Lietuvos moksleivių dainų šventėje, tūkstančio jaunų balsų supama, dainavo Veronika Povilionienė. Dainavo lopšinę, kurios išmokė jos pamotėlė. Įspūdingas reginys sujaudino ir pačią dainininkę: „Buvo toks įspūdis! Atrodo – pats Dievulis po širdį vaikšto.“
Pastaraisiais metais lietuvių folkloro dainininkė, Nacionalinės premijos laureatė V. Povilionienė grūmėsi su ligomis, patyrė sunkią operaciją. Todėl jos pasirodymas žiūrovams Vingio parke ir televizijos ekranuose reiškė šį tą daugiau – leido viltingai galvoti apie pergalę ir šios asmenybės stiprybę, ryžtą.
Pati dainininkė įvykio pernelyg nesureikšmina, nusijuokia: „Iš gyvenimo nebuvau iškritus. Kol galiu – dainuoju.“
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Patyrusi sunkią operaciją Veronika Povilionienė dainavo Moksleivių dainų šventėje: kokie jos įspūdžiai?
- Dainininkė sako, kol galinti, dainuojanti; dainavusi net ligoninėje, tuoj po kojos amputacijos.
- Veronika ragina dainuoti vaikams lopšines ir sakyti jiems pačius gražiausius žodžius.
- Prisiminė ypatingą vakarą Dzūkijoje, kai išgirdo penkių sūnų netekusios motinos raudą.
- Prisipažįsta verkusi lyg mažas vaikas, kai Havajuose išgirdo lietuvišką lopšinę.
Lietuva gyva
– Lopšinės dainavimas Dainų šventėje – turbūt jūsų sugrįžimas į sceną?
– Oi, kad ne. Paskutiniais metais, kaip čia pasakius, ta smerčia vis pasivaduoju, bet dainuoju visur ir visada. Šv. Roko ligoninėje turėjome puikų koncertą. Jau man buvo amputuota koja, bet puikiai pasidainavome su visais ligoniais.
Buvau pasižadėjusi Apaštaliniam Gailestingumo kongresui su Petru Vyšniausku padainuoti „Laimink Dzievulia“ ir dar vieną dainą – tai irgi buvo didžiulis renginys.
Na, ir Vytautui Miškiniui (chorvedys, Dainų dienos meno vadovas – LRT.lt) gal prieš metus buvau pažadėjus lopšinę. Yra tas posakis: „Pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai.“ Bet vis tiek esu žodžio žmogus.
Dar buvo mano kalbos, įrašai M.A.M.A. apdovanojimuose. Negalėjau dalyvauti, bet vis tiek įrašiau ir įdainavau. Tad iš gyvenimo nebuvau iškritus. (Juokiasi.) Kol kas.
Dabar pamažėle jau pradedu vaikščioti. Su protezu. Bet mano pagrindinės kojos vis dar yra vežimėlis.
O šiaip, kol dar galiu, – dainuoju.
– Koks įspūdis dainuoti tūkstantinėje jaunų žmonių apsuptyje?
– Esu dainavus ir „Lietuva brangi“, ir „Kur giria žaliuoja“, ir „Jaunimo giesmę“ – įvairiuose choruose, visur. Kai pats dainuoji, viskas vienaip, bet kai klausais, kaip tas dainas, tą repertuarą dainuoja vaikai... Dieve... Nusmelkė mintis – Lietuva gyva. Per repeticiją apsiverkiau, sutrikau ir visai kitą lopšinę sudainavau. (Juokiasi.) Buvo toks įspūdis, atrodo, pats Dievulis po širdį vaikšto.
Patys gražiausi žodžiai
– Išties tokie renginiai, pasirodymai planuojami labai iš anksto. Vis dėlto kad ir kokių negandų lankoma, pasiryžote ir padainavote, nenuleidote rankų?
– Lopšinės ir raudos labai asmeninės, intymios. Jos buvo dainuojamos tam tikromis gyvenimo valandomis, kai gimusiam ir mirusiam sakomi patys gražiausi žodžiai. Dabar jos jau baigia nunykti.
Kaip ir patys gražiausi žodžiai: jų savo kalboje ir gyvenime beveik nevartojame. Dzūkuose tie mažybiniai, malonybiniai žodeliai dar išgirstami. Tarmėj. O kad tave kas nors pavadintų ar kad tu ką nors pavadintum „saulute“, „mėnesėliu“, „deimantėliu“ – beveik nepasitaiko. Gražūs žodžiai išnyko, nes mamos nedainuoja lopšinių. Čia – priekaištas mamoms. Paskui stebisi, kodėl nesugyvena šeimos. Jūs savo vaikų nevadinote taip gražiai. O reikia, labai reikia. Ypač kol jie maži.
Mano vaikai tai reikalaudavo, kad padainuočiau. Jei būdavau išvažiavus, tada turėdavo dainuoti tėtis. Ką dainuodavo, nežinau, bet jie būdavo labai patenkinti.
Gražūs žodžiai išnyko, nes mamos nedainuoja lopšinių. Čia – priekaištas mamoms.
Ir ne tik lopšinės. Mano dukros mėgstamiausia daina buvo „Du smuikai pravirko vakarėj tyloje“. Tik per paskutinį punktelį visados apsiverkdavo. Sakydavau: „Rimute, jei neverksi – aš tau padainuosiu.“
Vėl suksis ratelis belangėj pirkelėj,
Ir plauks tylūs žodžiai maldos.
Nelauk, motinėle, prie klevo vartelių, –
Trys sūnūs negrįš niekados.
O mano sūnūs mėgo „Kalbos senelių“ – tą lopšinę ir dainavau per Dainų šventę. Ją išmokau iš savo pamotėlės. Galvoju, ji buvo kokių senų čėsų rašytojo parašyta, paskui virto lopšine. Pamotėlė ją dainuodavo kaip dainą – ne kaip lopšinę.
Lopšines ir raudas labai sunku užrašyti. Bet vienos raudos atsiminiau kiekvieną mielą žodį. Dzūkijoje buvo kažkoks filmavimas. Po jo likau pasivaikščioti po kaimą, jo pavadinimo dabar nepamenu. Lipu į kalniuką ir žiūriu – stovi moteris. Stovi taip, lyg būtų skulptūra, veide jokios išraiškos. Ruduo, vakaras, saulė leidžias, kalbinu ją, o ji, į mane net nepažiūrėjusi, pradėjo verkti: „Vai kad aš žinotau, kada sūneliai sugrįš...“ Niekaip su ja nesusišnekėjau.
Pro šalį ėjusi moteriškė patarė senolę palikt ramybėj. Pasirodo, turėjusi penkis sūnus ir visi jie žuvo per karą. Nuo tada kiekvieną pavakarę išeina, žiūri į vieną tašką ir rauda. Buvo kokie 1982 metai...
– Visiškai kitoks buvo tų žmonių pasaulis ir laikas, tiesa?
– Man truputėlį gaila, kad daugelis jų pasakojimų jau išnykę, nes arba nespėta užrašyti, arba nebuvo kaip. Atsimenu, ekspedicijoje, Dieve, nebuvo net tušinukų, tai ką kalbėti apie kokius nors įrašus.
Užrašyti liaudies dainą natomis nepaprastai sunku. Kaune pas mane ateidavo chorvedžiai paprašyti negirdėtų dainų, kad paskiau galėtų chorams pritaikyti. Tai vis mane bara: „Veronika, kiekvieną kartą vis kitaip dainuoji.“ Liaudies daina yra džiazas. Jos nepadainuosi vienodai. Ji kaskart dainuojama vis kitaip.
Lopšinės galia
– Kalbame apie asmeninius, intymius dalykus, ir man kažko norisi kalbėti apie graudulį. Buvo man toks epizodas. Rašiau apie emigracijoje, Prancūzijoje, mirusį skulptorių Antaną Mončį. Vaikams prieš miegą jis savo žemu balsu dainuodavo: „Šile gegė kukavo, / Gražiai galvą šukavo...“ Žinot, kas graudu? Kai pagalvoji, kad ten, už tūkstančio kilometrų nuo prarastos tėvynės, į mažo vaiko auseles kasnakt liejosi lietuviški žodžiai. Vokiškoje, prancūziškoje aplinkoje. Visi Mončio vaikai kaip vienas pasakojo apie tėvo lopšinę...
– Pasakysiu jums – verkiau lyg mažas vaikas stovėdama prie Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės dukros lopšio. Vaivutė buvo gal dvejų, trejų metukų. Elena pasikvietė mane į Havajus, dainavau su havajiečiais. Jonas Aistis draugavo su Kaziu Bradūnu, ir liko labai graži jo „Lopšinė“ („Tu mik“):
Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš.
Tu mik, nebijok – aš tave palinguosiu
Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš.
Mane tu matysi vis budint, liūliuojant,
Nerimaujant per naktį ir laukiant tavęs.
O bus ten tau miela žiūrėt, kai po kojų
Karaliūnui tarnai baltą žirgą atves.
Ištįsus aušrinės rausviems spindulėliams,
Vienu jų tu parsliuogsi linksmutė namo –
Matysi vėl obelis žydint ir lėlę,
Kurią tau karaliūnas šiąnakt dovanos.
O rytą, iš miego saldaus atsikėlus,
Vėl pasaką gražią aš imsiu tau sekt –
Tu mik, mano miela, tu mik, mano lėle,
Prie tavęs aš budėsiu, budėsiu pernakt!
Ir... Elenutė dainuoja tą lietuvišką lopšinę – toli, už tūkstančių kilometrų, vandenynų apsupty, – savo šviesiaplaukei, mėlynakei, labai gražiai dukrelei. Man buvo toks įspūdis! Galvojau: „Dieve, padaryk, kad mes visi sugrįžtume. Kad visi būtume Lietuvoje ir kad niekad nuo nieko nereikėtų bėgt.“
Mano vaikai tai reikalaudavo, kad padainuočiau.
– Štai paprastos lopšinės galia... Iš senelių – tėvams, iš tėvų – vaikams...
– Mano tėvukas išmokino mano vaikus, sūnus – savo berniukus, ir mes vis padainuojam vieną lopšinę. Labai gražią, jautrią. Buvau nustebinta (dabar vis prisimenu), kad mano tėvukas daug tų lopšinių dainuodavo mano vaikams. Tada gyvenome Kaune, jis atvažiuodavo, dainuodavo ir labai daug pasakų vaikams pasekdavo. Dar tada kažkiek suspėjau užrašyti, kol buvo gyvas. Tą lopšinę gerai atsimenu:
Mik, sūneli mano brangus,
Merk abi akeles.
Žiauriai žiūri priešo akys
Į tavo lopšelį.
Tavo tėvas narsus buvo,
Tėvynę mylėjo
Ir už pilį Gedimino
Galvelę padėjo.
Tu užaugsi, būsi narsus,
Stiprus ir galingas,
Savo priešam būsi baisus,
Vargšam gailestingas.
Jei tu pilį Gedimino
Kuomet atvaduosi,
Tėvo kapą su trispalve
Vėliava papuoši.
Aš tau kardą išvalysiu,
Žirgą pabalnosiu,
Tave, o, brangus sūneli,
Tėvynei aukosiu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
