Taip lėmė likimas: muzikos legenda tapęs Virgis Stakėnas galiausiai prisiminė, ką pažadėjęs gražuolei pirmakursei, o ši kantriai jo laukė – taip užsimezgė 40-metį trunkanti draugystė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ kantri tėvu tituluojamas vyras džiaugiasi, kad tąsyk Dievas prikišo pirštą, ir graudinasi prisiminęs išgyvenimus, kai anūkai pasaulį išvydo būdami vos 26 savaičių.
„Labai norėjau gitara groti, bet, deja, ne man buvo lemta. Na, kur Stakėno sūnus mokysis? Tai medicina. Ir 1971 metais Vilniaus Vinco Kapsuko vardo universiteto Medicinos fakultete atsirado toks vienas storulis. O praėjus trims savaitėms jis jau grojo fuksų vakare. Bandžiau tapti mediku, bet tas mano noras pasibaigė su stabdymais, bandymais po pusantrų metų“, – pamena laidos herojus.
Dabar muzikos legenda V. Stakėnas gali pasidžiaugti sukūręs net 346 balades, išleidęs 20 muzikos albumų, o kiek dar suorganizuota festivalių bei koncertų. Atrodytų, žmogus gimė su gitara rankoje, tačiau kelias šio etapo link, kai jau galima ramiai džiaugtis šlove ir laurais, nebuvo rožėmis klotas. Vien kokių emocijų vertas periodas, kai teko prieštarauti tėvams, nepateisinant jų lūkesčių tapti mediku plaukti prieš srovę.
„Žinoma, namuose buvo karas, nes kaip įstoti į mediciną ir parnešti kirvelį namo, anot Baltušio, ir dar dėl ko – dėl gitaros? Nesąmonė. Neišėjo daktaras ir gerai. Kiekvienas pasirenka sau, turbūt tas kelio ieškojimas yra natūralus dalykas. Dėl to, kad niekas nėra gimęs su marškinėliais. Yra gražių išimčių, bet, visų pirma, tai yra gyvenimo kelio ieškojimas“, – įsitikinęs jis.
Žinomo muzikanto tėvai tuomet būtų buvę labiau patenkinti sūnaus pasirinkimu, jei šis būtų ketinęs tapti bent jau rimtosios muzikos atlikėju. Tačiau, kad ir kokį karą tada teko išgyventi šeimoje, muzikos legenda iki šiol dėkoja šeimai už išugdytą gebėjimą gyventi ir išgyventi ne šiltnamio sąlygomis.
„Esu dėkingas savo tėvams, kad jie manyje išugdė tokį kovotojo instinktą. Aš visą laiką turiu įrodinėti, kad tai, ką darau, man yra priimtina, kad man galbūt tai ir išeina, kad tai yra mano kelias. Už tai, kad nebuvo šiltnamio, aš labai dėkingas, nes turiu labai daug pavyzdžių, kai žmonės turėjo šiltnamį, ir paskui, kai jį prarado, nebežinojo, ką daryti“, – pažymi V. Stakėnas.
Galbūt Dievulio pirštas, kuris išsaugojo, kad ji manęs lauktų, kad aš sugebėjau ateiti.
Galbūt tuomet jis ir nelabai žinojo, ką daryti, tačiau suprato, jog reikia kažko imtis ir nedykaduoniauti. Todėl įsidarbino onkologiniame dispanseryje sanitaru, o tam, kad įgytų specialybę, baigė mokslus Šiaulių pedagoginiame institute ir gavo logopedo diplomą.
„Įgijau kitą specialybę, kuri yra labai įdomi. Jeigu nebūčiau buvęs muzikantas, gal jūs kalbėtumėte su profesionalu, kuris gali dirbti su vaikais, turinčiais intelekto ir kalbos problemų. Specialioje pagalbinėje mokykloje atidirbau šešerius su puse metų. Pamačiau gyvenimą iš pačios juodžiausios pusės“, – sako vyras.
Įgijus diplomą šiek tiek nurimo aistros ir namuose, tačiau ir muzikavimas niekur nedingo – V. Stakėno gyvenimas be koncertų ir festivalių buvo neįsivaizduojamas. Beje, vienas iš pasirodymų jam galėjo tapti lemtingas. Bet tuo metu susiklostė du dalykai, kurie išgelbėjo būsimą muzikos žvaigždę.
„Per tris savaites turėjau tris festivalius labai skirtingose vietose, pertempiau balso stygas ir man buvo labai sunku ne tik dainuoti, bet ir kalbėti. Bet mane išgelbėjo du dalykai: įkūriau dainuojamosios poezijos studiją, beje, tuo metu tai buvo vienintelis toks kolektyvas, ir kitas dalykas – sutikau dailės studentę.
Buvo nuostabiai graži, aukšta kaip nendrė jūrininko dukra, atvažiavusi iš Klaipėdos. Studija ir meilė pirmo kurso fuksiukei mane ištraukė iš blogų minčių ir paleido per gyvenimą eiti toliau“, – pamena muzikantas.
Šiais metais V. Stakėnas su žmona Ramute švęs solidžią kartu pragyventų 40 metų sukaktį. Jųdviejų pirmo susitikimo dieną žinomas muzikantas pamena su menkiausiomis smulkmenomis ir iki šiol džiaugiasi, kad tada viskas taip susidėliojo. Kvietimas pagroti pirmakursių vakare tapo lemtingas abiem.
„Įsižiūrėjau vieną merginą ir priėjau prie jos pakviesti šokio. Neatsimenu, ką šnekėjau: šnekėjau daug, nes esu šnekutis, liežuvis buvo gerai pasmailintas. Mes bendravome, kažkaip dar kartą pakviečiau, paskui dar kartą. Tai tu, sakau, nepabėk – aš tave palydėsiu.
Baigėsi vakaras, bet scenoje dar susirinko dalyviai, organizatoriai, buvo pianinas, kažkas dainavo, grojo, aš prisėdau... Visiškai užmiršau apie savo pažadą. Ir kai man toptelėjo: Virgi, tai kur padėjai tą nendrę?..
Išbėgau, žiūriu, rūbinėje budėtojas, vienintelis paltas ir vienintelė mergina, kuri stovi. Tai buvo ji. Nė nežinau, galbūt Dievulio pirštas, kuris išsaugojo, kad ji manęs lauktų, kad aš sugebėjau ateiti. Nepamenu, ką aš šnekėjau, bet aš ją palydėjau į namus. Ir nuo to prasidėjo mūsų draugystė“, – prisiminimais dalijasi V. Stakėnas.
Negali pamiršti dėl 26-ą savaitę gimusių anūkų patirtų išgyvenimų
Ir pati Ramutė pamena būsimo vyro veidą, kai šis, baigęs muzikuoti ant scenos ir pasisukęs į rūbinę, suprato, jog kažką pamiršo. Pažintį su mylimąja vyras vadina mistika ir džiaugiasi, kad kažkas vedė ir suvedė. Buvo visokiausių spalvų, kaip ir visiems, neslepia kantri tėvu tituluojamas dainininkas. Juk šeima – gyvas organizmas.
„Yra dienos, yra naktys, yra šventės, yra kasdienybė, yra darbadieniai, yra poilsiadieniai, yra ir nekalbadieniai. Džiaugiuosi tuo, kad nekalbadieniai nuo savaitės sutrumpėjo iki minutės“, – pažymi jis.
Šiais metais jiedu minės ne tik kartu praleistą 40-metį, bet ir sveikins savo dukrą Agnę, švęsiančią tokią pat gimtadienio sukaktį. Jau daugelį metų garsios poros atžala gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ir su italų kilmės amerikiečiu Niku augina tris vaikus.
Nors V. Stakėnas su dukra kalbasi dažnai, nuoskauda, kad negali su savo vaiku matytis gyvai, niekada nedingo, su atsiskyrimu susigyventi nepavyko. O pasaulį užklupusi pandemija tik dar labiau viską sukomplikavo.
„Truputį skaudu, kad jos nebėra su mumis. Ne skaudu – gaila, kad negalime matytis. Sekmadienio skaipo sesijos arba kasdieninės vaiberio žinutės yra ne tas. Vis tiek yra gyvas buvimas, bendravimas, kai gali apglėbti, žiūrėti į akis, jausti.
Mes labai nelaimingi, kad ta prakeikta koronkė sugadino jų vasaros visos šeimos vizitą. Buvome suplanavę, kad pasimatysime, leisime laiką, jau buvo suplanuota, ką darysime, kur eisime, Ramutė su dukra eis savo kažkokiais džiaugsmais džiaugtis... Visa tai neįvyko. Viskas sustabdyta, neaišku, kada tai įvyks. Mums labai to trūksta“, – neslepia atlikėjas.
Tai labai svarbu, kad vienas kažkuris suprastų truputį daugiau ir „mokėtų“ tą gyvenimo buitį.
Nors garsaus muzikanto dukrai gyvenimas už Atlanto susiklostė puikiai, V. Stakėnas iki šiol prisimena išgyventą visos šeimos košmarą, kai prieš beveik vienuolika metų dvynukai Sofija ir Čarlis pasibeldė gerokai per anksti – gimė vos 26 savaičių. Kad ir kiek metų praėjo po patirto siaubo, dvynukų senelis nesulaiko ašarų prisimindamas tuo metu patirtus išgyvenimus ir Agnės šeimai suteiktą visiškai nepažįstamų žmonių pagalbą.
„Likus keletui dienų iki Kūčių skambina Agnė ir sako: aš turiu važiuoti į ligoninę, nes yra preeklampsija. Tai yra, kai reikia galvoti, kaip išgelbėti mamos gyvybę, būtų gerai – ir kūdikių gyvybes. Buvo tikrai didžiulė įtampa. Ramutė jau buvo nusipirkusi bilietus, buvo sutarta, paskaičiuota, kada atvažiuos – kovo mėnesį, pavasariop. Staiga viskas sustojo. Prasidėjo labai sunkus periodas.
Tada buvau durnius, nesupratau, kas tai yra, kaip tai yra pavojinga, sudėtinga. Duok, Dievuli, didžiulę dovaną tiems, kurie padėjo. Tai labai aukšto lygio medicina. Ir ne tik žmonės, kurie dirbo, bet ir savanoriai, kurie padėjo. Amerikoje yra labai graži bendruomenė žmonių, kurie patys patyrė, kas yra ankstukai – padeda kitiems, kuriems yra sunku. Jai visiškai nepažįstami žmonės į namus nešė maisto... Buvo labai sunkus momentas“, – graudinasi V. Stakėnas.
Dabar, kai visi išgyvenimai likę praeityje, vyras tiesiog mėgaujasi gyvenimu su mylima žmona, nors kartu pripažįsta, kad dviem menininkams gyventi po vienu stogu nėra lengva, ypač užgriuvus buičiai, kurios dažnas kūrybininkas nepakenčia. Todėl muzikos legenda be galo dėkingas žmonai, kad ji rūpinasi gyvenimo proza, nors ir pati Ramutė mieliau rinktųsi kūrybą, nei barškintų puodais.
„Ji yra žmogus, kuris sako, kad reikia būtinai duris pakeisti, stiklus, tvoras... Man, kaip ir daugumai vyrų, – gerai ir taip viskas. Na, taigi viskas gerai – nieko daugiau nereikia. Ne, reikia tą ir tą... Aš buvau suplanavęs nusipirkti naują gitarą, dabar reikės tą gitarą paaukoti tvorai. Būna kurį laiką įtampa. Bet, iš kitos pusės, kaip sakė, ne šventieji puodus lipdo.
Žinoma, kadangi ji irgi menininkė, sunku. Aš galvoju tiktai apie meną, kūrybą, laukiu arba skambučio, arba beldimo, – vadinasi, ateik pietauti. Kartais nesulaukęs toliau kantriai laukiu, nes pietūs gali nusikelti į pirmą, antrą, trečią, ketvirtą, penktą valandą... Ji taip pat kūrybos procese, o tada viskas dingsta, realybės supratimas. Bet aš esu kantrus, aš groju kantri muziką. Aš išlaukiu šito. Tai labai svarbu, kad vienas kažkuris suprastų truputį daugiau ir „mokėtų“ tą gyvenimo buitį“, – kalba jis.
„Buitis žudikė“, kuria kažkam tenka rūpintis
Pati Ramutė sako, kad su buitimi taip jau susiklostė: jiedviem pradėjus gyventi kartu, vyras jau nardė kūryboje, o ji dar tebuvo studentė. Be to, jos sutuoktinis buvo iš tokios šeimos, kurioje taip pat moteris užpildydavo visą erdvę, o vyras nurodydavo kryptį.
„Tai perėjo ir pas mus. Bet Virgis ir tą kryptį ne visada pagauna, reikia truputį pavairuoti laivą. Nepatinka jam ta buitis, nenori, jam neišeina. Man irgi nepatinka, aš ją pradėjau vadinti „buitimi žudike“. Bet kažkas turi užsiimti – visi susitvarkome su ta buitimi, kiekvienas žmogus, negali gyventi visiškai be jos. Ir Virgiui kažkiek jos kliūna, bet menininkui ji yra žudikė – tiek vyrui, tiek moteriai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dviese lengviau tvarkytis ne tik su buitimi, bet ir su emocijomis, išgyvenimais ir nostalgija negrįžtamai praėjusiems laikams. V. Stakėnas prisipažįsta, labiausiai pasigenda išėjusių scenos kolegų, todėl tiek sau, tiek kitiems primena seną kaip pasaulis tiesą – mylėkite žmones, kurie vis dar yra šalia jūsų.
„Dabar Dievulio orkestre yra daug gerų muzikantų ir aš labai norėčiau su jais pagroti, pamuzikuoti, bet ne ten – čia, žemiau. Ką gali žinoti, kur atsidursiu praėjus kuriam laikui, nežinau, kiek to laiko man liko. Bet šiandien turiu dar ką pasakyti, dar yra sąrašas darbų, kuriuos dar turiu padaryti. Man labai trūksta tų žmonių ir labai noriu tikėtis, kad jiems manęs trūksta. O galbūt kas nors praėjus kuriam laikui pasakys: trūksta to storo bičo su skrybėle.
Iš vienos pusės, esu labai senas muzikantas, turintis labai daug patirties, ir tuo pačiu esu vaikas, mokausi gyvenimo. Galiu palinkėti sau ir visiems – tiesiog sekite gyvenimą, mokykitės, darykite, ką darėte iki šiol, nesustokite, netramdykite savęs. Nepasiduokite, turėkite optimizmo, darykite tai, kas jums įdomu. Mylėkite žmones, kurie yra šalia jūsų, vertinkite juos, nelaukite, kol ateis momentas, kai jau nebeturėsite“, – mintimis dalijasi V. Stakėnas.
Plačiau – lapkričio 21 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
