Laimė – kintanti būsena, dėl to nelaimingumas nėra diagnozė, kurią reikia išsigydyti, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ mintimis dalijasi aktorė Rasa Samuolytė. „Kiek skirtingų žmonių gali suprasti, tiek tu gali suvaidinti“, – sako ji, tikinti žmogaus unikalumu ir jau supratusi, kad žmogus nėra viską galintis.
Apie gyvenimo vaidmenis ir scenarijus aktorę kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėjas Donatas Puslys.
– Mus sieja tikrai ne ūgis, plaukų ilgis ir plaukų spalva, bet Panevėžys. Aš irgi esu iš Panevėžio. Mokate panevėžietiškai?
– Iš manęs tikrai išeina šita kalba. Aš buvau forsova merga: turėjau ir plaukų bokštelį, ir su aukštakulniais bateliais į mokyklą ėjau, buvo ir timpos, ir mini sijonai.
– Man Panevėžy pati romantiškiausia vieta buvo autobusų stotis. Galvojau, vieną dieną kaip dingsiu lauk iš to miesto, manęs čia neliks. Išvažiuosiu ir Vilniuje bus gyvenimas. Kaip jūs jautėtės tame Panevėžyje? Ar buvo ta varomoji jėga kažkur bėgti, keliauti?
– Aš nesijaučiau blogai Panevėžyje dėl to, kad turėjau labai daug veiklos, tik paskui, kai jau grįžinėdavau iš Vilniaus į Panevėžį, tai atsirado, kai turėjau su kuo palyginti.
– Kadangi mūsų laida – „Išpažinimai“, vis tiek vienaip ar kitaip prisiliečiame prie tikėjimo klausimo. Jūsų gyvenime tikėjimas, nebūtinai Dievu, galbūt priešingai – tikėjimas savimi, kad aš galiu, laužysiu visas primestas ribas, – kiek svarbus jums tikėjimo klausimas?
– Jūs palietėte dvi temas – pasitikėjimo ir tikėjimo. Mano šeimoje nebuvo religijos klausimo. Tėvai nevaikščiojo į bažnyčią, mums nebuvo įprasta į ją eiti, apskritai ji mūsų šeimoje neegzistavo.
Bet pasitikėjimas labai svarbus žmogui, pavyzdžiui, kai stoji į tokią specialybę. Gerai atsimenu šitą jausmą, kad aš tiesiog tikėjau, jog tai yra mano vieta. Aš taip savimi pasitikėjau, kad net nepagalvojau, jog galiu neįstoti. Tai kažkoks aklumas. Tik trečiame ture, perėjusi du turus, aš išsigandau, kad gi galiu neįstoti. Staiga kažkokia realybė: galiu neįstoti, ką aš darysiu? Supratau, kad neturiu absoliučiai jokio kito varianto.
Bet kuo ilgiau gyveni, bent jau mano atveju taip buvo, kuo labiau brendau, tas pasitikėjimas mažėjo. Tu varai iš kažkokių prigimtinių mielių, bet susiduri su kritinėmis nuomonėmis. Aktorinis – tokia specialybė, kur viskas per tave, per tavo psichologiją, per tavo kūną. Nėra kažkokio rašto darbo, kurį pristatai ir dėstytojas pasako: pataisyk toje vietoje. Tau sako: tu savyje pataisyk, dirbk su savimi.
Aš prarasdavau tą pasitikėjimą ir tada ateidavo kiti dalykai: duobės, krizės, kad esi nieko vertas. Prasideda tokios audros ir staiga supranti, kad ne tu čia vadovauji. Nusimuša tai, kad tu viską gali ir t. t. Būdavo momentų, kad tu negali, tu savimi netiki. Tokiu momentu pradedi ieškoti atramos ir suprasti, fiziškai pajausti: jeigu galvoji, kad tik tu vadovauji visam paradui arba viskas priklauso tik nuo tavęs, tikrai taip nėra ir tikrai reikia atsigręžti, pasimaitinti. Supratau, kad man reikia ieškoti to šaltinio, iš kurio galėčiau pasisemti.
Tai, man atrodo, yra procesas, kelionė. Mano atveju nėra vienareikšmiško atsakymo, bedimo pirštu: aš turiu, aš žinau. Bet viena tikrai supratau: be padėkos, be meilės artimui, be meilės sau, reikalai gerai nevyksta.
Nuo vaikystės mano kūnas įpratęs judėti, tai joga mano gyvenime dabar užima labai didelę vietą, taip pat mokausi nusiraminti ir medituoti, man tai labai tinka. Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau klausimų turi.
Ta pačia gatve gali eiti šeši žmonės, bet jie tau papasakos skirtingas istorijas. Tas unikalumo išsaugojimas ir vertinimas yra pats gražiausias profesijoje.
– Jeigu kalbėtume per profesinę prizmę, ar kažkurie vaidmenys yra prisidėję prie to tikėjimo klausimo, apmąstymo?
– Aktorinis labai susijęs su tikėjimu. Tu turi labai tikėti tuo, ką darai. Tu gali vaidinti labai abejojantį žmogų, žmogų, kuris tuoj padarys nusikaltimą, bet tu labai turi tikėti tuo, ką tu darai, turi patikėti tuo veiksmu, atsiduoti tam. Svarbiausia – tikėti ir nešti tą savo kryžių. Tai labiau susiję su santykiu su profesija.
Kiek skirtingų žmonių gali suprasti, tiek tu gali suvaidinti. Vis tiek turi įsijausti į kitą žmogų. Žiūrovai kartais būna labai laimingi, kai patiria atpažinimo džiaugsmą, atpažįsta save. Jis neatpažįsta kažkokios skambios idėjos, gilios minties, bet jam labai įdomu žiūrėti, kai jis pamato, kad kažkas eina tais pačiais takeliais, kur ir jis.
– Kur yra daugiau iššūkių ar kas yra sunkiau ar lengviau – sukurti visiškai naują personažą ar suvaidintiną personažą, kuris vienaip ar kitaip jau yra apaugęs gausybe įvairiausių stereotipų, pavyzdžiui, Džuljeta?
– Kūrybinė grupė sugalvojo, kad viskas vyks picerijoje. Iš karto visi stereotipai iššauna, jie tiesiog tavęs nepersekioja. Į šitą dalyką pavyksta pasižiūrėti šviežiai. Tai irgi pasitikėjimo klausimas: tai, kaip tu matai, galbūt ir yra teisinga, vertinga. Tiesiog nereikia nuvertinti ir savo požiūrio. Tau atrodo: ką aš čia, tiek prikurta, ką aš galiu padaryti naujo? Man atrodo, kiekvienas žmogus unikalus, aktorinis ir grąžina į tai, kad pats žmogus yra vertybė, jis yra įdomus.
Ką žmogus eidamas gatve fiksuoja? Ta pačia gatve gali eiti šeši žmonės, bet jie tau papasakos skirtingas istorijas. Tas unikalumo išsaugojimas ir vertinimas yra pats gražiausias profesijoje. Sako: jis kažkoks kitoks, savitas. Savitumas ir yra grožis.
Dabar aplinkui toks fonas: jeigu esi nelaimingas ar liūdnas, yra daug specialistų, kurie tau gali padėti pasijusti laimingam, arba reikia su savimi dirbti, kad tu būtumei būtinai laimingas žmogus.
– Gerąja prasme skrupulinga, drąsi – taip jus apibūdina kolegos. O kaip jūs apibūdintumėte save, savo charakterį?
– Labai sudėtingo, komplikuoto charakterio, impulsyvi, kartais labai greitai galiu padaryti išvadas. Stengiuosi mokytis, kad nereikia taip greitai vertinti. Galėčiau pasakyti, kad aš labai judri. Man labai patinka išeiti ryte ir vaikščioti, kad atsibusčiau ir įsileisčiau šviežio oro į savo galvą. Pastebiu daug dalykų, pavyzdžiui, kaip keičiasi mūsų Neris. Ji kiekvieną rytą kitokia. Gyvendamas mieste tu atbunki nuo ėjimo iš taško A į tašką B, kartais nepakeli akių net į dangų, nepasižiūri, kaip keičiasi debesys. Aš dabar specialiai vaikštau ir noriu pastebėti.
Galiu pasakyti, jog esu laimingas žmogus dėl to, kad žmonės, kurie man yra labai svarbūs, mylimi, yra sveiki. Tai man suteikia laimės, aš esu rami. Bet jeigu kalbėtume apie mane, kaip apie žmogų, ar aš esu labai laimingas žmogus, tai kintanti būsena. Aš galiu būti nelaimingas žmogus, galiu būti laimingas žmogus.
Dabar aplinkui toks fonas: jeigu esi nelaimingas ar liūdnas, yra daug specialistų, kurie tau gali padėti pasijusti laimingam, arba reikia su savimi dirbti, kad tu būtumei būtinai laimingas žmogus. Tarsi jei esi nelaimingas, reikia kažką išsigydyti. Aš sakyčiau, kad tai irgi vertingos pamokos. Jeigu tu jautiesi nelaimingas arba kažkas atsitinka gyvenime, tai patirtis, kurioje turi išsimurkdyti. Tada suprasi, kas yra laimingas žmogus. Man atrodo, bet to nebus to.
Plačiau – kovo 6 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
