir daugiašalio darbo, o daugiašaliame darbe yra daug sričių. Tapau krizių valdytoju, kai prisijungiau prie NATO 1990-ųjų pabaigoje. Tada prasidėjo Serbijos bombardavimas ir tuometinis JT Generalinis sekretorius Ban Ki-moonas mane pasiuntė į pirmąjį NATO vizitą Serbijoje, siekiant atkurti santykius po Miloševićiaus nuvertimo. Prisimenu susitikimą su užsienio reikalų ministru Milanovićiumi. Pirmas dalykas, kurį jis padarė, tai parodė man subombarduotą pastatą, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi Gynybos ministerija, ir pasakė: „Pažiūrėkite, ką jūs padarėte.“ Tačiau neapykantos nebuvo. Po trejų metų Serbija prisijungė prie Partnerystės taikos labui. Tai parodė, kokia įtakinga tuo metu buvo NATO. Tai iš tiesų buvo vienas iš labiausiai džiuginančių mano karjeros laikotarpių, nes buvo galima matyti akivaizdžius savo darbo rezultatus.
Taip pat dalyvavau veikloje Šiaurės Makedonijoje, kur bendradarbiaujant NATO, ES ir ESBO pavyko užkirsti kelią dideliam konfliktui. Mes sustabdėme dar vieną tragediją Vakarų Balkanuose. Vėliau vėl dirbau Artimųjų Rytų klausimais, tiek Hagoje, tiek Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Niujorke.
Taigi mano karjera vystėsi dviem pagrindinėmis kryptimis: Artimieji Rytai ir Rytų Europa. Taip pat tapau pirmuoju Nyderlandų ambasadoriumi Ukrainoje, o tai buvo labai ypatinga patirtis.
Žvelgiant atgal, tai buvo įvykių kupina karjera. Deja, daugelis šių klausimų lieka neišspręsti. Man skaudu matyti, kad šiandien Ukraina ir Artimieji Rytai yra konflikto būsenoje. Pasaulis jau nebėra toks, kokį pažinau savo diplomatinės karjeros metu.
– Jūs buvote ne tik pirmasis Nyderlandų diplomatas Ukrainoje, bet ir labai svarbiu momentu Kryme atlikote tarpininko vaidmenį tarp Rusijos ir Ukrainos, kol dėl ginkluotųjų pajėgų įsikišimo buvote priverstas palikti misiją. Kiek, Jūsų manymu, tokiose įtemptose situacijose yra svarbi asmeninė drąsa palyginus su instituciniais įgaliojimais?
– Asmeninė drąsa yra svarbi – krizių valdymo srityje negalima lengvai išsigąsti. Esu patekęs į pavojingas situacijas, įskaitant Gazą.
Ukrainoje dirbau ambasadoriumi nuo 1992 iki 1996 metų, iškart po nepriklausomybės paskelbimo. Greitai supratau, kokia svarbi Ukraina taps Europai. Be Ukrainos Europa būtų kur kas pažeidžiamesnė atsinaujinusioms Rusijos imperinėms ambicijoms.
Vėliau dalyvavau vadinamosiose „Track II“ veiklose tarp Rusijos ir Ukrainos ekspertų. Prisimenu mūsų paskutinį susitikimą Stambule. Abiejų pusių atstovai sutiko, kad jei prasidėtų karas, tai būtų katastrofa. Jie nenumatė karo, bet numatė jo pasekmes.
Mums buvo sunku patikėti, kad karas iš tikrųjų prasidės, bet aš taip pat žinojau, kad Putinas nebeklausė Rusijos pusės ekspertų. Jis apsistatė vadinamaisiais silovikais: žmonėmis iš žvalgybos agentūrų ir saugumo sektoriaus, tokiais kaip jis pats. Jis ignoravo ekspertų patarimus apie galimas pasekmes, o rezultatas – tas niokojantis karas, kurį matome šiandien.
– Jūs taip pat parašėte knygą apie savo patirtį Ukrainoje. Apie ką ji?
– Taip, neseniai išleidau knygą Nyderlanduose. Jos pavadinimas, įkvėptas himno – „Nog is Oekraïne niet verloren“ (Amsterdam, 2026) (liet. „Ukraina dar neprarasta“). Jis atspindi tiek situacijos rimtumą, tiek vilties jausmą. Knyga pasakoja apie įvykius nuo Maidano iki dabar.
Knyga prasideda momentu, kuris, mano nuomone, perteikia Ukrainos esmę. 2022 m. spalio 28 d., praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, per elektros tiekimo pertrauką Kyjive, vaikščiojau gatvėmis. Vienas jaunas vyras grojo naktį, ir kai aš praėjau pro šalį, jis pradėjo groti Ukrainos himną. Kai paskutinės natos nutilo, iš aplinkinių langų ir balkonų staiga pasigirdo plojimai. Tas momentas man įstrigo kaip vaizdas tautos, kuri nesulaužyta stovi agresijos akivaizdoje.
Jau seniau už sovietinio pilkumo užtvaros aš įžvelgiau šio miesto ir žmonių grožį, kurio didžioji pasaulio dalis dar nematė. Po Sovietų Sąjungos žlugimo aš atvykau kaip pirmasis Nyderlandų ambasadorius į naujai nepriklausomą Ukrainą. Per savo žmoną ir jos šeimą supratau šalies sielą: jos tikėjimą, ištvermę ir troškimą priklausyti Europai.
Ši knyga yra ne tik karinė kronika, bet ir pasakojimas apie žmogiškąjį istorijos veidą bei didesnę suskilusios pasaulio tvarkos krizę. Joje klausiama, kaip Europa gali išsaugoti savo laisvę ir vienybę pasaulyje, kuriame vis labiau dominuoja autokratai, ir ar liberalioji tvarka, kurią kadaise laikėme savaime suprantama, vis dar gali būti atkurta.
Visų pirma, tai yra pagarbos pareiškimas Ukrainos žmonių drąsai. Jų kova mums primena, ką Europa kadaise gynė ir ką ji vėl turi ginti. Ukrainai ir Europai istorija dar nesibaigė.
– Norisi pakalbėti apie kitus karinių konfliktų purtomus regionus. Ar apibūdintumėte Palestinos situaciją kaip genocidą?
– Aš linkęs sakyti, kad buvo padaryti labai sunkūs nusikaltimai ir karo nusikaltimai. Ar tai reikėtų vadinti genocidu, turi spręsti kiti. Turime atsargiai vartoti šį terminą, ypač turint omenyje, kad patys žydai buvo genocido aukos.
Tuo pačiu metu esu giliai susirūpinęs dėl palestiniečių tautos likimo. Daugelis mano palestiniečių draugų tiesiogiai nukentėjo nuo šio konflikto, o kai kurie jau nebegyvi.
Palestiniečius, taip pat ukrainiečius, libaniečius ir kitus, aš matau kaip sugriautos pasaulio tvarkos, kurioje tarptautinė teisė nebeturi pakankamo svorio, aukas.
Man tai yra tikroji problema: tarptautinės teisės erozija. Turėtume sutelkti dėmesį į pavojingai susilpnėjusios pasaulio tvarkos atkūrimą. Taip pat neturėtume pamiršti „Hamas“ įvykdytų žudynių, tačiau to, kas įvyko vėliau, negalima pateisinti, ir aš nepritariu Netanyahu.
– Esate nemažai kalbėjęs ir apie Donaldą Trumpą. Kaip apibūdintumėte šį lyderį ir kaip pasikeitė tarptautinė diplomatija, kai Trumpas iškilo į politinę areną?
– Mano nuomone, Trumpas turi autokrato bruožų. Jis yra žmogus, siekiantis valdyti pasitelkdamas asmeninę galią, jis neteikia didelės reikšmės tarptautinei teisei, ir manau, kad jo vadovavimas prisidėjo prie pasaulinės tvarkos susilpnėjimo.
Man labiausiai kelia nerimą tai, kaip greitai įvyko šis poslinkis, taip pat tai, kas vyksta pačiose Jungtinėse Valstijose. Aš jį matau kaip dalį platesnės tendencijos, kuriai priklauso lyderiai, prisidedantys prie tvarkos trūkumo ten, kur mes dabar gyvename, kartu su tokiomis figūromis kaip Putinas ir Netanyahu.
– Vilniuje vyksianti tarptautinė Sacharovo konferencija šiemet vadinasi „Augantis autoritarizmas“. Kur pasaulyje autoritarizmą matote ryškiausiai?
– Autoritarizmas kyla visame pasaulyje, įskaitant Europą ir Jungtines Valstijas. Populistiniai judėjimai stiprėja, dažnai skatinami neišspręstų socialinių problemų, tokių kaip būsto trūkumas, nelygybė ir migracija.
Tuo pačiu metu situacija yra sudėtinga. Ne visada aišku, kas nutinka, kai šios partijos ateina į valdžią. Pavyzdžiui, Vengrija yra tikrai blogas pavyzdys to, kas gali nutikti. Šalis vis labiau krypsta link autoritarizmo. Manau, kad tam tikru mastu panašias tendencijas galime pastebėti ir Jungtinėse Valstijose, kurias valdo Trumpas. Šie autoritariniai judėjimai kelia pavojų demokratijai.
Tačiau Italija taip pat yra labai įdomus pavyzdys. Giorgia Meloni kilusi iš politinio konteksto, turinčio postfašistines šaknis, tačiau tapusi ministre pirmininke ji tvirtai išlaikė Italijos pozicijas Europoje. Ji taip pat parėmė Ukrainą ir suprato Ukrainos svarbą Europos saugumui.
Matome, kad kai kurie populistų lyderiai, atėję į valdžią, laikosi pragmatiškesnių pozicijų. Aš galiu nepritarti šių judėjimų kilimui, tačiau kai jie atėjo į valdžią, kai kurie iš jų pripažino, kad stipri Europa taip pat atitinka ir jų pačių nacionalinius interesus. Mes net matome, kad kelios iš šių partijų tampa kritiškesnės Trumpo atžvilgiu.
Aš visada buvau susirūpinęs dėl autoritarinių ir populistinių judėjimų kilimo, tačiau vien kritikos nepakanka. Mums taip pat reikia suprasti, kodėl tiek daug žmonių juos remia. Didžioji dalis šio palaikymo kyla iš socialinių ir ekonominių problemų, į kurias nebuvo tinkamai atsižvelgta. Europa turi geriau suprasti, kas neramina jos piliečius, ir užtikrinti, kad į šias problemas būtų reaguojama; priešingu atveju rizikuojame palikti dar daugiau erdvės šioms jėgoms stiprėti.
– Kokia, jūsų nuomone, yra nemaloni tiesa apie šiandieninę diplomatiją?
– Vienas iš dalykų, kurių nemėgstu, yra tai, kaip daugelis lyderių bandė įsiteikti Trumpui. Atrodė, tarsi jie jį traktuotų kaip naują imperatorių. Be to, diplomatija pasikeitė dėl informacijos sklaidos greičio. Sunku išlaikyti diskusijų konfidencialumą, o tai sumažina veiksmingos diplomatijos erdvę. Be to, pasaulio tvarka susilpnėjo. Transatlantinis aljansas nebėra toks, koks buvo anksčiau. Europa turi tapti stipresnė ir nepriklausomesnė. Ukraina dabar atlieka svarbų vaidmenį Europos saugumo srityje, ypač dėl savo karinių ir technologinių pajėgumų.
Nematau jokios karo Ukrainoje prasmės. Kaip krizių valdytojas, visada tikėjau, kad karai paprastai baigiasi tada, kai abi pusės nebeįžvelgia prasmės tęsti kovą. Ukrainos atveju tas taškas, atrodo, jau seniai pasiektas. Problema su Putinu yra ta, kad jis vargu ar gali sau leisti nutraukti karą dėl pasekmių, su kuriomis galėtų susidurti pačioje Rusijoje. Štai kodėl reikia daryti didesnį spaudimą Putinui, kad jis užbaigtų šį karą, ir čia Trumpas vėl atlieka kvailą vaidmenį.
– Jei šiandien pradėtumėte viską iš naujo, ar vis tiek rinktumėtės diplomatiją? Ar šią profesiją rekomenduotumėte jaunai kartai?
– Niekada nesigailėjau pasirinkęs diplomatiją. Tačiau tai ne visada lengva ar atlyginama. Man taip pat skaudu matyti, kaip dabar dega du pagrindiniai mano karjeros laukai – Ukraina ir Artimieji Rytai. Nereikėtų pervertinti savo vaidmens, bet aš tai taip pat vertinu kaip platesnio Vakarų kolektyvinio nesugebėjimo laiku spręsti problemų atspindį; mes per dažnai nusisukdavome.
Ukrainos atveju karas iš esmės prasidėjo 2014 m., bet mes to iki galo nesuvokėme. Artimuosiuose Rytuose Vakarų lyderiai dešimtmečius kalbėjo apie dviejų valstybių sprendimą, neturėdami politinės valios jo įgyvendinti.
Europa ir Vakarai dabar susiduria su karais Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, o mes beveik nieko negalime dėl to padaryti. Man tai yra liūdna išvada.
Vis dėlto diplomatija išlieka esminė. Be diplomatijos nėra dialogo, o be dialogo nėra kelio į taiką. Tam reikia empatijos ir nuoširdžių pastangų suprasti kitos pusės poziciją. Mums reikia atsidavusių žmonių, ypač daugiašalėje diplomatijoje.
Šešioliktoji tarptautinė Sacharovo konferencija „Authoritarianism on the Rise“ (liet. „Augantis autoritarizmas“) gegužės 21-22 dienomis vyks LDK Valdovų rūmuose. Renginys vyks anglų kalba, jis yra nemokamas, bet būtina registracija: https://sakharovconference.org/
Parengė Giorgia Popolizio ir Aušra Pociūtė
