Daugeliui Dusetos asocijuojasi su Sartų žirgų lenktynėmis, kurios oficialiai vyksta nuo 1905 metų, neoficialiai – gerokai anksčiau, spėjama, nuo 19 amžiaus vidurio ar net dar ankstesnių laikų. Miestelis, išsidėstęs Sartų ežero pakrantėje, žvejams gerai žinomas dėl žuvų įvairovės ir laimikių dydžio.
Pakalbinus kiekvieną dieną ežero pakrantėje žvejojančius vietinius žvejus, išgirdau šių istorijų patvirtinimus, papildymus ir atnaujinimus: apie ežero duobėse tūnančius monstriško dydžio niekaip neištraukiamus šamus, nelegaliai pagautą šamą ir skaudžiai nubaustą žvejį, milžiniškas lydekas, per daug ašakų turinčius aukšlių žudikus salačius, vakar pagautą auksinį lyną ir kitas istorijas.
Kitiems keliautojams miestelis žinomas dėl gausios ir aktyvios menininkų bendruomenės, jau daugiau nei 30 metų veikiančios galerijos, šalia seniūnijos esančio skulptūrų parko ir čia gyvenančios bei kuriančios menininkų Saukų šeimos. Netoli Dusetų esančiuose Zarasuose veikia Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija, čia jų darbai eksponuojami nuolat. Skulptūrų parke radau jų sūnaus – menininko ir rašytojo Mykolo Saukos skulptūras.
Jos kiek paslėptos šio parko pakraštyje, bet verta surasti. Jei būčiau dusetiškis, tai kalbinčiau Saukas įrengti nuolatinę ekspoziciją Dusetų galerijoje ar kitose patalpose. Dusetų K. Būgos bibliotekoje, vadovaujamoje Miglės Gaižiūtės, irgi vyksta daug renginių ir parodų. Šiuo metu bibliotekoje eksponuojama Raimondo Sklizmanto periodikos iškarpų apie miestelį paroda „Spoksant Dusetų bangon“. Vaikų dailės ir muzikos mokykloje veikia vaikų keramikos darbų muziejus.
Miestelyje yra dvi seniūnaitijos. Pirmoji vadinasi Kregždynė. Šis pavadinimas likęs nuo šalia bažnyčios esančiame balotame, šaltiniuotame ir žemės ūkiui netinkamame sklype, priklausiusiame bažnyčiai, įsikūrusio davatkų kvartalėlio. Geležingo vandens šaltiniai už sklypo susijungia į Trimpiziulės upelį, įtekantį į Sartus.
Tarpukariu čia stovėjo apie 18 trobelių. Mainais už patarnavimus bažnyčiai neištekėjusios merginos ir našlės čia gyveno mažose viena prie kitos prisiglaudusiose medinėse trobelėse. Trobelių sangrūda žmonėms priminė kregždžių lizdus, o kadangi dusetiškių tarme kregždės buvo vadinamos „skregždėmis“, tai ši miestelio dalis gavo Skregždynės vardą.
Moterėlės daug melsdavosi, atlikdavo darbus bažnyčioje, o pragyvendavo iš smulkių darbų: žiemą verpdavo linus ir vilną, vasarą ruošdavo vaikus Komunijai ir pirmajai išpažinčiai, priimdavo trobelėse gyventi ir maitindavo mokyklą lankiusius aplinkinių kaimų gyventojų vaikus bei melsdavosi už to prašančiųjų mirusius ir gyvuosius gimines.
Aplinkinių kaimų moterys, keliaudamos trečiadieniais į turgus, iki šiol vykstančius Dusetose, ar sekmadienines mišias, pas pažįstamą davatkėlę užsukdavo persiauti geresnių batukų. Taip pat palikdavo savo maisto ryšulį, iš kurio kartu su Skregždynės gyventoja pasistiprindavo po turgaus ar mišių, o likusį maistą palikdavo. Moterys turėdavo savo „personalines“ davatkėles, lankydavosi tik pas jas. Nepamiršdavo Skregždynės gyventojų ir po skerstuvių bei derliaus nuėmimo, o už dovanas būdavo prašoma pasimelsti. Moterų kvartalėlis, į kurį vyrai neužsukdavo, turėjo ir vyresniąją davatkėlę, kuri spręsdavo bendruomenėje kylančius nesutarimus.
Bažnyčios knygoje „Dusetų parapijos kaimai ir gatvės“ 1953 metų kunigo įrašuose nurodoma, kad Skregždynėje yra 12 trobelių, o jose gyvena 22 gyventojai – surašytos pavardės, vardai, amžius. Šiuo laikotarpiu vienas iš gyventojų buvo vyrukas, ko gero, vienos davatkėlės giminaitis, o gal nuomininkas. Paskutinė Skregždynės gyventoja, dėl raišumo vietinių vadinta Krypute, mirė apytikriai prieš 20 metų. Šiuo metu Skregždynėje yra likusios tik dvi vešlioje augmenijoje skęstančios suklypusios trobelės.
Antra miestelio istorinėje dalyje esanti seniūnaitija vadinama Šeškamiesčiu. Anksčiau tai buvo vargingas painus susigrūdusių žemų trobelių ir dar žemesnių tvartelių kvartalas, kurio pavadinimas kilęs nuo ten laksčiusių ir dėl brangaus kailiuko gaudytų šeškų. Antra pavadinimo versija siejama su kalėdojant tarp trobelių pasiklydusio ir vargingomis gyvenimo sąlygomis besistebėjusio kunigo pasakymu, kad „žmonės čia gyvena kaip šeškai“.
Dauguma šios miestelio dalies gyventojų buvo ūkinininkai, turėję dirbamus laukus už miesto ribų, ir bežemiai. Pastarieji neturėjo žemės, bet paprastai turėjo gausias šeimas ir buvo vadinami „bobiliais“. Šiandien varganų trobelių nelikę.
Seniausias išlikęs miestelio pastatas yra 1744 metais pastatyta keturių tarpsnių vėlyvojo baroko stiliaus varpinė. Varpinės apačioje yra įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia. Savaitgaliais dieną koplyčia būna atrakinta, joje galima pamatyti puikių religinio meno kūrinių, dalis jų atkeliavo iš dabartinės bažnyčios vietoje stovėjusios medinės bažnyčios. Vietoj medinės bažnyčios 1886–1888 metais buvo pastatyta mūrinė neoromantizmo stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia.
Netoli Dusetų yra daug lankytinų vietų, išskirčiau dvi – Antazavę ir Antalieptę.
Tarpukaryje miestelio centre, kaip ir dažname Lietuvos miestelyje, buvo daug žydams priklausiusių namų su parduotuvėmis, du viešbučiai, trys restoranai, alubariai, dvi sinagogos – chasidų ir ortodoksų (mitnagedų). Nepriklausomybės aikštėje stovėjusios medinės mitnagedų žydų, sekusių Vilniaus Gaono mokymu, sinagogos vietoje sovietmečiu buvo pastatytas tipinio projekto kino teatras „Sartai“. Šiuo metu kino teatras virtęs parduotuve. Sartų pakrantėje stovėjusi chasidų sinagoga visiškai sunyko iš karto po karo.
Viename iš buvusios Dusetų ligoninės komplekso pastatų yra įsikūręs šeimos restoranas „Serpent“. Važiuojantiems į Dusetas ir planuojantiems čia pavalgyti rekomenduočiau rezervuotis staliukus iš anksto. Važinėdamas po miestelius, dažnai randi įdomių, puikių vietų pavalgyti, tikiu, kad „Serpent“ yra viena iš jų, bet dėl restorano užimtumo ir trumpo darbo laiko man nepavyko jame apsilankyti.
Dusetose yra išlikusios sovietmečio pabaigoje savamokslio skulptoriaus Vaclovo Gaidžio, padedant žmonai, sukurtos betoninės skulptūros. Buvęs veterinarijos felčeris, nugriovus jo sodybą Vosgėlių kaime, atsikraustė į Dusetas, pasistatė tiems laikams nebūdingos architektūros pastatą, o sodybos teritoriją pavertė asmeninės fantazijos karalyste.
Sodyboje buvo daugiau nei 32 skulptūros, dauguma jų išlikusios: beveik keturių metrų aukščio besikandžiojantys dinozaurai, besimušantys ožiai ant garažo stogo, prie betoninės būdos pririštas piktas vilkšunis, jautis ant stogo, besimaudanti moteris šalia pirtelės ir daug kitų. Praeityje gana gausiai lankoma, o šiuo metu pamiršta sodyba su visomis skulptūromis parduodama.
Šalia žydų kapinių stovinčios apleistos buvusios Dusetų pagalbinės mokyklos-internato vienoje iš salių yra išlikusi apie 1978 metais sukurta freska, ko gero, Dusetų legendų tema. Turint omenyje, kad darbas sukurtas sovietmečiu, stebina mitologiniu siurrealizmu. Kadangi pastatas apleistas ir nykstantis, tai ir šis didelio formato kūrinys yra pasmerktas sunykti. Kūrinio autoriai – dusetiškiai menininkai, Dusetų dailės galerijos įkūrėjai Alvydas Stauskas ir Romualdas Pučekas. Freska stilistika ir nuotaika kiek primena geriau išsilaikiusią 1969–1972 metais Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sukurtą sienų tapybą Valkininkų vaikų sanatorijoje.
Netoli Dusetų yra daug lankytinų vietų, išskirčiau dvi – Antazavę ir Antalieptę.
Antazavė klestėjo 18 amžiaus pabaigoje – tuo metu pastatyta medinė barokinė Dievo Apvaizdos bažnyčia ir dvaro rūmai. Spėjama, kad klasicizmo stiliaus dvarą projektavo architektas Laurynas Gucevičius. Abu objektai šiuo metu yra restauruoti, dvare vyksta daug kultūros renginių. Labai gražūs ir 1889 metais pastatyti bažnyčios vartai bei 1827 metų statybos varpinė.
Antalieptėje gražiausias objektas – vėlyvojo baroko stiliaus Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir basųjų karmelitų vienuolynas. Carinės Rusijos okupacijos metais, po 1831 metų sukilimo, caro valdžiai uždarius vienuolyną, čia įsikūrė karinis dalinys, po to – stačiatikės vienuolės, Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo apsistojusi vokiečių kariuomenė, tarpukaryje – vienuolės širdietės (Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija), o sovietmečiu veikė žemės ūkio technikumas.
Dabar čia veikia Inovacijų slėnis, yra restoranėlis, buvusiose vienuolyno patalpose galima nebrangiai pernakvoti. Šalia vienuolyno – keletas nykstančių, ko gero, vienuolyno kompleksui priklausiusių pastatų. Netoliese, praėjus privataus namo keliuką primenančia gatvele, stovi puikiai išsilaikęs iš akmenų sumūrytas vandens malūnas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
