Reklamos specialistė, socialinė aktyvistė Dovilė Filmanavičiūtė charakterį paveldėjo iš mamos – su ja yra šeimos italės, kurios „paaiškins, kaip turi būti“. Savo gebėjimą „malti liežuviu“ ji ilgainiui ėmė naudoti ir geriems tikslams. „Jeigu gali apginti silpnesnį rėkdamas vidury baltų rūmų aikštės, kodėl negali tuo pasinaudoti?“ – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ svarsto žinoma moteris.
Pasak LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėjos Nomedos Marčėnaitės, jei laidai ar kam kitkam reikia pašnekovo, galinčio pakalbėti reklamos ir kino, literatūros, meno, net žmogaus teisių klausimais, pakanka pakviesti D. Filmanavičiūtę. Ji likus metams iki studijų pabaigos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute nusprendė, kad sėdi ne savo rogėse, ir radikaliai pakeitė veiklos kryptį. Bet visai nesunku įsivaizduoti, kad ir apie politiką ji galėtų kalbėti su tokia pat jai būdinga aistra.
– Tu esi iš tų žmonių, kurie laikosi visų taisyklių?
– Iš kurios pusės pažiūrėsi. Šiaip mėgstu laikytis tokių taisyklių, kurias susitarėme kaip visuomenė. Labai pykstu, jei kažkas jų nesilaiko, bet taisyklių nesilaikau visur kitur. Mane nervina, jei kas nors nori mane įsprausti į rėmus.
Jau esu tai pasakojusi ne kartą: kai į santykių taisykles bandžiau įsprausti savo vyrą, mes ir nekalbadienių daug turėdavome, ir kamuodavo egzistencinė krizė, ar aš tikrai su tuo žmogumi, su kuriuo man reikėtų būti. Kai supratau, kad nereikia žmonių sprausti į rėmus, kuriuos pati galvoje susidėliojai, ir santykiai sužydėjo, ir viskas labai paprasta pasidarė.
– Tu esi iš Pasvalio, o nuo kokio amžiaus esi Vilniuje?
– Šiaip iš tikrųjų gimiau Kaune. Dar truputį atsimenu Kauno: Vytauto parkas, laikausi įsikibusi į tėčio kliošines kelnes, nes labai baisios karuselės, „Pingvino“ ledai prie Ivanausko muziejaus... Bet paskui mano tėvai su sovietiniu siuntimu išvažiavo į Pasvalį. Ten mano tėčio gimtinė, tai, matyt, irgi buvo paskata ir motyvacija. Mes išvažiavome į Pasvalį ir aš užaugau Pasvalyje.
– Po mokyklos baigimo Pasvalyje atvažiavai į Vilnių. Kiek tau buvo metų, kai čia atvažiavai pirmą kartą? Kodėl Vilnius?
– 17-a. Vilnius buvo ir yra provincijos vaikų svajonė. <...> Aš dabar žinau, kad tik smalsumas išgelbės pasaulį. Kai man kas nors pradeda pasakoti apie kūrybiškumą ar kitas ore kabančias frazes apie dalykus, kurie net neegzistuoja... Viskas yra tas prakeiktas smalsumas ir refleksija dalykų, kuriuos tu sugėrei į save. Aišku, kad tai užaugino tą nepasotinamą, kaip dabar visi vadina, fear of missing out (liet. „baimė praleisti“). Aš to savyje nejaučiu, bet noriu ryti dalykus.
– Tas labai akivaizdu. Mane tu varai į absoliučią neviltį, kartais jaučiuosi visiška lūzerė: tai ji nuėjo ten, apsilankė ten, savaitgaliais lankosi muziejuose, tai šeimos tradicija... Man net silpna darosi, kiek tu visko darai. Aš galvoju, jeigu būtumei augusi persisotinusioje aplinkoje, kokioje auga didelių miestų žmonės? Jie persisotinę sako: nenoriu, nuobodu, visa tai jau mačiau, tai kartojasi... Tada iš to miesto bandome veržtis į kaimą.
– Aš labai bijau, dar tai nėra aktualija, bet iš šono žiūrint labai didėja atskirtis tarp valstybinės ir privačios edukacijos. Mūsų niekas niekaip neruošė, bet šiaip mokyklos periodą atsimenu labai šviesiai. Buvo pedagogų iš pašaukimo, kurie man įskiepijo meilę literatūrai, lietuvių kalbai... Tai prisimenu labai šviesiai, bet tuo pačiu prisimenu, kaip buvome sudėlioti į tas dėžutes, karstelius. Tas mane lydėjo visą gyvenimą: jeigu tik garsiau reiški savo nuomonę, tai vis tiek kažkuriuo metu gausi per nagus, o jeigu dar esi mergaitė...
Dabar jaučiu, kad jei uždirbi krūvą pinigų ir gali sau leisti mokėti tūkstantį eurų per mėnesį už vaiko išsilavinimą, gal vilties ir yra, bet jei patenki į kažkokio rajono mokyklą... Aš suprantu, kaip grubiai skamba iš mano pusės, aš gi pati iš tos kažkokios rajono mokyklos, bet jeigu patenki pas pedagogus, kurie pašaukimą pamiršo arba jo niekada neturėjo, tada nežinau. Man atrodo, mums labai trūksta išminties, kontekstinio mąstymo, jau trūksta kritinio mąstymo, empatijos ir šiaip savo vaikų nemylime.
Mano gyvenime buvo laikas, kai liežuviu maliau tam, kad malčiau, garsiai rėkavau, nes gi galiu ir decibelai leidžia. Paskui pradėjo atrodyti, kad jeigu jau kažkas klauso, gal gali tame būti kažkokio turinio.
– Tu vos ne metukų pradėjai lankyti darželį. Kokio amžiaus tu pradėjai vaikščioti?
– Iš mamos pasakojimų suprantu, kad labai anksti pradėjau daryti viską. Labai anksti pradėjau skaityti – tėtis labai disciplinuotai į tai žiūrėjo. Namie buvo daug knygų, net vizualiai matau. Mokslų botagą, jei galima taip baisiai sakyti, laikydavo tėtis. Jis tikrai labai daug man padėdavo, buvo mano didysis korepetitorius.
– Bet ar jis nebuvo tas, kuris buvo labiausiai nuviltas žmogus?
– Gerai, kad jis toks intravertas. Man atrodo, kad jam vis tiek kažkuriuo metu, kai pasakiau: velniop visas šitas nesąmones, aš noriu būti žurnalistė... Manau, kad jis vis tiek tikėjosi, kad gal Seime popieriukus panešiosiu, kažkokius dalykus darysiu, dėl kurių man dabar net plaukai šiaušiasi. Bet man atrodo, kad mano tėvai manimi stipriai didžiuojasi, nes darau dalykus, kurie man labai patinka.
– Tai kokia tu buvai mažutė?
– Išdykusi, chaotiška, visą laiką su bernais.
– O šeimoje dar yra tokių kaip tu?
– Na, vis tiek viskas yra veidrodis. Kai aš su mama aiškinuosi santykius, tai ji varo daug kiečiau už mane ir aš vis tiek lieku kalčiausia. Tada galvoju: ai, va iš kur šitą perėmiau – kaltinti visus, tik ne save. Mano tėtis, brolis yra visiški intravertai, o mes su mama esame tos šeimos italės, kurios viską paaiškins, kaip turi būti. Tokia ir buvau.
<...> Užtruko laiko į save ateiti ir suprasti, kad visa ką galima sutvarkyti su meile, atjauta, bandymu įsijausti į kitą žmogų.
– Ar tau tai netapo aiškiau, kai dabar vyksta tam tikri įvykiai, kai matai, kaip žmones lengva suklaidinti, kaip žmones lengva nustumti minios keliu?
– Šiaip tai yra didžiulis siaubas. Tai yra taip paprasta, kai bent šiek tiek supranti, kaip vyksta komunikacija. Pavyzdžiui, aš galvoju, kaip Lietuvoje paprasta pasidaryti bet ko specialistu. Taip lengva – aš neironizuoju. Tu susigalvoji temą ir strategiškai visur apie tą temą kapsi, kur tik randi progą ir kontekstą apie tai šneki. Staiga praėjus keliems mėnesiams esi šunų, vaistų, medžių...
<...> Mano gyvenime buvo laikas, kai liežuviu maliau tam, kad malčiau, garsiai rėkavau, nes gi galiu ir decibelai leidžia. Paskui pradėjo atrodyti, kad jeigu jau kažkas klauso, gal gali tame būti kažkokio turinio. Juokas juokais, bet jeigu tu gali apginti silpnesnį rėkdamas vidury baltų rūmų aikštės, kodėl negali tuo pasinaudoti?
Visas pokalbis – sausio 4 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
