Šeštadienio vakaras Vilniuje padovanojo ryškią šventę Lietuvos melomanams – ypatingą pasirodymą LDK Valdovų rūmų kieme surengė vienas talentingiausių šių dienų pasaulio muzikos atlikėjų Jacobas Collieris.
Antrą sykį Lietuvoje viešintis britų dainininkas ir muzikantas į sceną Vilniuje žengė su įžymia JAV vokalinio džiazo grupe „Take 6” ir Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu jo mamos, žinomos smuikininkės, muzikos pedagogės ir dirigentės Suzie Collier.
Britų žvaigždės viešnagė Lietuvoje vyksta kiek neįprastomis aplinkybėmis.
Apie šį koncertą pranešta pernai gruodį – su žinia, kad jis atidarys dešimtmetį Vilniuje skambėjusį festivalį „Midsummer Vilnius“.
Sausio pabaigoje festivalis žlugo, paaiškėjus jo rengėjo Valdo Petreikio ryšiams su JAV seksualiniu nusikaltėliu Jeffrey Epsteinu.
Netrukus V. Petreikis paskelbė nutraukiantis koncertų rengėjo veiklą. Iš festivalio pasitraukė jame koncertuoti turėjusi dainininkė Monika Liu, bendradarbiavimą su festivaliu viešai nutraukė LDK Valdovų rūmų administracija.
Tačiau po kiek laiko paskelbta, kad J. Collierio, kaip ir festivalio programoje dar iki skandalo įrašyto JAV dainininko Gregory Porterio pasirodymai bus surengti.
Jų organizavimą perėmė nauja koncertų agentūra „20verse”, netrukus paskelbusi dar kelis kitą savaitę Valdovų rūmuose vyksiančius koncertus – pirmadienį čia dainuos prancūzų žvaigždė Imany, antradienį gros JAV elektroninės muzikos grupė „Darkside“, trečiadienį dainuos G. Porteris, ketvirtadienį – Merūnas Vitulskis, o penktadienį gros britų smuiko žvaigždė Nigelas Kennedy.
Tokia kiekvieną vakarą vykstančių įvairių žanrų koncertų serija melomanams tikrai gali priminti festivalį „Midsummer Vilnius“, tik vykstantį ne dvi, o vieną savaitę, ir be senojo pavadinimo, fotosienelės ir iškilmingų kalbų.
J. Collieris vadinamas naujųjų laikų muzikos genijumi, vunderkindu, net XXI-ojo amžiaus Mozartu.
Dainininkui, muzikantui ir muzikos kūrėjui – 31-eri, tačiau jis jau yra pelnęs septynis prestižinius „Grammy“ apdovanojimus.
Grupę „Coldplay“, su kuria ne kartą bendradarbiavo, legendinį muzikos prodiuserį Quincy Jonesą (kuris padėjo jam išgarsėti), muzikos veteranę Joni Mitchell ir kitas garsenybes žavintis J. Collieris garsėja nestandartiniu požiūriu į muziką, daugybę peržiūrų renkančiais įrašais internete, kuriuose aiškina muzikos teoriją ir jos paslaptis, o taip pat – koncertais, kuriuose dideles minias žiūrovų lengvai išprovokuoja darniai dainuoti kartu.
Kaip tai įspūdinga, Lietuvos publika jau galėjo patirti 2024-aisiais, kai dainininko pasirodymas įvyko Vilniaus Kalnų parke.
Tą kartą muzikantas scenoje pasirodė vienas, daugiau nei dvi valandas improvizavo ir ne sykį pavertė žiūrovų minią darniu choru.
„Džiaugiuosi būdamas čia, girdėjau tiek daug gerų dalykų apie šiuos kraštus. Čia taip gražu, apsidairau, visur aplink medžiai.
Žinojau, kad žmonės čia mėgsta dainuoti, susibūrę kartu, per įvairias šventes, renginius. Baltijos šalių žmonių balsai – šviesūs ir stiprūs.
Esu didelis žmogaus balso ir jo stiprybės gerbėjas, todėl nekantravau atvykti ir išgirsti, kaip žmonės dainuoja kartu“, - prieš dvejus metus radijo stočiai LRT OPUS duotame išskirtiniame interviu sakė J. Collieris.
Muzikalioje šeimoje užaugęs dainininkas – energingas, neįtikėtinai smalsus ir mėgstantis ryškius drabužius, kurie scenoje kartais primena pižamą.
Jis jau yra kūręs muziką filmams su garsiuoju kompozitoriumi Hansu Zimmeriu, grojęs legendiniame Šveicarijos Montrė džiazo festivalyje – atrodo, kad kiekvieną dieną jo gyvenime nutinka kažkas itin įdomaus.
Septynios „Grammy“ statulėlės tokiame amžiuje ir atliekant ne itin komercinę muziką – svaiginantis pasiekimas. Tačiau Jacobas nuo mažens žinojo, kad muzika – jo kelias.
„Aš taip pasinėriau į muzikos kūrimą, kad nebeįsivaizdavau, kad galėčiau kažką kito veikti. Nebuvo taip, jog vieną dieną tiesiog nusprendžiau – tapsiu muzikantu.
Nebuvau tikras, kuria kryptimi eisiu, ne iškart pamėgau kurti labai įvairią muziką. Mėgstu dainuoti, groti būgnais, gitara, bosine gitara. Kartais norėdavau įrašinėti muziką, kartais norėdavau ją atlikti, rašyti kitiems žmonėms ar tiesiog klausytis.
Viskas atrodė kiek miglota, nebuvo tokios svajonės – „vieną dieną stovėsiu didelėje scenoje“ arba „vieną dieną laimėsiu „Grammy“.
Norėjau tyrinėti ir būti atviras naujoms idėjoms, kaip įmanoma geriau kurti gražius dalykus.
Jei kuri grožį, visa kita yra mažiau svarbu, nes tavo darbo pagrindas – aistra ir susižavėjimas.
Buvau tvirtai pasiryžęs neįmanomus dalykus paversti įmanomais. Nes muzikoje taip galima – gali sukurti naują pasaulį, kuris iki tol neegzistavo.
Stengiuosi sukurti muziką, kurios pats norėčiau klausytis. Toks mano principas – kokios muzikos dar nėra? Gerai, aš noriu ją sukurti, kad galėčiau klausytis.
Taip atsiranda muzika, kuri iki tol neegzistavo.
Man muzika nuo mažens buvo žaismingumas, eksperimentavimas. Kur kas labiau nei disciplina, repetavimas ar pamokos. Aš savamokslis, kuris žinias sugeria savaip.
Tiesiog žaidžiu – pažiūrėkim, kas nutiks, jei suderinsim šiuos du skirtingus prieskonius. Kas bus, kai jie susijungs, kokios kibirkštys pradės lėkti“, - pasakojo J. Collieris.
Į Vilnių jis šįkart atvyko prieš porą dienų ir skyrė daug laiko repeticijoms, tačiau spėjo ir pasigrožėti miestu, aplankyti Trijų Kryžių kalną.
Pasirodymas su „Take 6” ir orkestru atkartoja išskirtinį projektą, kurį prieš dvejus metus išgirdo Estijos miesto Tartu – tų metų Europos kultūros sostinės publika. Tąsyk, sklandė gandai, toks projektas organizatoriams kainavo šešiaženklę sumą eurais.
Jėgas su amerikiečių vokalo legendomis sujungęs J. Collieris į programą įtraukė ir savo, ir jų repertuaro kūrinių, taip pat – klasikinių melodijų ir ne vieną garsų popmuzikos ar džiazo hitą.
Vakarą pradėjo „Take 6”, publiką „pavaišinę“ ir įspūdinga grupės „The Beatles“ dainos „Got To Get You Into My Life“ aranžuote šešiems balsams.
Po poros kūrinių į sceną jie pakvietė pagrindinę vakaro žvaigždę – vakaro eigoje „Take 6” ir J. Collieris publiką džiugino ir kartu, ir atskirai.
Pasisveikinęs su žiūrovais, J. Collieris sėdo prie fortepijono ir sugrojo grupės „The Police“ hitą „Every Little Thing She Does Is Magic“.
Netrukus į rankas jis paėmė akustinę gitarą ir sudainavo lyrišką kūrinį „Little Blue“, o tada į sceną susigrąžino talentinguosius „Take 6”, kartu sudainavo legendinio Stevie Wonderio dainą „You And I“ ir prisipažino, kad padainuoti su šiais vokalistais jau seniai buvo jo svajonė.
Tai buvo tik viena iš daugelio įspūdingų vakaro akimirkų – mamai S. Collier paėmus į rankas smuiką, su ja J. Collieris duetu atliko Johanno Sebastiano Bacho melodiją, pavadinęs šį kompozitorių „tikra roko žvaigžde“.
Jautria akimirka tapo Michaelo Jacksono daina „Human Nature“ – J. Collieriui priminus, kad „Take 6” dainininkai pažinojo šią popmuzikos legendą.
Vėliau J. Collieris surengė eksperimentą - pranešė, kad scenoje sukurs naują muzikos kūrinį, pasitelkdamas orkestrą.
Smagus pokštas - muzikantams jis čia pat, scenoje, diktavo jų partijas, kurios po keliolikos minučių virto darniai skambančia Michaelo Jacksono daina „Billie Jean“.
Koncerto pabaigoje gausiai susirinkusi publika (visi bilietai į koncertą buvo parduoti) muzikantui plojo stovėdama. Po daugiau nei dvi valandas trukusio koncerto į sceną grįžęs bisui, jis sėdo prie fortepijono ir netikėtai užgrojo Lietuvos himną - publika jį džiugiai sugiedojo.
Atsisveikindami muzikantai nusilenkė ir dar kelias minutes noriai pozavo asmenukėms su gerbėjais.
Įvairus repertuaras atspindi J. Collierio muzikinę filosofiją – aprėpti juo platesnį muzikos spektrą.
„Muzika yra atvira, atviresnė nei bet kada anksčiau.
Džiaze jaučiuosi kaip namie. Džiazas – lyg skėtis, po kuriuo telpa daugelis kitų žanrų.
Džiaze gali tilpti rokenrolas, klasikinė muzika, hiphopas. Patys įvairiausi žanrai. Popmuzika, ritmenbliuzas, net folkas.
Quincy Jonesas yra pasakęs – džiazas yra popmuzikos klasikinė muzika. Tai lyg šulinys, iš kurio kiti žanrai semiasi. Jei jums įdomu akordai, ritmas, melodijos, džiazas – smagi vieta gyventi.
Taip pat mėgstu improvizuoti, o džiazas yra laisvės muzika, kuri neturi rėmų, išlaisvina žmones ir juos jungia, dažnai ši muzika – labai improvizuota. Man patinka muzika, kuri neturi plano, tik struktūrą. Bet nebūtinai save vadinčiau džiazo muzikantu.
Tikri džiazo muzikantai gyveno seniai – šeštame, septintame dešimtmetyje. Jie sukūrė tuos principus. O aš tiesiog stengiuosi būti muzikantu“, – LRT sakė J. Collieris.
Šeštadienio vakarą ryšį su publika jis užmezgė lengvai – nevengdamas jau savo koncertų tradicija tapusių raginimų žiūrovus dainuoti kartu.
„Koks bebūtų mano koncerto formatas, mėgstu įtraukti publiką.
Noriu, kad žiūrovai dainuotų, plotų, tryptų ritmą kojomis, atsakytų į mano dainuojamas frazes, paverčiu juos choru. Tai smagus būdas dainuoti kartu“, – LRT sakė J. Collieris.
Kitoks nei prieš dvejus metus, bet ne mažiau įspūdingas – antrasis talentingojo brito susitikimas su Lietuvos publika išties pavyko. Belieka laukti, kuo jis nustebins kitą sykį – o kad dar vienas pasimatymas su mūsų šalimi įvyktų, tikriausiai norėtų visi, kurie buvo susirinkę šį vakarą.
„Noriu žmones išlaisvinti, kad jie pasijustų laisvesni nei vakaro pradžioje. Taip pat ir pats noriu jaustis vakaro pabaigoje. Noriu, kad visi būtume laisvi, nudžiugę ir atviri“, – taip savo tikslą yra apibūdinęs J. Collieris. Šeštadienio vakarą jam tai tikrai pavyko.
